Olandijos teatro horizontas: nuo „susitarimų“ su bažnyčia iki multikultūriškumo iššūkių

Monika Meilutytė 2019 04 11 Kultūros barai, 2019 m. Nr. 1/2
Amsterdamas. Rimos Jūraitės nuotrauka
Amsterdamas. Rimos Jūraitės nuotrauka

aA

Su Amsterdamo universiteto dėstytojais Robu van der Zalmu ir Peteriu Eversmannu kalbasi Monika Meilutytė

Su Olandijos teatru lietuvių žiūrovai susitinka retai, bet susitikimai būna įsimintini. Tie, kurie 2014 m. Sirenų festivalyje matė spektaklį The Fountainhead (liet. šaltinis), tikriausiai iki šiol prisimena režisieriaus Ivo van Hove´ės vardą, neretai įtraukiamą į pagrindines prestižinių Europos teatro festivalių programas. Tąkart scena buvo virtusi moderniu architektų biuru, o pagrindiniai herojai sprendė individualizmo ir kolektyvizmo konfliktą (spektaklis pastatytas pagal rusų kilmės amerikiečių filosofės, rašytojos Ayn Rand romaną). O 2017 m. birželį Lietuvos publikai Nyderlandų šokio teatro 2 trupė per vieną vakarą parodė keturis skirtingų choreografų kūrinius - „Abipusis komfortas“, „Solo“, „Kaktusai“ ir SH-BOOM!

Tačiau kaip atrodo platesnis Olandijos teatro horizontas, su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikiniai teatro kūrėjai, kaip dabartinį šalies teatro veidą paveikė istoriniai pokyčiai? Apie tai kalbėjomės su Amsterdamo universiteto dėstytojais, teatro tyrinėtojais Robu van der ZALMU ir Peteriu EVERSMANNU.

Kokia buvo olandų teatro istorijos pradžia?

Robas van der Zalmas. Pradiniu tašku laikyčiau Amsterdamo miesto teatro (Schouwburg) įkūrimą. Atidarytas 1638-aisiais, jis buvo pirmasis viešas profesionalus teatras. Nuo tada Olandijoje pradėjo kurtis profesionalūs teatrai kaip institucijos. Tad olandų teatras iš pat pradžių buvo bourgeois kultūros, o ne karališkųjų rūmų dalis. Amsterdamo miesto teatras turėdavo pats užsidirbti pinigų ir jam visai neblogai sekėsi. Dalį pelno skirdavo labdarai - tai buvo savotiškas susitarimas su protestantų bažnyčia, kuri šiaip jau smerkė teatrą. Kadangi teatras paremdavo našlaičių ir senelių namus, bažnyčios atstovai buvo jam atlaidūs. Be to, XVII a. kūrė olandų Shakespeare´as - poetas ir dramaturgas Joostas van den Vondelis. XVIII a. pabaigoje Amsterdame ir kituose miestuose ėmė kurtis daugiau teatrų, todėl konkurencija didėjo, išsilaikyti darėsi vis sunkiau. Tokia padėtis tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, vėliau valstybė ėmė dotuoti keletą teatrų Amsterdame ir Hagoje.

Kitas svarbus lūžis - 1969-aisiais įvykusi savotiška Olandijos teatro revoliucija. Tais metais jaunieji teatro kūrėjai sukilo prieš hierarchinę teatro sistemą - valstybė rėmė tik vienuolika miesto ir regioninių teatrų, o juose kūrė tik vyriausiosios kartos menininkai, nebuvo vietos nei jaunimui, nei eksperimentams. „Sukilėliai“ išsikovojo, kad prasidėtų reikšmingi teatro sistemos pokyčiai. Valstybė pradėjo remti jaunus teatro kolektyvus, o didžiuosiuose teatruose vertikalią (hierarchinę) sistemą pakeitė horizontali. Manau, ši reforma lėmė, kad dabar turime daugybę teatro trupių, užimančių pačias įvairiausias meno nišas - tai muzikinis, objektų, judesio, aplinkos ir t. t. teatras. Jūs tik įvardykite ir pamatysite, kad mes tokį teatrą jau turime. 1969-ųjų reforma lėmė dabartinį supratimą, kas yra tikrasis Olandijos teatras - tai ne didžiuliai prabangūs miesto teatrai su senoviškais Shakespeare´o pjesių pastatymais, o mažų teatriukų, puoselėjančių skirtingus žanrus, įvairovė.

