Trupė – mon amour...

Yana Ross 2021 01 26 menufaktura.lt
Teatro Schauspielhaus Zürich kūrybinė komanda: režisieriai. Pirma iš dešinės (stovi) - režisierė ir šio teksto autorė Yana Ross. Ginos Folly nuotrauka
Teatro Schauspielhaus Zürich kūrybinė komanda: režisieriai. Pirma iš dešinės (stovi) - režisierė ir šio teksto autorė Yana Ross. Ginos Folly nuotrauka

aA

Neseniai aptikau įdomų pokalbį tarp žinomo teatro teoretiko Patrice ´ o Paviso, žurnalo „Critical Stages“ vyriausiojo redaktoriaus Savaso Patsalidiso ir režisierės Évos Patkó. Viena jų paliestų temų buvo nepaprastai turtinga ir naudinga socializmo principais grįsta valstybinių teatrų sistema (ar jos likučiai), kuri yra vienas iš nedaugelio teigiamų dalykų, kuriuos paveldėjo Vidurio ir Rytų Europa po Berlyno sienos griūties (įskaitant ir patį Berlyną, kaip vieną esminių teatro kultūros centrų). Šie autoriai pabrėžia, kad valstybės finansuojamoms nuolatinėms ir nepriklausomoms trupėms nėra būtina tarpusavyje kovoti ar ignoruoti vienai kitą. Visi esame didesnės bendruomenės dalis, esame drėbti iš to paties molio, ir ne visada suvokiame, kad „nuolatinė ar pusiau nuolatinė menininkų trupė turi puikias meno amato žinias. Į naujas meno atlikimo formas žvelgiama smalsiai, net jei tik tam, kad žvelgiantieji atrodytų gerai informuoti ir atviri keistiems ir madingiems eksperimentams. Tai ypač akivaizdu tarp jaunųjų menininkų, kurie dar nėra integravęsi į profesiją. Meinstryminiai teatrai iš prigimties yra atviri šioms naujoms formoms, kadangi jie gali pasiūlyti naujus teatro kūrimo būdus ir daryti įtaką visuomenei bei jos politiniams įsitikinimams“[1].

Taigi šio mano komentaro tikslas - išdėstyti mano pačios mintis ir patirtis dirbant skirtingose europinio teatro kultūrose, palyginti jas ir išsklaidyti paslaptį, gožiančią įvairius laikinų ar nuolatinių trupių modelius, su kuriais man teko susidurti.

Ko ieškau kirsdama kultūrinę teatro kraštovaizdžio sieną? Bendravimo, susikalbėjimo - trumpiausio, giliausio ir paties reikšmingiausio būdo surasti ryšį su aktoriais tam, kad išplėtotume bendrą kalbą ateities spektakliui. Kokia kalba tai vyksta - man antraeilis dalykas. Aš kalbu angliškai, jie galvoja vokiškai, islandiškai, lenkiškai ir t. t. Kalba išnyksta, o žvilgsnio, judesių ir gestų intensyvumas tampa esminis. Jei aktoriai kartu dirba pirmą kartą, žinau, kad man reikės du kartus ilgiau repetuoti ir rezultatas, labiausiai tikėtina, bus vidutiniškas, kadangi visiškam pasitikėjimui vietos yra itin mažai. O kai susirenka aktoriai, jau dirbę kartu, patalpą kaipmat užpildo juokas, teigiama nuotaika, kūnai yra atsipalaidavę ir galimybės pasiekti geriausią rezultatą - didesnės. Man priimtinesnis antrasis variantas.

Vieną stipriausių ir naudingiausių patirčių patyriau Islandijoje - mažytėje šiaurietiškoje šalyje, kurios populiacija yra kaip pusės Vilniaus. Visi ten yra kažkaip tarpusavyje susiję, visi turi po keletą įvairių įgūdžių: muzikantas yra ir statybininkas, ir aktorius, o praeityje dirbo slaugytoju. Visi anksčiau yra vienas su kitu daugybę kartų dirbę, jauni aktoriai studijavo pas vyresniuosius ir vis dar žavisi savo buvusiais dėstytojais, kurie dabar yra kolegos. Mane ten ištiko esmingiausias ir drąsiausias tikėjimo šuolis. Nėra jokio dvejojimo, permąstymų, jokios baimės, jokių išlygų. Yra milžiniška paskata atrasti, išlikti smalsiam, kurti, vaidinti. Kodėl? Mažytis Reikjaviko miestas turi du didelius valstybinius teatrus, kuriuose dirba nuolatinės 25-40 aktorių trupės, taip pat daugybę nepriklausomų šokio ir teatro trupių, kurios tarpusavyje bendradarbiauja. Remiantis statistika, 98 proc. islandų bent kartą per metus apsilanko teatre; man pačiai teko matyti vienoje žiūrovų salės eilėje sėdinčias kelias vienos šeimos kartas. Na gerai, galbūt Islandija šiuo požiūriu yra fenomenas. Girdėjau tokią teoriją - kuo blogesnis šalies oras, tuo stipresnis tos šalies teatras. Turiu sutikti: Lietuva, Lenkija, Vokietija ir Šiaurės šalys sukuria jaukias erdves susibūrimams ilgų, tamsių žiemų metu. O ar galime tą patį teigti apie Graikiją, Italiją ar net Prancūziją? Kai septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje teatrų finansavimas buvo decentralizuotas, prancūzų teatro trupės buvo išsklaidytos ir dabar frylancerių armija varžosi dėl vieno pastatymo per metus, kad galėtų įtraukti jį į savo gyvenimo aprašymą. Daugelis jaunų režisierių ir aktorių teturi šią vienintelę galimybę. Vieną pastatymą per metus. Kitu laiku jie gauna socialinę pašalpą ir skundžiasi.

