Režisierė Milda Mičiulytė: „Kantrybės, daug darbo ir svarbiausia - smalsumo“

2020 01 23 menufaktura.lt
Režisierė Milda Mičiulytė. Šarūno Mičiulio nuotrauka
Režisierė Milda Mičiulytė. Šarūno Mičiulio nuotrauka

aA

Pernai rudenį Klaipėdos dramos teatras džiugiai priėmė į sceną aktoriaus, režisieriaus ir pedagogo Dariaus Meškausko buvusių studentų darbą - komediją „Kreditoriai“ pagal A. Strindbergo pjesę. Spektaklis sėkmingai įsiliejo į Klaipėdos dramos teatro repertuarą. Vasario 6 d. teatras laukia naujos premjeros - tai 2019 m. Lietuvos teatro ir muzikos akademiją baigusios režisierės Mildos Mičiulytės spektaklis „Juokingo žmogaus sapnas“ pagal to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio apsakymą, kuriame autorius gilinasi į moralinius klausimus. Pasak režisierės, ją domina du esminiai žmogaus jausmai: gėda ir gailestis.

Milda Mičiulytė studijavo Eimunto Nekrošiaus vadovaujamame režisierių kurse, o šis spektaklis buvo jos diplominis darbas. Jame vaidina aktoriai Saulius Čiučelis ir Taura Kvietinskaitė, kostiumų dailininkė - Nadežda Gultiajeva.

Milda, esate režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mokinė (po jo mirties jūsų kursas nusprendė likti be vadovo). Kokį bagažą nešatės iš studijų, ką brangiausio, kas jums padeda kurti, analizuoti aplinką?

M. M. Iš studijų išsinešu išties didelį žinių bagažą - Nekrošius tikrai negailėjo savo studentams laiko. Buvo didelė dovana turėti galimybę kartu su juo analizuoti medžiagą, savo sukurtus etiudus ar pačiai stebėti jo spektaklių repeticijas, jo darbą. Visada buvo akcentuojama darbo svarba, kad režisūra yra darbas, kurį turi dirbti vienas namie: 20 valandų sėdėti, kol sugalvosi sprendimą, o aktorių „kankinti“ nereikia - jiems per 20 minučių paaiškinti viską galima, jei sprendimas įdomus ir įtikina. Brangiausia, ką atsiminsiu, kad dėstytojas tikrai mumis labai tikėjo. Ir kai nesisekdavo, sakydavo, kad pianinu groji, groji po truputį ir net nepastebėsi, kaip vieną dieną suskambėsi gražiausiai. Kantrybės reikia. Kantrybės, daug darbo ir svarbiausia - smalsumo. Smalsumo viskam, jis padeda kurti. Sprendimai, ėjimai režisūroje turi būti tokie, kad pačiai būtų įdomu dirbti. 

Taip, po dėstytojo mirties nesirinkome jokio kito mokytojo, tačiau vieni nelikome - kaip ir studijų pradžioje, taip ir iki pabaigos su mumis dirbo, padėjo dėstytoja Nadežda Gultiajeva (jo žmona, spektaklių kostiumų dailininkė), jo sūnus scenografas Marius Nekrošius ir dėstytoja Silva Krivickienė.

Ar pasirinkimas kurti spektaklį (tada dar eskizą) pagal „Juokingo žmogaus sapną“ įtakotas studijų pas Eimuntą Nekrošių? Įdomūs pasirinkimo motyvai.

M. M. Nekrošius visada siūlydavo paskaityti įvairios literatūros. Visų semestrų literatūra būdavo jo pasiūlyta ar duota kaip užduotis egzaminui. Bet ketvirtiems studijų metams medžiagą skatino pasirinkti patiems. Dostojevskio esu skaičiusi nemažai, tad pasiėmiau jo apsakymus, išsirinkau ir atėjau su „Juokingo žmogaus sapnu“. Jis, be abejo, šį kūrinį žinojo ir tik sakė, kad man, kaip žmogui, asmeniškai jis labai tinkantis. Taip paskatinta ėmiausi darbo. Atsimenu, tik prašė nedaryti Dostojevskio tamsaus, jis labai šviesus autorius. Berepetuojant tikrai atsiskleidė visai kitokios rašytojo spalvos. Tikiuosi, kad pavyko įžvelgti kuo daugiau šviesos. 

Tai nelengva, filosofinė medžiaga. „Meno forte“ ją kadaise statė aktorius Povilas Budrys. Kodėl ją pasirinkote, kokios temos sujaudino?

M. M. Pirmiausia labai patiko pats žanras - fantastinis apsakymas. Dostojevskis, psichologinio realizmo kūrinių autorius, fantastinių apsakymų turi vos keletą. Antra, kūrinys parašytas kaip ilgas monologas - tokia koncepcija yra nemenkas iššūkis ir režisieriui, ir aktoriui. Ir, žinoma, tematika yra svarbiausias aspektas, kuris turi sudominti norint perkelti kūrinį į sceną. Kažkas labai šilto ir žmogiško yra šiame kūrinyje. 

Ar esate susijusi su Klaipėda? Kokias mintis jums kelia spektaklio „apgyvendinimas“ Klaipėdos dramos teatre?

M. M. Su Klaipėda turiu tik tokį „teatrinį“ santykį - atvykstu čia pasižiūrėti vieno kito spektaklio, ilgiau neužsibūnu. Jaučiuosi dėkinga už galimybę „apgyvendinti“ šį spektaklį čia. Labai džiaugiuosi, žinodama, kad spektaklis pagyvens dar ilgiau, nesustos sulig egzamino atsiskaitymu, nes visgi teatro menas yra gyvas, kol jį mato kiti, kol jis yra reikalingas. 

Ačiū už pokalbį.

Anonsai