Mano Irena

Elona Bajorinienė 2020 12 11 menufaktura.lt
Irena Veisaitė (1928-2020). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka, perpublikuota iš lrkm.lrv.lt
Irena Veisaitė (1928-2020). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka, perpublikuota iš lrkm.lrv.lt

aA

Irena Veisaitė visada buvo tarp daugybės žmonių. Šiandien kiekvienas jų turim savo Ireną. Ji daug kam buvo labai svarbus žmogus, kreipęs gyvenimą ar turėjęs įtakos sudėtingais momentais.

Mano Irena prasidėjo nuo teatrologų bendruomenės, rašiusios apie teatrą praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Šiandien po facebooką klaidžioja Juliaus Lozoraičio įdėta Onos Pajedaitės nuotrauka iš Irenos organizuoto to meto teatro kritikų susitikimo su Pedagoginio instituto studentais. Apie tada gyvenamą laiką mano karta neturėjo žalio supratimo, nors buvo girdėti paslaptingos užuominos apie Vandos Zaborskaitės ir kitų lituanistų tamsias istorijas Vilniaus universitete, tvyrojo nuojauta, kad Irenos ir Dovydo Judelevičiaus, - kito neseniai šį pasaulį palikusio, vienintelio Lietuvos šekspyrologo, - veikla to meto Pedagoginiame institute buvo „kažko“ židinys.

Vėliau Irena sakė, kad keleriems metams buvo dingusi iš visuomenės akių, kai staiga mirė jos gyvenimo meilė, antrasis vyras Grigorijus Kromanovas. Bet to dingimo kažkodėl nepastebėjau ar dabar neprisimenu, ji visada buvo „Kultūros barų“, kuriuose dirbau, autorė.

Nauja Irena prasidėjo su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu ir Atviros Lietuvos Fondo (ALF) įkūrimu. Jame susibūrė visuomenės transformacijai ir demokratiniams pokyčiams angažuoti žmonės, o Irena buvo tos komandos tikroji siela. Būtent Irenos dėka šiame fonde greta kitų buvo įkurtos stiprios Kultūros ir Atlikėjų meno programos, Šv. Jono g. 5 kelerius metus veikė ALF namai su unikalia biblioteka, videoteka ir diskusiniais renginiais. Tai Irena pakvietė prisijungti prie Atviros Lietuvos Fondo ir paskatino inicijuoti pirmuosius tarptautinius kino, teatro, šiuolaikinės muzikos forumus „Įamžintas laikas“ (1995), „Kaitos taškas“ (1996), „Musica Ficta“ (1997), kurie modeliavo naujus šių menų gyvavimo būdus.

Irena, greta kitų nesuskaičiuojamų visuomeninių veiklų, buvo viešosios įstaigos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ tarybos narė ir labai išgyveno dėl šio projekto duobių. Kai nesibaigus projektui man teko palikti šios įstaigos direktorės postą, būtent Irena padėjo atsitiesti, sugalvojo naują darbą. Ačiū, Irena. Tai buvo neįkainojama ir tokia natūrali pagalba. Nuo tol jaučiu esanti ją skolinga kitiems.

Buvo žydė ir lietuvė, - ir apie tą dvilypumą atvirai kalbėjo. Buvo pasaulio pilietė, turėjo draugų įvairiausiose šalyse, o jos draugai, nepažįstantys vieni kitų, taip pat tapdavo bičiuliais ar įdomiais pašnekovais, nes pakako raktažodžio „Irena“.

Ji visada žiūrėjo į priekį ir turėjo planų. Jos praeitis su visomis detalėmis iškilo tik pačioje gyvenimo pabaigoje, kai pasirodė drauge su Aurimu Švedu parengta prisiminimų knyga, o knygą lydėjo nežinomais gyvenimo faktais papildantys interviu ir garbingi apdovanojimai. Taip, ji buvo moralinis kompasas. Taip, ji tapo susimbolinta figūra, jungiančia kelias epochas. Buvo godi gyvenimui. Dabar atrodo, kad ji gyveno ir už tuos, kurie per tas epochų mėsmales buvo nužudyti. Tuo pat metu neįtikėtinos vidinės švaros, išminties ir veiksmo žmogus, ypač kai kam nors reikėjo pagalbos. Pateptoji. Ranka mojuojantis siluetas tamsioje Basanavičiaus gatvės bromoje, palydėtas iš teatro namo.

Komentarai