„Černobylio maldos“ maratonas festivaliuose

2016 10 19 menufaktura.lt
Aktorė Eglė Špokaitė spektaklyje „Černobylio malda“. Tomo Stasevičiaus nuotrauka
Aktorė Eglė Špokaitė spektaklyje „Černobylio malda“. Tomo Stasevičiaus nuotrauka

aA

Spalio pradžioje vykusiuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose Lvove („Auksinis liūtas“) ir Kijeve („Marija“) buvo parodytas Lino Marijaus Zaikausko režisuotas monospektaklis „Černobylio malda“ pagal Nobelio literatūros premijos laureatės, baltarusių rašytojos ir žurnalistės Svetlanos Aleksijevič dokumentinę apysaką „Černobylio malda: ateities kronika“. Spektaklyje vaidina Eglė Špokaitė, dailininkė ir vaizdo montažo autorė - Margarita Misiukova.

Šių metų tarptautiniame teatrų festivalyje „Auksinis liūtas“ Lvove Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Černobylio malda“ buvo vaidinamas greta Oskaro Koršunovo „Dugne“, gruzinų režisieriaus Avtandilo Varsimašvilio „Inspektoriaus“ ir „Prisukamo apelsino“, rumunų režisieriaus Alexanderio Hausvaterio „Daug triukšmo dėl nieko“, Stanislavo Moisejevo, Andrejaus Bakirovo, Jaroslavo Fedoryšyno ir kitų garsių Ukrainos teatro režisierių spektaklių. „Černobylio maldai“ taip pat teko garbė atidaryti XIII-ąjį tarptautinį moterų monospektaklių festivalį „Marija“, kuriame dalyvavo spektakliai iš Jungtinės Karalystės, Armėnijos, Lenkijos, Slovakijos ir, žinoma, Ukrainos.

Kaip teigia spektaklio režisierius Linas Marijus Zaikauskas, tai tik „Černobylio maldos“ gastrolių pradžia - spalio 13-ąją spektaklis buvo rodomas Visagino monospektaklių festivalyje „Atspindys“, o lapkričio pabaigoje išvyks į Moldovą. Spektaklis taip pat kviečiamas į teatro festivalius Baltarusijoje, Rusijoje ir Lenkijoje.

„Černobylio malda“ - jaudinantis vienos tiesiogiai su Černobylio katastrofa susidūrusios moters Liudmilos Ignatenko, elektrinės gaisrą likvidavusio ugniagesio našlės, prisiminimas. Vieno žmogaus akimis atskleidžiamas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo tragizmas - su pagarba ir intymiai, akcentuojant individualios patirties plotį ir minimalizuojant teatro priemones, atsisakant įprastos draminio veiksmo dinamikos ar muzikinių intarpų. Svarbiausia čia tampa aktorės Eglės Špokaitės ryžtas liudyti apie mirtį ir meilę.

Monospektaklio režisierius Linas Marijus Zaikauskas sakė, kad jį sužavėjo Svetlanos Aleksijevič gebėjimas priartėti prie žmogaus, kasdienybės patirtį versti universalia, o žurnalistinį reportažą - liudijimu apie žmogiškąją būtį. Todėl ir spektaklyje pasitelkiama minimalistinė dokumentinio teatro forma, kur svarbiausi elementai - dokumentinis vaizdas ir aktorės išgyvenimas scenoje. Anot režisieriaus, spektaklis, rėminamas chirurgiškai baltos Margaritos Misiukovos scenografijos, - tai liudijimas apie meilės paradoksalumą, apie meilę tragiškiausiose situacijose.

Eglė Špokaitė kalbėjo, kad iki spektaklio repeticijų nebuvo susipažinusi su Svetlanos Aleksijevič kūryba, tačiau skaitydama knygą, buvo šokiruota savo pačios nežinojimo ir užmaršties: „Tai ne vien didžiulis darbas - užfiksuoti unikalūs žmonių liudijimai, bet ir labai tiesiai esminius būties klausimus kelianti literatūra. Papasakoti vieną tokių tekstų nėra lengva. Jau vien todėl, kad tai iki kaulų smegenų autentiška ir tikra“.

Svetlana Aleksijevič - keturiolikta moteris Nobelio literatūros premijos istorijoje ir pirmoji moteris rašanti rusų kalba. Kitaip nei daugelis šio prestižinio apdovanojimo laureatų, gavusių Nobelio premiją už grožinę literatūrą, Aleksijevič rašo dokumentinę prozą. Ji keičia rašymo apie šiuolaikinę istoriją būdus teigdama, kad visa istorija - tai žmogaus interesai, ir įrodinėdama, kad įdomiausi ir svarbiausi šioje progreso istorijoje yra patys žmonės, kurie gyvena savo sudėtingus ir kasdieniškus gyvenimus apsuptyje politinių, ekologinių bei egzistencinių katastrofų. Ji parodo, kaip paprasti žmonės išgyvena neįsivaizduojamas tragedijas, atskleisdama universalią, metafizinę dimensiją labai konkrečioje patirtyje.

Užsienyje