Apie kritikos (ne)naudą

Vaidas Jauniškis 2018 11 01 15min.lt, 2018 10 31
Alejandro Gonzalezo Inarritu filmo „Žmogus – paukštis“ afišos fragmentas. Kadras iš filmui skirto socialinio tinklo
Alejandro Gonzalezo Inarritu filmo „Žmogus – paukštis“ afišos fragmentas. Kadras iš filmui skirto socialinio tinklo

aA

Priekaištas, lydintis įvairių meno sričių kritiką nuo jos atsiradimo: kritikos nėra. Tarsi šiuo užkalbėjimu vis būtų bandoma kritiką nukneckinti. Nes ji kelia tik galvos skausmą - koks nors įžūlus neva geriau nusimanantis pareiškė, kad tas meno darbas nevertas olandų pirklio interjero, ir dailininkas neteko galimų įplaukų. Nors XVIII a. meno vartotojai buvo patenkinti Johnathano Richardsono pasiūlyta paveikslų vertinimo sistema ir savotišku vadovėliu jauniems anglams, išsiruošusiems į grand tour po Europą, - kuo vadovautis tyrinėjant (ir, be abejo, perkant) meno kūrinį.

MO atidarymo proga vykusioje diskusijoje apie meną viešosiose erdvėse nuskambėjo klausimas, ar į įvairias savivaldybių ir ministerijų komisijas yra deleguojami meno vertintojai, kritikai. „Ne tie“, replikavo Rytis Zemkauskas, ir jis yra 100 procentų teisus: jie visada kažkam bus „ne tie“. Vis dėlto moderatorius Kristupas Sabolius šios temos nepaleido juokais, konstatuodamas, kad tai jau beveik tapo valstybine problema. Kad ir kaip baisiai tai skambėtų, tenka pripažinti, kad sutirštinta nebuvo, tik tai prašosi būti atverta bent keliais pjūviais. Išskroskime kritiką.

Pjūvis, atliekamas menininko rankos, visada kritiką nugalabys: nenusimano, nedirbo tiek, kiek aš, nesiklausė, ką norėjau sukurti. Nesvarbu, kad tarp kūrėjo ketinimų, jo norų ir rezultato gali nebūti nieko bendro. Vis tiek recenzuojant nebuvo atsižvelgta į aibes aplinkybių ir kliuvinių, kurias kritikas, be abejo, turėtų žinoti ir už kurias menininkas, žinoma, nėra atsakingas. Nes kritikas tiesiog įsivaizduojamas - geriausiu atveju - kaip menininką (nepainioti su menu!) aptarnaujantis personalas, blogiausiu - kaip parazitas ant kūrėjo ir visos valstybės kūno.

Toks požiūris yra tiek senas ir natūralus, kad būtų naivu tikėtis kitokio subuvimo. Ilgametės tradicijos ir skirtingi kiekvienos šalies pakantumo ir kultūros lygiai kuria meilės ir kovos laukus, kuriuose neutralios stovyklos yra geriausias įmanomas rezultatas. Tuomet kiekviena pusė pripažįsta kitos teisę egzistuoti ir tarnauti tiems mistiškiems drakonams, vadinamiems menu ir visuomenės ugdymu ar šalies garsinimu per kultūrą. Tačiau tuoj pat stojama į kovos poziciją, jei elitiniu save laikantis menininkas sulaukia nepalankios recenzijos, taip pripažindamas, kad visgi norėtų būti popžvaidžde (o tai jau nesuderinama su aukštuoju menu). Bandomos atsikovoti pozicijos ir tam aukojami visi drakonai ir princesės, etika, o su ja - ir visas kultūros sferos įvaizdis. Šiuo metu socialiniuose tinkluose ir vyksta tokios skerdynės, labai tolimos nuo anų laikų ir šalių principo „Autorius, parašęs kūrinį, turi numirti“, t.y. nemojuoti po mūšio plakatais apie tai, ko kritika ar publika neįžvelgė. Aš sukūriau - tu parašei, leiskime kitiems vertinti.