Kokia dabar Olandijos teatrų situacija?

Robas van der Zalmas. Deja, dabartinė šalies teatrų panorama smarkiai susiaurėjo, kai 2012-aisiais dėl ekonominės krizės buvo sumažintas finansavimas. Išnyko iš horizonto daugiau kaip trečdalis nedidelių trupių. Aukojant jas, siekta išlaikyti didžiuosius teatrus, esą jie itin svarbūs savo miestams ir regionams. Aiškinta, neva turime per daug teatrų, juose per mažai žiūrovų, teatras apskritai išeina iš mados, žmonės mieliau lankosi kine, klubuose ir kitur.

Peteris Eversmannas. Na, ne viskas taip jau blogai.

Robas van der Zalmas. Štai mano optimistiškasis kolega įsitraukia į pokalbį...

Peteris Eversmannas. Nors dėl biudžeto, sumažinto 2012-aisiais, teatras nukentėjo galbūt labiau negu kitos kultūros sritys, dabar jis jau atsigauna. Vyriausybė žadėjo, kad padidins finansavimą kultūrai, ypač kultūros edukacijai. Todėl teatrai, ypač kuriantys jaunimui, ateinančius ketverius metus, manau, turės geresnes finansines sąlygas.

Yra dar vienas svarbus Olandijos teatro sistemos bruožas, atsiradęs pokario metais. Teatro trupės nebuvo teatro pastatų šeimininkės. Kad gautų finansavimą, jos turėjo gastroliuoti ir „aprūpinti“ spektakliais visos šalies gyventojus. To reikalavimo pasekmės gana įdomios. Pirma, naujos teatro scenos, pastatytos 6-ajame dešimtmetyje, buvo labai panašios, kad gastroliuojančioms trupėms nereikėtų daug vargti, pritaikant scenografiją vis kitai scenai. Antra, būtinybė keliauti lėmė ir kūrybinius sprendimus (nors kūrėjai su tuo gal ir nesutiktų) - spektakliui būdavo sukuriamas dažniausiai tik vienas scenovaizdis (t. y. jis nekeičiamas penkis kartus per spektaklį, kaip būdavo XIX-XX a. pr.), nes visas rekvizitas turėdavo tilpti į vieną krovininę priekabą.

Robas van der Zalmas. Trupės, žinoma, skųsdavosi dėl tokios gastrolių prievolės, nes keliavimas tai į šalies rytus, tai į šiaurę atimdavo daug laiko. Dabar teatrai vis dar privalo gastroliuoti, tačiau tai jau nebe taip akcentuojama, gastrolės tapo ne tokios svarbios.

Peteris Eversmannas. Kadangi anksčiau nė viena trupė nebuvo teatro patalpų šeimininkė, tapo įprasta toje pačioje scenoje per mėnesį pamatyti dešimt ar daugiau spektaklių, kuriuos sukūrė įvairios trupės - jos atvykdavo ir vaidindavo keletą vakarų iš eilės. Tačiau dabar vyksta pokyčiai. Prieš dešimt metų gal tik Olandijos nacionalinis operos ir baleto teatras turėjo savo patalpas, o dabar tokių trupių vis daugiau.

Robas van der Zalmas. Finansinės problemos skatina pereiti prie repertuarinės sistemos. Anksčiau naujas spektaklis, keletą vakarų iš eilės parodytas skirtinguose miestuose, išnykdavo iš afišų. Tačiau dabar, pavyzdžiui, Amsterdamo tarptautinis teatras, kuriame režisuoja garsusis Ivo van Hove, sėkmingus spektaklius bando kuo ilgiau išlaikyti repertuare. Šis teatras, žinoma, daug gastroliuoja užsienyje - nuo Niujorko iki Australijos.

Kadangi Olandijos teatro sceną stebiu jau keletą dešimtmečių, dabartinę situaciją vertinu gana pesimistiškai. Nors galbūt ji atneš ir teigiamų pokyčių.

