Šokis aukštybėse išsklaido baimę

2017 06 12 menufaktura.lt
Choreografas Borisas Charmatzas kuria „Dešimt tūkstančių gestų“. Nuotrauka iš visitmanchester.com
Choreografas Borisas Charmatzas kuria „Dešimt tūkstančių gestų“. Nuotrauka iš visitmanchester.com

Tamsu, šaltas vėjas kiaurai košia viršutinį automobilių stovėjimo aikštelės aukštą, kur laukia susirinkusi minia. Puatjė - nedidelis gražus Prancūzijos miestas, tačiau žiūrovai, susirinkę į spektaklį, yra tolokai nuo triukšmingų jo centro kavinių. Jie užlipo ant stogo kažkur netoli geležinkelio, kad pamatytų „Nakties šokį“ (Danse de Nuit), prancūzų choreografo ir kultūros provokatoriaus Boriso Charmatzo kūrinį. Siūlome susipažinti su šiuo 44-erių metų menininku, jo kūriniais ir idėjomis. Gal netrukus perskaitysime, kad ir mes kviečiami į „Nakties šokį“ ar sumanysime nukeliauti į Mančesterio tarptautinį festivalį, kad pamatytume Charmatzo Flip Book ir „Dešimt tūkstančių gestų“.

Taigi, „Nakties šokio“ žiūrovai pakviesti į miesto pakraštį ant stogo. Tamsu, šalta, vėjuota. Staiga į tą erdvę įsiveržia vyras ir rėkdamas griūna ant žemės. Juo paseka kiti kūnai ir balsai. Nors visi supranta, kad tai performanso dalis, akimirką situacija atrodo bauginanti. Nuo išpuolio Bataclan koncertų salėje 2015 metais Prancūzijos - kaip ir daugelio kitų Europos šalių - viešosios erdvės įgijo pavojaus potekstę.

„Nakties šokis“ - tai Charmatzo atsakas į terorą orientuotam pasauliui. Jis ir jo penki šokėjai šokdami be paliovos kalbasi: nepilnais sakiniais apie piktžodžiavimą, religiją, įžymybes ir tapatybę. Jų staigūs, nervingi judesiai atrodo kupini gynybinės energijos. Tačiau jie kartu ir juokauja bei rodo grimasas, kaip kokie animacinių filmų personažai. Jei iš pradžių „Nakties šokis“ bando manipuliuoti mūsų naktinėmis baimėmis, jie taip pat stengiasi mus nuo jų išgydyti.

Kitą rytą Charmatzas sako, kad jis siekė „išsklaidyti viešosiose vietose tvyrančią baimę. Dabar net Puatjė miestelyje matome kareivius su automatais. Mus kausto baimė.“ Nors jis sutinka, kad ginklų irgi reikia, jo manymu, turime susigrąžinti savo miestus - savo malonumui, pramogoms, ir šokiui. Šiam kūriniui pristatyti Jungtinėje Karalystėje menininkas pasirinko gana niūrią ir apleistą vietą Stratforde, Rytų Londone.

Vienas Charmatz´o tikslų buvo „permąstyti bendrabūvį“, tuo tarpu kitas: išlaisvinti kalbą, kurią naudojame kalbėjimui apie baimės politiką. Šių problemų sudėtingumas gali nužudyti bet kokį dialogą. Štai kodėl Charmatz´o šokėjų tariami žodžiai tokie chaotiški. „Mes negalvojame apie tai, ką turime pasakyti, o tiesiog kalbame - greitai ir laisvai. Kartais tai skamba kvailai, kartais protingai, kartais planuotai, o kartais spontaniškai. Mūsų kalba plastiška, todėl žiūrovas gali pasiimti tai, ką nori. Mūsų žodžių sraute jis gali įžvelgti ir savų minčių.“

Pats Charmatzas savo mintis reiškia su panašia energija. Nors šis choreografas mokėsi klasikinio šokio - baigė Paryžiaus operos baleto mokyklą ir Liono konservatoriją - jam šokis niekada nebuvo vien kūno padėtys ir žingsneliai. Prie kiekvieno naujo savo kūrinio jis praleidžia po du ar tris metus „mąstydamas ir svajodamas“ apie jo galimybes, ką jis teigs, kokius klausimus kels.

Jo „Nakties šokis“ kalba ne tik apie šalutinį geopolitinį bei lingvistinį karo su teroru poveikį, bet ir žaidžia su „išplaukusiais“ santykiais tarp šokėjų ir publikos, kai jie susitinka atvirose erdvėse. Šokėjai, susiduriantys su permaininga ir kintančia minios dinamika, yra daugiau negu vien atlikėjai. Taip pat ir žiūrovai nėra vien tik žiūrovai, nes jie turi nuolat galvoti apie savo santykį su stebimu šokiu: „Jie galvoja: „Kur mano vieta, galbūt aš per arti atsistojau, gal trukdau, o gal jau pats tapau šio šokio dalimi?“ Jiems sunku iki galo suvokti, apie ką šis šokis.

Ši problema Charmatzui nėra nauja. Pernai reziduodamas Tate Modern muziejuje Londone, vieną savaitgalį jis kartu su savo trupe tarp meno kūrinių atliko kelias choreografines instaliacijas, dėl kurių muziejaus lankytojai pasijuto lyg atsidūrę scenoje.

