„Sirenos 2020“: žiūrėjimas į ekraną

Kristina Steiblytė 2020 10 15 menufaktura.lt
Akimirka iš „Synth porn“, autorės Agnė Matulevičiūtė ir Saulė Bliuvaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akimirka iš „Synth porn“, autorės Agnė Matulevičiūtė ir Saulė Bliuvaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Buvo laikai, kai žmonės rinkdavosi aplink ugnį dėl maisto ir šilumos. Buvo laikai, kai ugnis buvo įrėminta židiniuose ir tapo namų puošmena. O dar vėliau atėjo laikai, kai ugnį pakeitė radijas ir po to - televizija. Dabar daug dažniau renkamasi prie ekranų - mažų ir didelių - kartu ar po vieną stebėti ne tikros ugnies, o tikro pasaulio atspindžių.

Prie ekranų šių metų pradžioje susirinko visi. Net ir tie, kurie mieliau būtų ėję į parodas, koncertus ar spektaklius, o filmus žiūrėję kino salėse. Aplinkybės privertė keisti įpročius. Ir ieškoti naujų kūrybos bei susitikimo su žiūrovais būdų. Lietuvoje tokių naujų būdų paieškos buvo gana vangios ir bene geriausiai atsiskleidė greitai permąstytame ir naują veidą įgijusiame festivalyje „Sirenos“. Ką tik pasibaigęs festivalis atsisakė tiek tarptautinės programos, tiek ir rizikos, kad jis apskritai neįvyks. Atvirame konkurse buvo atrinkti keturi projektai (nors galiausiai festivalyje parodyti šeši), kurie buvo plėtojami porą mėnesių ir rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje pamatėme jų premjeras.

Pastarosios atskleidė ne tik didelį kūrybinį Lietuvos menininkų potencialą, bet ir labai skirtingus požiūrius susidūrus su jų darbą stipriai apribojančiomis aplinkybėmis. Dauguma žiūrovus pakvietė susiburti, kartu išgyventi kūrinį ir žiūrėti į gyvus žmones. Tačiau ne visi. Festivalis baigėsi dviem darbais, kvietusiais žiūrėti į žmones ekranuose.

Tiesa, Tado Černiausko, Nauberto Jasinsko ir Gintaro Sodeikos „Fabrica“ nebuvo tik ekrane. Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC), praėję nedidelį fojė, žiūrovai visų pirma atsidūrė instaliacijoje iš porolono, veltinio, pelėsinio sūrio, pelėsio, betono, gyvatės odos... daiktų, kurie man akimirksniu prisišliejo prie prisiminimų apie Josepho Beuyso instaliacijas iš veltinio ir prie minčių apie gyvybės gajumą bei ją palaikančius ir gelbstinčius ritualus. Ritualas šioje erdvėje ne tik mano mąstymo vaisius. Jis buvo svarbus ir patiems „Fabrica“ kūrėjams. Tačiau pirmoje erdvėje, kur galima apžiūrėti instaliaciją, ritualas tik nujaučiamas - čia tik jo įrankiai be žmonių, tuščia veiksmo vieta, primenanti ne viename XX a. antros pusės meno kūrinyje matytas tuščias lovas, kuriose vis dar matomos čia buvusių žmonių žymės.

O štai peržengus slenkstį į kitą JMVMC erdvę pasitinka ne tik prisėsiančių žiūrovų laukiantys porolonu apklijuoti cilindrai, bet ir du dideli ekranai. O juose - ritualas. Kairėje jį atlieka žmonės (aktoriai Alvydė Pikturnaitė ir Saulius Ambrozaitis), dešinėje - juodos figūros, vienu metu trumpam virstančios liežuviais. Kairėje ir dešinėje vyksta beveik tas pats: sėdamasi, gulamasi, stojamasi, plaunamos kojos, vėl gulamasi ir t. t. Bet kairėje visa tai lydi žvilgsniai ir į prisilietimą reaguojantis kūnas. Tad veiksmui pasibaigus ir vėl prasidėjus iš naujo, galima pradėti manyti, jog matomi žmonės yra užstrigę atsikartojančiame cikle, tarsi nuolatiniame gimimo ir mirties rate besisukanti gyvybė. Tačiau aš juos mačiau kaip pereinamojoje ritualo stadijoje - liminalioje būsenoje - įstrigusius žmones. Tie du sutvėrimai iš kaulų, mėsos ir kraujo vis kartojo magišką reikšmę turinčius veiksmus, tačiau greta net ir turėdami abstrakčią to paties ritualo versiją, - prototipą, neklystantį juodų animuotų figūrų objektyvumą, - negalėjo atlikti ritualo teisingai, negalėjo jo pabaigti ir pasirodyti juos stebinčiai bendruomenei pasikeitę.

Nes ritualas privalo keisti. Ritualais pasitinkama ir išlydima gyvybė, ritualai lydi svarbiausius gyvenimo pokyčius, sujungia ir atskiria žmones, atleidžia nuodėmes ar suburia bendruomenes. Net ir pandemija turėjo ritualo bruožų: mes visi kartu atlikome ritualinį karantiną, iš kurio turėjome išeiti pasikeitę. Tačiau pandemijai nesibaigiant, vis dar trypčiojame bandydami suprasti, ar tikrai mes privalome keistis? Kaip keistis? Ką negrįžtamai palikome šių metų pradžioje? Ir kuo tapsime? JMVMC rituale žmonės, užstrigę ekranuose, privalomus veiksmus atlikdavo du kartus ir tuomet buvo „perkraunami“. Kad vėl ir vėl kartotų tą patį vis naujiems žiūrovams. Ir plokščiuose ekranuose primintų, kad teatro ateitis yra taip pat įstrigusi tarp grįžimo į tai, kas įprasta, ir tarp neišvengiamų ir negrįžtamų pokyčių.