Peteris Eversmannas. Nauji iššūkiai - naujos galimybės. Šiaip ar taip, nors šiandien teatro trupėms išsilaikyti sunkiau negu anksčiau, Olandijoje eksperimentinis teatras, sakyčiau, vis vien yra daug gyvybingesnis nei, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Turbūt todėl, kad nuo 1969-ųjų eksperimentavimas buvo labai skatinamas. Norėdamos gauti finansavimą, trupės turėjo paraiškose paaiškinti, kuo jų projektai naujoviški, originalūs, eksperimentiniai. Bet yra ir kita medalio pusė - dabar, skaitydami paskaitas apie klasikinius pastatymus, susiduriame su problema - studentams sunku įsivaizduoti spektaklį, paremtą klasikine pjese (kuri nebūtų adaptuota), vaidinamą scenoje su prosceniumo arka, su uždanga, su laikmetį atitinkančiu rekvizitu ir pan., nes Olandijoje tokio teatro tiesiog nebėra. Kad pamatytų, kaip atrodo toks teatras, važiuojame su studentais į Airiją...

Olandija nuo seno buvo multikultūrinis kraštas. Jos, ypač Amsterdamo, istorija susijusi su pasauline prekyba ir laivyba, šalis turėjo kolonijų Afrikoje, Azijoje. Kaip šios istorinės realijos atsispindi šiuolaikiniame teatre?

Robas van der Zalmas. Apie rasizmą ir kolonializmą šiomis dienomis aktyviai diskutuojama politikos lygmeniu. Spalvotieji, atvykėliai iš buvusių kolonijų ar Olandijos gyventojai, turintys kolonijines šaknis, buriasi į politines partijas, stengdamiesi jiems aktualius klausimus įtraukti į politinę darbotvarkę.

Peteris Eversmannas. Nors tarp teatruose dirbančių aktorių, dramaturgų, režisierių vis dar labai mažas spalvotųjų procentas, kai kuriose teatro srityse jų sparčiai daugėja.

Robas van der Zalmas. Pavyzdžiui, šokio spektakliuose. Šokio trupės nuo seno buvo tarptautinės, nes jų pasirodymams kalba nereikalinga. Todėl jau seniai į Olandiją atvyksta dirbti šokėjai iš viso pasaulio.

Peteris Eversmannas. Tačiau spalvotieji menininkai imasi ir žanrų, kurie grindžiami kalba. Pavyzdžiui, šiuo metu nemažai jų reiškiasi stand-up komedijose, kabaretuose. Tiesa, kabaretu Olandijoje vadiname ne pramoginę programą, o visai kitokį žanrą - tai vieno menininko(-ės) pasirodymas, per kurį dažniausiai kritikuojama politinė ir socialinė situacija, net įžeidinėjama publika. Kitaip tariant, stengiamasi visuomenės atspindį parodyti teatro veidrodyje.

Robas van der Zalmas. Tačiau tai nėra ir stand-up komedija, nes pasirodymai būna ilgesni, su dainomis, turintys struktūrą ir bendrą temą. Ne visi kabareto artistai atvirai atskleidžia savo politines pažiūras, tačiau jie visada užima tam tikrą poziciją, vertindami socialines ir politines problemas. Tiesa, dešiniųjų pažiūrų atlikėjai kabaretą ignoruoja, bent jau nesu tokių matęs. Palyginti su dramos spektakliais, kabareto pasirodymai visada aktualesni, diskutuojantys šiandienos visuomenei svarbiais klausimais.

Beje, po Rugsėjo 11-osios įvykių, po dešiniųjų pažiūrų politiko Pimo Fortuyno (Kontroversiškais pasisakymais pagarsėjęs Olandijos politikas ir sociologas buvo nušautas 2002 m. gegužės 6 d. Islamą jis laikė „atsilikusia“ kultūra, kritikavo imigraciją ir multikultūralizmą. - Monikos Meilutytės past.)