Charmatzo žodžiais tariant, santykis tarp šokėjo ir žiūrovo yra „trapus ir įdomus“. Net statydamas scenai skirtus kūrinius, choreografas tyrinėja šokio žiūrėjimo būdus ir bando įsivaizduoti, kokie dar jie galėtų būti. Atliekant spektaklį „Vaikas“ (Enfant) šokėjus į orą kėlė nedidelis kranas. Tuo tarpu spektaklyje „Valgyti“ (Manger) choreografas sutelkė dėmesį į mažiausiai choreografiškai naudojamą šokėjų kūno dalį - burną. Jo pastatytame ritualizuotame šokyje šokėjai dainavo, kalbėjo ir... valgė.

Renginio programėlė buvo tokia, kad The Daily Telegraph apkaltino Charmatzą prašmatniu pretenzingumu. Jis ramiai pripažįsta, kad net ir Prancūzijoje „daugybė kritikų kaltina mane elitizmu ir pseudointelektualumu“. Bet filosofuoti apie šokį Charmatzui visada buvo būdinga, juk abu jo tėvai buvo mokytojai ir, kaip jis sako, „kovotojai“.

„Jie kovojo už politiką, už pedagogiką, už literatūrą, už visų rūšių kultūrą. Aš užaugau mažame miestelyje, kuris vadinasi Chambéry, netoli Šveicarijos sienos... Kai visi per vasaros atostogas traukdavo į kalnus, mes važiuodavome į Berlyną. Tai buvo dar prieš sienos griuvimą; niekas kitas taip nesielgė.“

Vaikystėje jis turėjo daugybę įvairiausių talentų ir ambicijų: žaidė stalo tenisą ir grojo smuiku; norėjo išmokti rusų kalbos ir lankyti mokyklą Anglijoje. Kai nusprendė susitelkti į šokį, įdėjo į visa tai savo širdį. Mokslams pasirinko Paryžiaus operos baleto mokyklą, nes „žinojau, kad tai pati geriausia šokio mokykla“. Tačiau jis niekada nenorėjo tapti eiliniu baleto šokėju. „Nemačiau savęs „Žizel“ princo vaidmeny. Mane šokis domino todėl, kad jis turi istoriją, kultūrą, savitą mentalinį kraštovaizdį. Galėjau apie jį skaityti, jį aptarinėti, apie jį rašyti ir jį kurti, o taip pat ir pats jį atlikti. Šokiu galiu išreikšti politines, istorines, socialines ir ekonomines idėjas.“

Pabaigęs mokslus, Charmatzas tapo nepriklausomu šokio kūrėju. Pirmąjį savo kūrinį duetui, kurį pastatė būdamas devyniolikos, atlikdavo visose įmanomose viešosiose erdvėse: „bažnyčiose, gimnazijose ar soduose. Supratau, kad šokis yra terpė, kuriam nebūtinai reikia scenos. Jis gali įvykti spontaniškai.“

Jo artimiausi kūrybiniai bendraamžiai yra Prancūzijos konceptualusis choreografas Jérôme´as Belas ir britų-vokiečių kilmės menininkas Tino Sehgalis. „Šiandien į šokio rėmus telpa labai daug“, sako Charmatzas. „Ir Madonnos koncertas, ir miuziklas „Bilis Eliotas“, ir youtube, ir Trishos Brown postmodernistinė kūryba“.

Choreografo vieta šioje įvairovėje? Tai klausimas, kuris žavi Charmatzą. Kai kurie choreografai susikuria savitą stilių, tačiau Charmatzas semiasi įkvėpimo iš įvairių šaltinių. Savo kūrinyje Flip Book (animuota knygelė), jis suvėrė vaizdus iš Merce´o Cunninghamo choreografijos, kartu atiduodamas pagarbos duoklę šio, jau mirusio choreografo kūrybai. Kartais jį atlikdavo profesionalai, kartais mėgėjai, kurie džiaugsmingai - ir didvyriškai - atsiduodavo vienai sudėtingiausių šokio kalbų istorijoje.

Mančesterio tarptautiniam festivaliui, vyksiančiam šią vasarą, Charmatzas ruošia kitokią Flip Book koncepcijos interpretaciją: pažodinį spektaklio pavadinimo „Dešimt tūkstančių gestų“ atlikimą. Per valandą dvidešimt penki šokėjai atliks lygiai dešimt tūkstančių judesių. Jie nesikartos ir atrodys visiškai skirtingai. Šokėjus jis taip pat renkasi iš įvairių amžiaus grupių ir sluoksnių. Tokiu būdu „jų motyvacija atliekant kiekvieną gestą bus labai skirtinga: vienas labai techniškai atliks sudėtingą šokio judesį, kaip pvz. dvigubas apsisukimas ore. Kitų atliekami judesiai bus labiau praktiški, ar pornografiški, ar politiški.“

Šis kūrinys bus maksimaliai efemeriškas, vengiantis tradicinio pasikartojimo ir modeliavimo, kurie padeda „įrašyti“ judesius į žiūrovų atmintį. „Kiekvienas judesys, kurį matysite, niekada nebus pakartotas. Jis bus unikalus. Jūs vargu ar sugebėsite jį įsiminti. Tai bus tarsi judesių ir būsenų lietus, audra.“

Panašu, kad tokios sudėtingos pačiam sau keliamos užduotys teikia Charmatz´ui mazochistinio malonumo. „Žiūrovui tai atrodys kaip chaosas. Man tai bus beveik neįmanoma užduotis. Kaip sugalvoti dešimt tūkstančių gestų? Kaip priversti šokėjus juos įsiminti? - šypsosi jis linksmai. - Galbūt tai bus mano, kaip choreografo, didžiausia nesėkmė.“

„Dešimt tūkstančių gestų“ (10 000 Gestures) - Mančesterio tarptautiniame festivalyje liepos 13-15 d.

Parengė Judita Gliauberzonaitė

Užsienyje