Druskininkų festivalio pagalba Gruzijos kurortui

2008 08 20 Menų faktūra

aA

Druskininkų teatro festivalyje pamatysime dvi visiškai skirtingas, tačiau žiūrovus smagiai kvatotis privertusias lietuvių dramaturgų Mariaus Ivaškevičiaus ir Sigito Parulskio pjeses. Penktadienį Rimo Tumino režisuotame spektaklyje „Madagaskaras“ netikėtomis spalvomis ir sąmoju sužibės istorinės Lietuvos asmenybės, šeštadienį „Vilnius – Dakaras“ ekipažo nariai dykumoje diskutuos buities ir būties klausimais. Šį savaitgalį „Eglės“ sanatorijos salėje atidaroma fotografijų paroda, kviečianti susipažinti su įvairove ir grožiu alsuojančiais Gruzijos gamtovaizdžiais bei Gruzijos miestelio Boržomio realybe. Iki pat festivalio pabaigos bus renkamos aukos šio kurorto gyventojams.

Parama Gruzijai

Pasak Druskininkų teatro festivalio organizatorių, taip jau sutapo, kad šiemet su Gruzija vyksta ne tik meninis, bet ir dvasinis bendradarbiavimas.

Šiuo metu Klaipėdoje vyksta intensyvios festivalio bei Klaipėdos dramos teatro inicijuoto tarptautinio projekto „Mano Hamletas“ repeticijos. Spektaklį režisuoja pernai Druskininkuose pristatyto „Pirštų teatro“ iš Tbilisio vadovas Beso Kupreišvili. Kūrybinė spektaklio komanda neramiai įvykius gimtojoje Gruzijoje ir jaučiasi tapę politinės situacijos „įkaitais“ – Tbilisyje liko dalis spektaklio dekoracijų bei kūrėjų. Nepaisant to, spektaklio premjera planuojama laiku – rugsėjo 12 dieną. Į ją kviečiami Gruzijos ambasados Lietuvoje, Boržomio valdžios atstovai. Po spektaklio, 22 val., restorane „Kolonada“ įvyks aukcionas, kuriame bus galima įsigyti gruziniško vyno, skanėstų ir autentiškų tautinių suvenyrų. Jo bei fotografijų parodos eksponavimo metu surinkti pinigai bus skirti Boržomi miesto gyventojams. Jau atidaryta ir speciali festivalio sąskaita, į kurią galima pervesti pinigus – VšĮ „Kultūros cechas“ LT5873 0001 0109 860533.

Boržomis pasirinktas ne atsitiktinai – jame pavasarį viešėjo Druskininkų miesto delegacija vadovaujama vicemerės Kristinos Miškinienės. Pasak jos, vieno gražiausių Gruzijos kurortinių miestų skurdas ir sunkumai stipriai įsirėžė į atmintį. Būtent šiame mieste trykšta Lietuvoje pamėgto mineralinio vandens šaltiniai. Jame glaudžiasi daugybė pabėgėlių, kurių kasdienybė toli gražu ne saldi. „Norisi ne tik pasidalinti sukaupta patirtimi su bandančiu atsigauti Gruzijos kurortu, bet ir ištiesti pagalbos ranką“, – sako geriausio Lietuvos kurorto titulą pelniusio Druskininkų miesto vicemerė ir meninių akcijų Boržomio gyventojams iniciatorė Miškinienė. Taigi, nuo šios savaitės festivalio organizatoriai kviečia prieš spektaklius susipažinti su Gruzija ir kontrastingu jos gyvenimu dokumentinėse fotografijose.

madag080820d1.jpg
„Madagaskaras“ pristato lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotrauka
Privertę juoktis iš savęs

Na, o spektakliai grąžins mus į Lietuvos realybę. Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas Marius Ivaškevičius „atrado“ unikalią asmenybę – Kazį Pakštą (1893-1960). Visoje XX a. Lietuvos istorijoje turbūt nerastume kito tokio žmogaus, kuris būtų turėjęs tiek kultūrinių, geopolitinių bei visuomeninių idėjų ir tiek drąsių projektų bei užmojų. Geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas Kazys Pakštas vadintas „Ulisu“, „lietuvių nomadu“, „tautiniu apaštalu“, „lietuvių Ciceronu“, lygintas su Abrahamu Lincolnu ir Alexanderiu von Humboldtu. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę“ tėvynę.

Režisierius Rimas Tuminas buvo itin atsargus, rinkdamasis spektaklio žanrą, siekė, kad komiškas situacijas lydintis juokas, kaip ir dėmesys autentiškoms detalėms, nenustelbtų minties apie utopijų kūrėjų dvasios tyrumą ir neišvengiamą jų vienatvę. Tuo tarpu autorius pagal savo receptą restauravo laiką, idėjas, kalbą – sutirštindamas, paryškindamas žmones, įkūnijusius tą laiką. Kad iškiltų Lietuvos tėvynės vaizdas, kur vyrams rūpi tik valstybė, o moterims – tik meilė.

Kur kas žemiškesnė Sigito Parulskio situacijų komedija „Vilnius – Dakaras“: dykuma, sugedęs automobilis, ant jo padžiauti apatiniai ir du dykumoje pasiklydę ekipažo nariai – vyras ir moteris.

Spektaklyje Lietuvos žiūrovų pamėgti aktoriai Vytautas Šapranauskas ir Inga Jankauskaitė bando atskleisti vyro ir moters charakterių bei santykių subtilumą. Anot režisieriaus Kosto Smorigino: „Komedija prasideda kiekvieną kartą, kai susitinka du žmonės – vyras ir moteris. Ir visai nesvarbu kur jie – dykumoje, miške, ar kosminiame laive“. Režisierius pabrėžia, jog vyras ir moteris yra visiškai skirtingai mąstančios būtybės, kartais atrodo kaip skirtingų planetų gyventojai. Todėl jų bendravimas, problemų sprendimų paieškos virsta nesibaigiančia paradoksų virtine.

Druskininkų festivalio inf.

Anonsai