Teatro išvarymas

Liuda Jonušienė 2019 11 18 panskliautas.lt, 2019-11-09 ir 2019-11-16
Juozo Miltinio dramos teatras ir jo prieigų rekonstrukcija. A.Švelnos nuotrauka
Juozo Miltinio dramos teatras ir jo prieigų rekonstrukcija. A.Švelnos nuotrauka

aA

Nebesinori eiti į teatrą. Pabodo beveik kaskart nusivilti. Bandau pasveikti. Nuo iliuzinės meilės ir prieraišumo tam, ko Juozo Miltinio dramos teatre seniai nebėra. Nėra Vadovo. Nėra asmenybių sinergijos. O svarbiausia, nėra scenos meno traukos, kuri daugybę metų magiškai veikė net su menine kūryba nesusijusius žmones. Jie eidavo, dažnai net nesąmoningai, iš inercijos ar įdomumo dėlei, tarsi kokio Laimės žiburio link...

Spektakliai, žinoma, tebevyksta. Legendinių etatinių aktorių likučiai ir trumpam samdomas jaunimas kabinasi į kiekvieną naują pastatymą, į kiekvieną vaidmenį. Techninės tarnybos stengiasi. Dešimt kartų padidėjusi vadyba inertiškai pluša. Tik meno šventovės nebėra. Panevėžys nebedrįsta vadintis teatro miestu. Laikas tarsi eina pro šalį...

Įprasta manyti, kad menas gimsta iš skausmo ar skurdo, iš meilės ar protesto, įkvėpimo, dvasios pakylėjimo. Tačiau bent jau Lietuvoje kur kas labiau paplitęs reiškinys - meno gimimas iš pykčio, agresijos, nuovargio, irzlumo, nepasitenkinimo, abejingumo, aplinkos priešiškumo, kas penkeri metai besikeičiančių direktorių, meno vadovų ir jų samdomų režisierių eksperimentų - su pavaldiniais ir žiūrovais...

Sutrikęs teatro kolektyvas, vis labiau pažeidžiamas ir kitus žeidžiantis organizmas, toliau nyksta iš šiuolaikinio kultūrinio miesto žemėlapio. Unikalus scenos meno fenomenas tarsi nematomu trintuku trinamas tiek iš šalies kultūros paveldo, tiek iš šiandienos konteksto. Vienas kitas jaunas teatro kritikas pasižvalgo, bet, tarkim, Kultūros ministerijos nesudomino pasiūlymas parengti J.Miltinio šimtmečiui skirtos knygos, nedomina būtinybė įamžinti dar turinčius daug ką papasakoti paskutiniuosius „miltinukus“. Tuo tarpu jos „deleguoti“ jaunieji teatro vadovai J.Miltinio teatro mitą griauna iš pamatų. Nebedaug liko - ir bus padėtas paskutinis šio teatro istorijos taškas...

Teatre labiausiai pribloškia apsimetinėjimas. Ir ne vien iš to duona mintančių aktorių. Ir ne tik scenoje. Juozas Miltinis buvo aktorius iki kaulų smegenų. Tereikėdavo vieno žiūrovo, kad pokalbis su juo primintų spektaklį. Prisimenu jį tokį ir iš susitikimų be liudininkų. Gal vaidyba yra užkrečiama ir nenoromis tampa teatralo gyvenimo kasdienybės norma? Nepakėlę šito užkrato, nepanorėję vaidinti šiapus rampos - išeina iš teatro. Kartais ir iš gyvenimo. Kaip Bronius Babkauskas, Stasys Petronaitis... Labai tikiuosi, kad dabartinei Y ir Z kartoms tai negresia. Tikėtina, kad šiandieniniai jauni menininkai jau gimė kur kas atsparesni savo tėvų ir senelių išgyventoms (arba ne) dramoms. Dabartinė visuomenė žino: laimi protas, racionalumas, profesionalumas. Piramidės viršūnėje - administravimas ir vadyba...

Kažkodėl manoma, kad meno kolektyvuose, kultūros įstaigose konfliktai ir nesusipratimai - užprogramuoti. Esą vienoje vietoje - per daug asmenybių. Bet geriau pagalvojus - argi jų daug? Nebent asmenybėmis laikytume gražius, arogantiškus ir ne itin išmintingus žmones, kurie dėl menkiausio nesusipratimo demonstratyviai nesisveikina, kalba tik savo personažų tekstais, gyvena glamūrinių žurnalų sugalvotą gyvenimą, arba tiesiog elgiasi neadekvačiai ir provokuojančiai. Tikrieji talentai, kad ir kokie sudėtingi, intravertiški, konfliktiški būtų, bet kokį kūrybinį kolektyvą suvienija bendram tikslui, palaiko teigiamą tonusą, pakylėja kritiniais momentais. Skaldo, trupina, griauna ne stiprių ir ryškių asmenybių perteklius, o jų stoka. Panevėžio teatre tai tiesiog akivaizdu...

Prisipažįstu gerokai susipainiojusi. Tai, ką iki šiol laikiau teatru ir maniau šiek tiek pažįstanti, iš tikrųjų yra nepažinus, dorai nepaaiškinamas meno kosmose „skraidantis objektas“. Pritrenkia ne tik senų teatro tradicijų išaugintų Panevėžio inteligentų, ištikimų teatro gerbėjų prisipažinimai, kad jiems nebegėda būti nemačius jau kažkelintos premjeros. Ne mažiau pritrenkia ne vienus metus teatrui atidavusių tiek kūrybinio, tiek techninio personalo žmonių pasiguodimai, kad jiems gėda prisipažinti, jog dirba Panevėžio teatre. Jeigu netyčia prisikeltų ir tai išgirstų Juozas Miltinis, garantuotai papiktdžiugiautų, nes yra sakęs, kad tuomet, kai jo nebebus, būtent taip ir nutiks...