ir kino režisieriaus Theodooro van Gogho (Theodooras van Goghas buvo nužudytas 2004 m. lapkričio 2 d. Su olandų politike Ayaana Hirsi Ali, kilusia iš Somalio, jis sukūrė trumpametražį filmą „Nuolankumas“ (Submission, 2004), kuriame kritikavo islamą. Korano eilutės, kurios „įteisina“ smurtą prieš moteris, filme išmargino nuogus nukentėjusių moterų kūnus. - Monikos Meilutytės past.) nužudymo, kai kurie teatro kūrėjai ir šiuolaikiniai olandų menininkai ėmė keisti kryptį. Jie suprato, kad iki tol gyvenome uždarame burbule, todėl turime nukreipti žvilgsnį į XXI a. visuomenę, į tai, kas aktualu dabar, į tai, kaip vertiname pasaulį, kaip suprantame nacionalinę tapatybę ir buvimą žmogumi apskritai. Tokia meno reorientacija tęsėsi ir ekonominės krizės metais, ir įsiplieskus diskusijoms dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, tai vyksta ir dabar. Tokias problemas bandantį aptarti meną publika dažnai sutinka priešiškai, matyt, sunku atsigręžti į save, kad suvoktum, kas esi iš tikrųjų, kodėl skirstai žmones į savus ir svetimus, nors visus derėtų priimti vienodai. Žinoma, nepamirškime, kad dramos teatre tai dažniausiai būna maži projektai, skirti negausiai auditorijai, todėl jie negali daryti rimtesnio poveikio nei politinėms diskusijoms, nei visuomenės nuotaikoms.

Peteris Eversmannas. Čia būtina pridurti, kad Olandijos dramos teatre, skirtingai nei Didžiojoje Britanijoje, pagrindinis spektaklio kūrėjas yra režisierius, o ne dramaturgas.

Robas van der Zalmas. Taip, viskas priklauso nuo režisieriaus, jis dirba su aktoriais, su scenografais, šviesų dailininkais ir kt. Pats kuria tekstą arba atsirenka koliažą iš spaudos ar iš kitur.

Peteris Eversmannas. O klasikinių dramų tekstus stipriai adaptuoja, kad pateiktų naują įdomų požiūrį.

Robas van der Zalmas. Pavyzdžiui, Hagos nacionaliniame teatre su studentais neseniai žiūrėjome „Otelą“ - spektaklis narplioja konfliktus tarp baltųjų ir juodaodžių. Tačiau tokios temos vis dėlto nėra dominuojantis dramos teatro diskursas.

Apsilankiusi keliuose Amsterdamo teatruose, pastebėjau kitokius publikos įpročius negu Lietuvoje. Pavyzdžiui, spektakliai prasideda gana vėlai (apie 20 valandą ar vėliau), tačiau po jų žiūrovai vis tiek lieka teatrų kavinėse, kad pabendrautų, pasidalytų įspūdžiais. Žinau, kad universitete atliekate teatro publikos tyrimus. Kaip apibūdintumėte Olandijos teatro žiūrovus ir jų įpročius?

Robas van der Zalmas. Teatre lankosi daugiausia žilaplaukiai, išsilavinę baltieji, dažniausiai moterys, ypač regionuose ar kituose miestuose, ne Amsterdame. Todėl teatrai stengiasi prisikviesti naujos publikos - bendradarbiauja su mokyklomis, į savo projektus įtraukia emigrantus ir kt. O Amsterdamo, ypač nedidelių teatrų, tokių kaip Frascati, arba tų, kurių bilietai pigesni, publika dažniausiai spalvota, ateina nemažai jaunų žmonių. Peterio ir kolegų atlikti tyrimai parodė, kad teatre lankosi tie, kurie domisi kultūra, turi jai laiko ir pinigų.

Peteris Eversmannas. Tiesą sakant, pinigai nėra didelis barjeras. Tik prestižinių festivalių, operos pastatymų kainos „kandžiojasi“ (bet ir tai operos teatras siūlo nuolaidas, pavyzdžiui, studentams). Svarbesnis veiksnys yra laiko ištekliai. Į teatrą rečiau vaikšto žmonės, turintys mažų vaikų, nes kaskart reikia surasti, kas juos prižiūrėtų, ir pan. Tačiau vaikams užaugus, jų tėvai vėl aktyviau vaikšto į teatrą. Tiesa, septyniasdešimties ir vyresni žmonės privengia eiti į teatrą tamsiuoju paros metu.

Robas van der Zalmas. Todėl brangiausi bilietai į tuos operos spektaklius, kurie rodomi sekmadienių popietėmis, kai dar šviesu.

Peteris Eversmannas. Eksperimentiniais pastatymais dažniau domisi žmonės, kurių išsilavinimas susijęs su kultūra ar edukacija. O kitų profesijų atstovai, pagal pajamas priklausantys turtingesniųjų sluoksniui (pavyzdžiui, įmonių vadovai), labiau mėgsta klasikinius dramos pastatymus.