„Dirbti drauge aktorių trupėje, grupėje ar kolektyve yra lengviau ir tokio kolektyvo nariai gali kaupti kūrimo ir darbo kartu bei tobulėjimo patirtį. Tai reiškia dirbti matant ilgalaikę perspektyvą. Ne vien pastatymo atlikimą ir išsiskirstymą. Tai tiesiog priklauso nuo to, kokiam teatrui teikiate pirmenybę, taip pat ir politiniame lygmenyje.“[2]

Tarptautinė trupė - sudėtinga, bet „madinga“

Mano paskutinė patirtis - darbas Schauspielhaus Zürich teatro kūrybinėje komandoje, kurią sudaro 8 režisieriai ir 33 trupės nariai. Skamba gražiai ir žavingai, tačiau tik popieriuje ir piarinant, kadangi tokia komandos sudėtis turi esminių trūkumų kalbant apie kūrybinį procesą; tai yra puikus vokiškosios trupių sistemos ydų pavyzdys. Šveicarija viską tiesiogiai kopijuoja iš Vokietijos, kadangi šveicarai neturi savos rašytinės kalbos - hoch-Deutsch yra ambivalentiška aukštosios kultūros, kolonializmo ir visuomeninės padėties kalba. Iš esmės vadovas turi itin daug laisvės reformuojant trupę. Daugelis jų trupėje palaiko apie 60 proc. aktorių su ilgalaikiais kontraktais ir „atšviežina“ ją pasamdydami „savus“ žmones penkiems ar dešimčiai metų. Kartais tai būna prasminga, bet dažniausiai tai kuria nervingą, įsibaiminusią aktorių grupę. Jie yra visiškai priklausomi nuo vieno žmogaus, kuris juos ir pasikvietė, jo rankose yra vairas, tad jie turi būti paklusnūs, tylūs ir dėkingi už šią galimybę, nes antraip jie rizikuotų būti pakeisti kitais. Tokie aktoriai įprastai tarpusavyje aršiai konkuruoja, stumdosi dėl rampų šviesos, kalba garsiau už kitus ir dažnai skleidžia paskalas, jiems nesvetimos patyčios - taip jie gali iš varžytuvių pašalinti konkurentus.

Mes subūrėme „pašėlusią“ kompaniją - penkiolika klasikinio išsilavinimo aktorių: daugelis jų yra atvykę į Ciurichą iš Vokietijos (trejų metų kontrakto laikotarpiui), taip pat trys šveicarų aktoriai ir vienas prancūzas (kuris nekalba vokiškai). Be to, dvylika šokėjų / atlikėjų, kurie taip pat nori vaidinti, bet irgi nekalba vokiškai. Ir dar keli muzikantai. Toks eklektiškas ansamblis sukuria didžiulį disbalansą ir sunkumus planuojant 16 pastatymų per sezoną. Na gerai, du režisieriai gali dirbti su atlikėjais ir pernelyg nesiremti vokiečių kalba, tačiau vis tiek lieka daug nepasitenkinusių šokėjų, kurie nori dirbti daugiau, tačiau neturi įgūdžių „peršokti“ į draminį pastatymą. Taip pat nutinka ir aktoriams, kurių kūnai nėra taip ištreniruoti kaip šokėjų ir šie aktoriai nėra itin pageidaujami choreografų. Paradoksalu, kad vos po vieno sezono drauge su tokia dinamiška ir skirtinga trupe, jau turime grupę žmonių, besiskundžiančių, kad nėra įtraukiami į pakankamą kiekį pastatymų!

Iš mūsų tikimasi, kad sujungsime ir apjungsime, kad suformuosime naujus nuostabius bendradarbiavimo projektus, tačiau mes visi susitelkę į savo amato tobulinimą ir judėjimą į priekį bei meninių, o ne antropologinių iššūkių įgyvendinimą. Jei kas nors tokią trupę apibūdintų kaip „tarptautinę“, aš patikslinčiau, kad 90 proc. šios trupės yra vokiška, be to, daugelis šios trupės narių turi ilgalaikes darbo sutartis, tad nepaisant to, ar tai Ciuricho miestui patinka, ar ne, jie yra įstrigę su šia trupe iki meno vadovo darbo kadencijos pabaigos.