***

Prieš kokius devynerius metus turėjau progą iš labai arti stebėti, kaip Juozo Miltinio teatrą vis labiau užvaldo bejėgystė ir tuštuma. Panašiai žmonės jaučiasi prie sunkaus ligonio patalo...  

Tą sezoną žadėtos devynios intriguojančios premjeros. Vietoj daug metų statytų arba tik atnaujinamų - dviejų, trijų. Ruseno viltis - galgi bus „įdarbinti“ visi trisdešimt trupės aktorių. Bus kviečiami įdomūs režisieriai, scenografai, parenkami šio teatro vardo verti scenos veikalai, pajudės rinkodara. Gal sulauksime įdomių spektaklių ir į juos vėl plūstančių žiūrovų. Buvo visko. Bet daugiausia - paikų vienasmenių tuomečio teatro vadovo Romualdo Vikšraičio benefisų ir visuotinio nusivylimo.

...

Reformuotis, atsinaujinti, padėti teatrui atsigauti žadėjo ir iš Rusijos platybių į gimtąjį miestą sugrįžęs Linas Zaikauskas. Tačiau negelbėjo garsios pažintys, kultiniai vardai, juo labiau ekscentriški vadovo poelgiai. Rezultatas - teatro istorija pasipildė geru spektakliu pagal Nobelio premijos laureatės kūrybą, tačiau netrukus ir realiu režisieriaus teistumu. Teatras liko su pamestinuko ašara aky...

...

Kaskart pasikeitus Juozo Miltinio dramos teatro vadovui, miestas sulaiko kvapą: va va, pagaliau teatras atgims, vėl ims garsėti scenos meno pasiekimais, kas jam iš prigimties tiesiog privaloma.

Prieš dvejus metus Panevėžio teatrą į savo rankas perėmė naujos kartos atstovai: vadovu išrinktas filosofas, vadybininkas Leonas Blėdis, su sąlyga - meno vadovu tampa (ir tapo) teatrologas Andrius Jevsejevas. Iki tol burbuliavęs kaip klampi bala, teatras nurimo ir tarsi nutolo, užsisklendė. Žiniasklaidai pasidarė neįdomus. Žiūrovams, deja, irgi. Pasipylusios premjeros - tarsi vienadienės fejerijos... Kas ką šiandien prisimenate? Jeigu, žinoma, apskritai norėjote matyti po to, kai vieną kitą kartą neištvėrėte net pirmojo veiksmo...

...

Iš tuo metu atnaujinto internetinio teatro puslapio: „Panevėžio J.Miltinio dramos teatre kuriamas spektaklis pagal A.Škėmos dramą „Pabudimas“ - tai pirmasis šio kūrinio pastatymas profesionalioje scenoje nepriklausomoje Lietuvoje. Be to, tai pirmasis lietuvių dramaturgijos klasikos pastatymas režisieriaus Artūro Areimos kūrybinėje biografijoje, kuris, kaip tikimės, taps savotišku Panevėžio J.Miltinio teatro vėliavnešiu, užtikrinančiu glaudesnį ryšį tarp savo veido, teatrinės kalbos bei publikos ieškančio atsinaujinančio teatro ir savosios kultūrinės bei socialinės tapatybės ieškančios miesto prie Nevėžio publikos.“ Net ištvermingiausieji Panevėžio teatro gerbėjai skaitė ir netikėjo savo akimis: kokia retorika, kokia leksika...

...

Jauniesiems vadovams teko sunki dalia: statybinis chaosas tiek pačiame teatre - „bokšto“ ir didžiosios scenos įrangos kapitalinis remontas, tiek lauko aplinkos perturbacijos. Kitaip tariant, tenka dirbti ir kurti kone apkasuose: Miltinio laboratorijoje (viename iš cechų), mažojoje salėje, buvusiame repeticijų kambaryje. Tačiau dar prieš tai imta naikinti ir keisti viską, kas primintų buvusią vidinę fizinę ir dvasinę teatro būseną. Su menkomis spektaklių erdvėmis susitaikyti nesunku. Kažkada Koršunovo, Tumino spektakliai buvo repetuojami ir rodomi teatrų mažosiose salėse ir net užkulisiuose. Nacionalinio dramos teatro sporto salytėje sukurtas „Nusišypsok mums, viešpatie“ netgi pelnė „Šv. Kristoforą“. Panevėžio teatre - kitas kampas: visos erdvės ir jų turinys tapo kažkaip negyva, sterilu, blyšku, tuščia. Visomis prasmėmis. Bet gal čia kokia meninė provokacija?..

...

Tik nereikia būti naiviems: skandalų neišvengsime. Jau neišvengėme. Nes ir jauni žmonės dažniausiai eina pramintais keliais. Ir meno novatoriais besidedantys dažniausiai naudojasi žiniasklaida, socialiniais tinklais ir mumis, tuo irgi neišvengiamai besinaudojančiais. Netrukus bus spektaklis pagal teatro užsakytą lenkų autoriaus pjesę pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Žinoma, eisime, žiūrėsime, vertinsime. Deja, su neskaniu prieskoniu burnoje, prieštaringomis mintimis galvoje ir sunkumu širdyje...

...

Iš Juozo Miltinio esu gavusi gerą gyvenimo pamoką: ne visada yra gerai į kokį nors reiškinį panirti visa galva ir prisileisti per arti širdies. Neseniai pasitikrinau, galgi dabar viskas ten klostosi gerai? Deja. Bet lieku su viltimi, kad tiek ištvėręs mano teatras ištvers viską. Ir ne dėl ko kito, o dėl paties savęs.

panskliautas.lt

Komentarai