Aptarti spektaklių irgi pasilieka tik dalis. Be to, ne visi teatrai turi kavines. Tačiau olandams įprasta prieš spektaklį pakviesti žiūrovus į trumpą įvadinę paskaitą - pristatomos svarbiausios idėjos, supažindinama su kontekstu, su istorine medžiaga ir kt. Tokius „apšilimus“ teatrai daro dažnai, ne tik per premjeras.

Robas van der Zalmas. Manau, tokia praktika naudinga žiūrovams, ypač tiems, kurie lankosi teatre retai. Šiuolaikinį meną ne visada lengva suprasti, todėl tokia kontekstinė informacija padeda susigaudyti, apie ką kalba spektaklis, kodėl jis yra toks, koks yra. Juk, pavyzdžiui, muziejuose ir galerijose šalia eksponatų visada pateikiami paaiškinimai ar trumpas įvadas. Kodėl to negalėtų būti teatre?

Kokius dar šiuolaikinius Olandijos teatro kūrėjus turėtume žinoti be Ivo van Hove´s ir Nyderlandų šokio teatro? Ką rekomenduotumėte parodyti Lietuvoje arba patartumėte pamatyti lietuvių turistams, nuvykusiems į Olandiją?

Robas van der Zalmas. Ericą de Vroedtą, Hagos Nacionalinio teatro meno vadovą. 2004-2012 metais jis pastatė dešimties spektaklių seriją „Galinga visuomenė“ (mighty society), pats sukūrė ir dramaturgiją. Jo spektakliai visada kalba apie tai, kas vyksta dabar, koks visuomenės požiūris į politines ir socialines problemas. Prieš trejus metus pradėjęs dirbti Hagoje, jis pirmiausia ėmė tirti gyvenimą sostinėje ir jos priemiesčiuose, kur gyvena daug turkų, marokiečių. Remdamasis sukaupta medžiaga, pastatė spektaklį „Nacija“ (The Nation). Šis kūrėjas stengiasi kurti teatrą miestui, kurio gyventojai jam tikrai rūpi.

Peteris Eversmannas. Iš vyriausios kartos režisierių, aktyviai kuriančių iki šiol, reikėtų paminėti Johaną Simonsą. 9-ajame dešimtmetyje jis įsteigė teatrą kartu su jaunais aktoriais ir statydavo spektaklius netradicinėse erdvėse. Dabar šis režisierius žinomas Europoje, kuria ne tik dramos, bet ir operos spektaklius, daugiausia Vokietijoje.

Robas van der Zalmas. Žiūrovai, keliaujantys į Amsterdamą, turėtų apsilankyti Nacionaliniame operos teatre, kuriam ilgus metus vadovavo prancūzų-libaniečių kilmės režisierius Pierre´as Audi, pavertęs Amsterdamą novatoriškos operos sostine. Atvykdavo operos mylėtojai iš įvairių pasaulio šalių. Jo Monteverdi´o ir Wagnerio operų pastatymai tikrai įsimintini.

Norint pasinerti į teatrinį Olandijos gyvenimą, vertėtų apsilankyti šokio spektakliuose arba jaunimui skirtuose pastatymuose.

Peteris Eversmannas. Taip, Olandijos šokis garsėja tarptautiniu mastu. O teatras jaunimui yra aukštos kokybės tiek formos, tiek turinio atžvilgiu, nevengiantis rimtų temų. Pavyzdžiui, 10-ajame dešimtmetyje olandų dramaturgo ir režisieriaus Ado de Bonto parašyta pjesė „Miradas, berniukas iš Bosnijos“ (Mirad, een jongen uit Bosnië) kalbėjo apie Bosnijos karą, nuo jo bėgančius žmones, jų skausmą, netektis, mirtį. Kūrėjai šias sunkias temas, kuriomis tėvai dažnai nelabai nori kalbėtis su savo atžalomis, perkelia į sceną, skatindami apie tai susimąstyti.

Robas van der Zalmas. Vis dėlto Olandija - ne dramaturgų ar aktorių, o dailininkų ir muzikantų šalis. Daugiau kaip tūkstantis žmonių susirenka pasiklausyti Johanno Sebastiano Bacho „Pasijos pagal Matą“, trunkančios daugiau kaip keturias valandas. Tad lankantis Olandijoje, vertėtų užsukti ne tik į teatrą, bet ir į koncertų sales, dailės galerijas, muziejus.

Komentarai