Pasitikintis, profesionalus, atsipalaidavęs ir žaismingas aktorius kaip priešprieša nervingam, nesaugiam ir konkuruojančiam yra tas didysis skirtumas tarp skandinaviškosios ir vokiškosios sistemų. Šiaurinėje ir Centrinėje / Rytų Europoje socialinė demokratija garantuoja stabilias, saugomas darbo sąlygas, o provincialus vokiškasis formos keitimo įstatymas nuolat sujaukia trupes ir taip skatina konkurenciją, įgūdžių nelankstumą ir hierarchiją. Be abejo, yra ir išimčių: Berlynas, Hamburgas ir Miunchenas istoriškai turi šlovingas, stiprias trupes, ir žmonės keliauja pamatyti šių trupių pasirodymų lyg kokių futbolo rungtynių. Šie teatrai taipogi moka didžiausius atlyginimus visiems savo darbuotojams. Profesionalumas, kokybė ir paklausa diktuoja tai ir vokiškajai teatro kultūrai. Kaskart, kai vokiečių teatro vadovai apsilanko mano spektakliuose Vilniuje, jie tiesiog pažaliuoja iš pavydo: „Jūs turite tokias geras sąlygas repeticijoms! Jūsų darbo sąlygos tokios lanksčios! Turite puikius aktorius, kurie dirba nuolatinėje trupėje ir gali vaidinti ilgalaikiame repertuare; turite nuostabius žiūrovus!“ Taip, bet šias sąlygas turime plėtoti ir vertinti; sistema veikia, tad turi plėtotis mąstymas: turime kelti iššūkius žiūrovui naujomis idėjomis, turime užtikrinti erdvę refleksijoms ir diskusijoms apie dabartines egzistavimo aplinkybes.

Dar vienas nesaugios sistemos, neremiančios trupės darbo, pavyzdys - Didžioji Britanija. Teatrai šioje šalyje yra pastatymų platformos, turinčios nuolatinius darbuotojus, bet ne nuolatines trupes. Aktoriai samdomi projektams, repeticijų laikas apsiriboja 4-5 savaitėmis. Kaip pavyzdį galima paminėti pasaulinę Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasės“ premjerą, vykusią Londone - spektaklis buvo parodytas po penkias savaites trukusių repeticijų. Statydama šį spektaklį Vilniuje, būtent tiek laiko praleidau su aktoriais vien išsamiam susipažinimui su kūriniu. Praleidome penkias savaites skaitydami, analizuodami, ieškodami informacijos ir keliaudami po visą Lietuvą, ir tik po penkių savaičių pradėjome improvizuoti scenoje!

O nugalėtoju skelbiamas...

Mano nuomone, stipriausias teatras Europoje vis dar yra (ir visuomet buvo) Lenkijoje.

Istoriškai platus dosniai valstybės finansuojamų trupių tinklas išgyveno neoliberalią rinką ir pats save atstatė, kad suformuotų tokias nuolatines trupes kaip TR Warszawa, Nowy Teatr, Stary Narodowy Krakow ir daug kitų puikių teatrų Torunėje, Vroclave, Katovicuose, Ščečine ir kituose miestuose. Jaunoji karta organiškai įsilieja į teatro kultūros matricą, meta iššūkius ir keičia mąstymą (!), ne vien pačias trupes. Lyderystė ir prasmė, dramaturgija ir žinių bei eksperimentavimo siekis - tai yra intelektualinė ir visceralinė teatro jėga, teatro, kuris yra gyvas, metantis iššūkį ir šiuolaikinis, rodantis pavyzdį kitoms europietiškosioms kultūroms.

Turime koncentruotis į naujus lyderystės įgūdžius svarbiausioje teatrui institucijoje, kur ugdoma jaunoji karta - teatro akademijoje. Atgyvenusios teroro praktikos ir despotizmas turi užleisti erdvę profesionalios lyderystės ir bendradarbiavimo metodams. Aktoriai ir režisieriai bendrą darbą turi grįsti pagarba ir bendru tikslu, bet ne baime ir paklusnumu. Repertuarinių teatrų ir nepriklausomų trupių sistema Šiaurės šalyse ir Rytinėje Europoje veikia gerai; tai, ką reikia pakeisti - tai mąstymą: reikia radikalaus naujų idėjų ir temų formulavimo, panaikinti institucinę diskriminaciją lyties, tautybės, priklausymo mažumoms aspektais. Ar norime mesti mūsų visuomenei iššūkius politiniame, meniniame ir intelektualiniame lygmenyje? Tuomet reikia pradėti nuo išsilavinimo ir mokymo, o trupėms leisti daryti tai, ką jos daro geriausiai - vaidinti drauge kaip viena komanda.

Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė

 


[1] Citatos prieiga per internetą yra ČIA.

[2] Ten pat.

Komentarai