Bet kritikų laiškai pirmiausia skiriami ne kūrėjams, tad nederėtų lįsti į svetimas pašto dėžutes. Kitas principas, juokais kažkieno paskelbtas būsimai kritikei, yra nevesti aktoriaus, nes tokios vestuvės automatiškai virs kritikės laidotuvėmis. Taip ir menininkui laukti malonės iš kritikos bus kur kas prasmingiau, jei jis tą laiką praleis žiūrėdamas Alejandro Gonzalezo Inarritu „Žmogų - paukštį“. Aktoriaus ir kritikės susitikimas bare - tobulas ambicijų kamuojamo narcizo ir įsikibusios principų ir tušinuko sausuolės duetas. Kiek perspaustas, bet esmės nekeičia. Tik filmo pasaulyje kritikė dar traktuojama pagal legendines komercinio pasaulio tradicijas, nes vienos recenzijos galia kūrinys gali būti nutekintas Brodvėjaus kanalizacija. Tačiau priešingai lauktam rezultatui kritikė, net nežinodama kūrybos aplinkybių, spektaklį ištraukia iš vienos salės ir vienos šeimos intrigų lauko ir įrašo jį į meno istoriją. Kūrėjas triumfuoja - pagaliau jis „nugalėjo“, jis vėl sklendžia padebesiais, kad ir kulkos nuskelta nosimi. Tik niekaip nesumoja, kad kritikė rašė tikrai ne jam, bet rytojaus publikai ir dar tiems, kas tyrinės XXI a. teatro istoriją.

Tačiau kad ir kokie būtų menininko ir kritikos santykiai ir iki kokių kulkų virš Brodvėjaus būtų prieita, tai tikrai nėra valstybinė katastrofa. Kur kas svarbiau, kaip šiandien skleidžiama kultūra (nepainioti su menu!), kaip tvirtinama jos istorija, kaip skirstosi galios, ir čia ryškėja nemenkas disbalansas tarp teoretikų ir praktikų. (Dėl to vien per vieną mėnesį pasirodė net keletas tekstų, analizuojančių ir kritikos situaciją (XX a. pradžios ), ir jos santykius su kūrėjais, o kintantį kritikos peizažą aptarė Baltijos muzikologų konferencija.)

Tiek visuomenės informavimo priemonės, tiek pusiauinformaciniai socialiniai tinklai suteikia galimybę kūrėjams reikštis pagal visus šou verslo kanonus, ir bet koks viešas aktas tampa ne tik jų reklama, - kūrėjas imamas gretinti su savo menu, nors šis dažniausiai nė nepatenka į publikos akiratį. Logiška, nes personalijos visada pritrauks daugiau dėmesio nei sudėtingas sakinys apie jų meną. O kūrėjai revizuoja neseną istoriją, mėgindami ją perrašyti pagal schemą „Mano gyvenimas mene“ (arba „Aš ir visi likusieji“), ir objektyvių faktų siūlomas išvadas ar meno dėsnius pakeičia asmeninė atmintis. Kuri savo esme yra visiškai nepatikima, nes selektyvi ir egocentriška, dažniausiai romantizuojanti vakardieną. Taip vienai pusei suteikiamos kone fantastinės galios iš dabarties keisti ne tik praeitį, bet ir ja grįsti ateitį, ir čia  puikiai išnaudojamas (būtų kvaila nepasistengti) ne tiek sukauptas kapitalas, kiek publikos ir pačių informavimo priemonių nesigaudymas. Juoba kad neatidžiam skaitytojui dar vis galioja sena schema „jeigu rašoma / rodoma - vadinasi, verta dėmesio“.

Kritinis tekstas yra gera proga pasitikrinti, sužinoti, išsiaiškinti tai, kas buvo tik įtartina ar ko paprasčiausiai nesupratai. Bet kai tekstų vis mažiau ar jie nustumiami į infokanalų paraštes, nukenčia ne jų autoriai, o auditorija, kuriai menininkas kūrė. TV ekrane galima valandą stebėti pasaką apie garsenybę, apie kurią porins jos draugai ir kolegos, bet ne kritikai, matantys ją platesniame lauke ir įvardinantys menininko (skirti nuo žmogaus ir draugo) ypatumus ir vietą. O gal kaip tik tos vietos ir nesinorėtų išgirsti?

Vis dėlto kritika rašoma, recenzijų susilaukia dauguma sostinės ir nemaža dalis kitų miestų spektaklių, parodų, koncertų. Normalu, kad ne visi, nes tam tiesiog nėra nei pajėgų nei, atleiskite, lėšų: neįmanoma užsakyti recenzijų be honorarų, o už varganą atlygį ryžtasi rašyti tik studentai, kurie patys dar mokosi ir jiems reikia tvirtinti savo vardą. Menotyros studijos suspenduojamos, jei nėra pakankamai studentų, o jų nėra, nes ir moksleiviai žino, kad vien rašant kritiką medicinos rezidento uždarbio jiems nepasiekti ir per dešimtmetį. Ratas ima spaustis, o dar finansų ministras privačiame laiške vyriausybei pasiūlo sumažinti asignavimus Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui... Taip pamažu valstybė tampa savo pačios duobkase, bet nemąstanti ar neišsilavinusi publika visada naudinga tokiai pat valdžiai.