„Sirenas“ pabaigęs Agnės Matulevičiūtės ir Saulės Bliuvaitės „Synth porn“ į ekraną žiūrėti kvietė kitaip. Tris paras bet kuriuo metu buvo galima stebėti viename bute įsikūrusius šešis atlikėjus: Valeriją Gneuševą, Gretą Grinevičiūtę, Andrių Katiną, Edviną Kopcevą, Elžbietą Latėnaitę ir Agnę Matulevičiūtę. Tereikėjo interneto naršyklėje įvesti www.synthporn.tv ir pasirinkti, kurį kambarį ar kambarių grupę norime matyti. Žmones ekrane galėjome stebėti patys savo namuose gamindami valgyti, važiuodami viešuoju transportu ar nestebėti visai, tik įsijungti tris vakarus vykusius muzikinius performansus.

Jie, regis, ir buvo svarbiausia kūrinio dalis. Bent jau iš pradžių. Tačiau tai, kas tris paras vyko viename bute, vis dėlto tapo kur kas didesniu ir visai kitokiu kūriniu, nei tiesioginės performanso transliacijos. Ne dėl to, kad ten gyvenę šeši žmonės būtų nuveikę ką nors šokiruojančio, o todėl, kad jie gyveno ir buvo stebimi mūsų visą laiką, o būdami dar ir bendravo su prisijungusiais žiūrėti chat room´e. Tad Agnės Matulevičiūtės muzika atsitraukė, pirmą vietą užleisdama smalsiems, įžūliems ar net vojeristiškiems žiūrovų žvilgsniams, kuriuos „Synth porn“ kūrėjai provokavo kreipti į virtuvę, miegamąjį ar vonios kambarį. Taip tapusiems nematomais stebėtojais bei komentuotojais, žiūrovams buvo siūloma mėgautis to, kas privatu, išviešinimu.

Būtent šis išviešinimas ir išprovokavo pagrindinę kūrinio įtampą tarp tikrovės ir vaidybos, realybės ir fikcijos. Kas scenos menuose yra tikra, ir kas - suvaidinta, tikrai ne visada lengva atskirti. Tačiau dažniausiai padeda kontekstas. Jei aktorius antrame spektaklio veiksme pradeda šlubčioti, susižeidė jis pats ar jo personažas dažniausiai galime suprasti iš pjesės siužeto. Tačiau šiuolaikiniuose scenos menuose neretai susiduriame ir su tokiomis situacijomis, kai neaišku, aktoriai vaidina ar ne, tai ką matome yra tikra ar suvaidinta. Dažniausiai žiūrovus siekiama apgauti, kad nevaidinama tada, kai vaidinama. Kad realybė gali daryti realią įtaką meno kūriniui. Žiūrėdama „Synth porn“ jaučiausi priešingai: kad vaidinama ir tada, kai nevaidinama, kad kiekvienas, net ir paprastas buitinis veiksmas, atliekamas ne atsitiktinai, o tyčia rodant kamerai ir būriui anoniminių komentatorių, kurie gali sakyti, ką nori.

Viena iš priežasčių, kodėl, regis, tik miegas atrodė natūralus, nesuvaidintas veiksmas (nors ir čia galima sudvejoti, kada iš tikrųjų miegama, o kada tik apsimetama), yra tai, kad žiūrovai viską matė stebėjimo kamerų žvilgsniu. Tarsi kažkokį keistą „Bleiro raganos“ ir Marinos Abramović performansų hibridą, kur nuolat filmuojami atlikėjai yra pažeidžiamai atviri, bet kamera to atvirumo - kaip pavojaus filme - mums taip ir neparodo. Tik suvilioja daugiau ar mažiau nutolusių siluetų tarpusavio santykiais, bet neleidžia pamatyti akių ir įkvėpti to paties oro.

Netikrumo įspūdį dar labiau didino tai, kad šie šeši žmonės iš tikrųjų kartu negyvena. Tai, ką matėme, nėra jų atostogų ar vakarėlio fragmentas. Jie susibūrė šiam kūriniui ir dirbo mums tris paras. Tad matėme gal ir netikrą gyvenimą, bet tikrą darbą.

Šiame darbe nustebino tai, kad kūrėjai, pasirinkę rodyti save visą laiką, nebijojo buities nuobodumo. Būdami vienoje erdvėje jie nesistengė mūsų linksminti, provokuoti ar tiesiog visą laiką kažkuo užimti mūsų dėmesį. Tad pamatėme, kaip galėtų atrodyti realybės šou be montažo bei prodiuserių įsikišimo išryškinant ir kuriant įtampas. Tokia nepatobulinta, nesumontuota „Synth porn“ realybe buvo galima nusivilti, nes net tikrų menininkų ne visai tikra kasdienybė yra ganėtinai nuobodi. Tačiau į ją galima žiūrėti kaip į ugnį - ji turi savo judėjimą, beveik nesikeičia, bet hipnotizuoja.

Taip ir sėdime mes, palinkę prie melsvos ekranų šviesos, hipnotizuojami netikro tikro gyvenimo, nesibaigiančių ritualų, ir laukiame. Vieni - grįžimo į buvusią normalybę, kiti - neišvengiamų pokyčių. Daugybę amžių vykstančios namų židinio ir svarbiausios, žmones buriančios, vietos transformacijos mus išmokė, kad viskas vis tiek keisis. Net jei ir bandysime išvengti pokyčių. Tad ilgėdamasi ėjimo į teatrą, vis dėlto sėdu prie ekranų. Bet žinau, kad ir tai laikina.

Komentarai