Eimunto Nekrošiaus „Ivanovas“ Kroatijos nacionaliniame teatre

Tauras Čižas 2017 05 13 menufaktura.lt
Eimuntas Nekrošius repetuoja Zagrebe. Rengėjų archyvo nuotrauka
Eimuntas Nekrošius repetuoja Zagrebe. Rengėjų archyvo nuotrauka

Gegužės 5 dieną Kroatijos nacionaliniame teatre Zagrebe įvyko Antono Čechovo „Ivanovo“ premjera - tai buvo svarbiausias ir labiausiai laukiamas Kroatijos dramos sezono įvykis. Šį spektaklį su Zagrebo aktoriais per septynias intensyvių repeticijų savaites sukūrė lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius.

Sulaukė didžiulio susidomėjimo

Apie būsimą premjerą Kroatijoje buvo daug kalbama ir rašoma jau nuo šio sumanymo pradžios. Spauda priminė visus dabartinės Kroatijos teritorijoje rodytus lietuvių meistro spektaklius nuo „Kvadrato“ ir „Dėdės Vanios“ iki Kristijono Donelaičio „Metų“ ir Williamo Shakespeare´o „Otelo“.

„Ivanovas“ - pirmas Nekrošiaus darbas su kroatų aktoriais. Kaip ir kitose šalyse ir net Lietuvoje, ne visiems artistams iš karto pavyko suprasti unikalų režisieriaus mąstymą ir specifinę sceninę kalbą. Tačiau jau per pirmąsias repeticijas susiformavo kelių aktorių branduolys, kuris ir likusius subūrė į vieningą ansamblį. Neabejotinai išskirtinius savo aktorinės karjeros vaidmenis sukūrė Bojanas Navojecas (Ivanovas), Luca Anič (Saša), Alma Priča (Zinaida), Luka Dragičius (Lvovas) ir kiti. Kaip įprasta Nekrošiaus spektakliuose, net ir mažiausi epizodiniai vaidmenys, režisieriaus ir aktorių pastangomis, buvo įkūnyti prasmingai, smagiai ir įsimintinai.

Spektaklio premjera sulaukė didžiulio susidomėjimo ir sutraukė į teatrą iškiliausius Kroatijos menininkus, kultūros politikus, Lietuvos diplomatus, reziduojančius Zagrebe. Žiūrovai stebėjo spektaklį premjerinei publikai neįprastai dėmesingai ir gyvai. Reikliai ir įvairiai vertindami kolegų aktorių ir lietuvių režisieriaus darbą, visi pripažino, kad spektaklis - išskirtinis ne tik šio sezono, bet ir viso Kroatijos teatrinio gyvenimo įvykis. Zagrebo teatro žiūrovai ir aktoriai pripratinti prie „margesnių“, pramoginių spektaklių. Todėl Nekrošiaus „Ivanovas“, toli gražu nespinduliuojantis optimizmu ir trunkantis „ištisas tris valandas, daugeliui tapo, kaip dabar madinga sakyti, tikru „iššūkiu“. Premjerą kaip neeilinį įvykį įvardijo ir pirmieji kritikų atsiliepimai.

Subtiliausi sielos pokyčiai

„Nekrošius nekonkretizuoja veiksmo laikmečio, - tai gali būti ir Čechovo laikai, ir šiandiena, lygiai kaip ir bet kuris tarpinis laikmetis. Stilizuoti, išraiškingi kostiumai, beveik tuščia scena. Nėra parko, supančio namus, nėra prabangios svetainės... tik kelios eilės kėdžių ir gigantiški kutai liudija, kad esame turtinguose namuose. Viskas minimizuota ir sukoncentruota į įtaigą, emociją, į aktorius ir vaizdinius, kurie tampa stipresni ir svarbesni už daug kartų girdėtus žodžius. Visa tai kuria naują Čechovą, 21 amžiaus Čechovą, spektaklį, pilną nepaprastai perskaitomų simbolių, - rašė Bojana Radovic. - Daugiasluoksnis ir nevienareikšmiškas Čechovo „Ivanovo“ tekstas nagrinėja daug temų ir problemų, kurios yra matomos ir labai aktualios šiandieninėje Kroatijoje ir praktiškai parodo, kad žmonės per paskutinius šimtą metų nedaug tepasikeitė.