Negalima būtų sakyti, kad pati kritika prie to neprisidėjo: ataidi ir taip menkų tiražų savaitraščių tekstai, kartais virsdavę vienų kritikų laiškais kitiems ar sudėtingais menotyriniais pasažais. Jos autoritetą mažina ir pasyvus dalyvavimas viešajame gyvenime - dienraščių ar interneto komentatoriai daugiausia nagrinėja politikų galerijas, o kultūros sfera tapatinama vien su meno pristatymais. Viešos pozicijos vengimas yra ir reakcija į bukinančią mediją, ir aidas to sovietinio laikotarpio, kai meno pasaulis bandė išlaikyti nesuteršto geto statusą ir nenorėjo turėti reikalų su realybe. Bet nebūti socialiu šiandien gresia virsti asocialu, nes ignoruojamas dabarties pasaulis bumerangu ignoruoja kultūrą. Ir čia galime pereiti prie diskusijos ne tik apie „nebūtiną finansavimą“, bet ir apie meno bei kultūros populiarinimą, jų atvedimą prie žiūrovo ar šio - prie eksponato.

„Mano reikalas yra pasistengti įtikinti mūsų aristokratiją ir dvariškius tapti meno mylėtojais ir žinovais, ir aš tai darysiu parodydamas šio mokslo kilnumą, tikrumą, malonumą ir privalumus“, - 1719 m. rašė Jonathanas Richardsonas „Žinovo moksle“ (The Science of a Connoisseur). Sakinys liudija aiškiai įsisąmonintą kultūros ir meno žinovo misiją. Jo knygos tikslinė auditorija buvo aukštoji visuomenė, kurią reikia šviesti. Šiandien tiek Lietuvos, tiek visos ES kultūros politikos taikinys taip pat yra visuomenė, tik nebūtinai aukštoji ar žemoji.

Praleisti dešimtmečiai be meno edukacijos, meno nurašymas vien į nebūtiną laisvalaikio sritį atsiliepia. Kol kritika sunkiai pripažįstama, pati visuomenė pildo tą spragą. „Nieko nesupratau“, „neskaičiau, nes šlamštas“ - tokių pasakymų pilna mūsų kasdiena, kurioje nesuprasti ir juo labiau nepasigilinti tapo nebe gėdinga, o - vertintinas lygis. Nes tai pareiškusi personalija, tapatybę susikūrusi iš grupelės sekėjų ir patiktukų internete, manosi drauge gavusi ir išsilavinimą bei autoritetą. Ilgainiui dėsningai peržengiama riba, ir šiandienos influenceris tampa vakardienos pajacu.

Tačiau tai paskira narcizų eros tragedija. Valstybinė katastrofa ištinka tuomet, kai valstybė praranda ketvirtąją valdžią, laisvą žurnalistiką. Kritiką taip pat galima būtų laikyti jos dalimi. Jai šiandien tenkantys iššūkiai yra ne vien pjaustyti kūrinio tortą ir jį interpretuoti paties kūrinio kontekste (uždarus kūrinius palikime uždarai visuomenei). Gerokai svarbiau yra atskleisti galių žaidimus, viešinti pozicijas, kurios tvirtinamos ne tik politiniais pareiškimais, bet ir iš pažiūros nekaltais meno kūriniais, kultūros plėtros taktika, pasipriešinimu ar pritarimu esamai situacijai.

Kitas kritiko atliekamas pjūvis yra susijęs su aukščiau išvardintomis tendencijomis: momentinių, instant- nuomonių fronte viskas stipriai radikalizuojasi, sprendžiama dar iki kūrinio, nes svarbiau, kas pasakė, nei . Jei Facebooke apie įrašų tinkamumą jų cenzoriai turi nuspręsti per mažiau nei dvi sekundes, tai kodėl juos rašantieji turėtų delsti ilgiau? Greičio ir nuomonių poliarizacija veikia visas sritis ir yra naudinga ne vien politikos populistams. Todėl argumentuotas tekstas (nebūtinai rašytinis) grąžina prie paprasčiausio mąstymo, prie loginių neskubrių išvadų, prie bandymo sumažinti greitį, o tai šiandien jau tapo retenybe ir prabanga. Kritiškai mąstanti, analizuojanti visuomenė yra katastrofa valdžiai. Ir, ko gero, kritikai taip pat, nes ši gal kada nors ir taps nereikalinga. Bet ištarmė apie kritikos mirtį gerokai paankstinta. 

15min.lt

Komentarai