Visų pirma tai nesąžiningo ir žiauraus lupikavimo problema, su kuria susiduriame paskolų ir kreditavimo sistemoje (paskolos Šveicarijos frankais), antisemitizmas (santykis su žydais ir kitomis tautybėmis bei mažumomis), visuotinis meilės, empatijos ir gailestingumo, užuojautos trūkumas, neviltis ir melancholija, kurie, atrodo, Čechovo laikais buvo tokie patys, kaip ir šiandien. Bet viso to centre yra žmogaus siela ir beviltiškumo jausmas, paženklinęs mūsų dvasią. Tai klausimai apie gyvenimo prasmę, apie tai, kas mes esame, kodėl ir kaip gyvename - klausimai, kurių šiandien, rodos, niekas nebekelia.

Nekrošiaus Ivanovas ir kiti spektaklio personažai - tai paprasti žmonės, kokius galime sutikti Zagrebo, Maskvos ar Vienos gatvėse, galintys palūžti nuo nepakeliamų kasdienių problemų, pulti į neviltį, bet ne patetiški, ne tik gražiai kalbantys puikius Čechovo tekstus. Jų neviltys, kaip ir šiandieninės mūsiškės, įvairios, skirtingos. Rodos, tuo Nekrošius ir kuria savo koncepciją - gerbdamas ir neneigdamas Čechovo suvokimo, atmeta tipišką, nuobodžią „čechovišką atmosferą“ ir siūlo mums 21 amžiaus Čechovą. Norint jį suprasti, reikia užmiršti visas „čechoviškas klišes“ ir pasinerti į naujų prasmių iššifravimą.

Reziumuojant galima teigti, kad tai spektaklis, reikalaujantis milžiniškos koncentracijos į subtiliausius sielos pokyčius ir jų pasekmių suvokimą. Kyla tik vienas klausimas: kam šiandieniame vartotojiškame pasaulyje užteks noro ir kantrybės tą suvokti?“ (Bojana Radovic, „Ivanovas“ Nacionaliniame Teatre Zagrebe: Spektaklis, reikalaujantis milžiniškos koncentracijos ir kantrybės)

Eimuntui Nekrošiui talkino kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, scenografas Marius Nekrošius ir režisieriaus asistentas Tauras Čižas. Kroatijos Nacionaliniame teatre vieną sceną dalinasi opera, baletas ir drama, tačiau dar šį sezoną, iki birželio pabaigos lietuvių sukurtas spektaklis bus suvaidintas aštuonis kartus.

„Bado meistro“ gastrolės

Tuo pačiu metu, balandžio mėnesį Eimunto Nekrošiaus teatras „Meno fortas“ buvo išvykęs gastrolių su naujausiu režisieriaus lietuvišku spektakliu pagal Franzo Kafkos apsakymą „Bado meistras“. Spektaklis tris kartus sėkmingai buvo vaidintas Neapolio „Bellini“ teatre, vėliau „Meno forto“ trupė patraukė į Italijos pietus ir vaidino Rende mieste esančio Kalabrijos Universiteto teatre, kuriame pernai buvo parodytas „Rojus“ pagal Dante´s „Dieviškosios Komedijos“ trečiąją dalį.

O paskutinis „Bado meistro“ gastrolių taškas - Vengrijos Nacionaliniame teatre vykęs tarptautinis teatro festivalis MITEM Budapšte. Vaidinamas kelis kartus iš eilės, spektaklis įgavo naujos meninės ir emocinės jėgos, prasmingų Viktorijos Kuodytės ir kitų aktorių improvizacijų ir buvo šiltai bei entuziastingai sutiktas visose scenose.

Užsienyje