Skirtingų menų sinergija: šiuolaikinė opera „Saulė ir jūra“

Miglė Munderzbakaitė 2017 11 06 kamane.lt, 2017 10 20
Šiuolaikinė opera „Saulė ir jūra“. Rengėjų archyvo nuotrauka
Šiuolaikinė opera „Saulė ir jūra“. Rengėjų archyvo nuotrauka

aA

Šių metų „Sirenų“ lietuviškoje programoje režisierės Rugilės Barzdžiukaitės, libreto autorės Vaivos Grainytės ir kompozitorės Linos Lapelytės naujausias kūrinys - šiuolaikinė opera „Saulė ir jūra“ - vėjuotą rudenį žiūrovus pakvietė į paplūdimį, įrengtą Nacionalinės dailės galerijos pirmajame aukšte. Žiūrovas, visą veiksmą stebintis iš viršaus, nuo antrojo ar trečiojo aukšto laiptų gali pasijusti tarsi esantis tikrame paplūdimyje, jausti saulės šviesą, netgi tam tikrą šilumą. Preciziškai sukurtas scenovaizdis kuria ypatingą tikrumo įspūdį, kontrastas tarp scenos profesionalų, muzikos atlikėjų ir lengvabūdiškai besielgiančių, užsiimančių savo veiklomis, žaidžiančių ir nekreipiančių per daug dėmesio į tai, kas vyksta, vaikų itin žavi, suteikia pasirodymui tikro gyvybiškumo, energijos. Džiugu, kad tokioje erdvėje menininkėms ir visai kūrybinei komandai pavyko išvengti techninių nesklandumų: muzika, dainininkų balsai, tekstai suskamba puikiai, nepaisant sudėtingos užduoties dainininkams - atlikti savas kūrinio dalis, būnant ne visuomet lengvoje pozicijoje. Užsienio žiūrovas taip pat neliko nuviltas, nes buvo sudarytos galimybės sėkmingai suprasti tekstus, pasitelkiant titrus, kurie sėkmingai galėjo būti matomi nepriklausomai nuo žiūrovo stovėjimo vietos. Atlikėjai, pateikdami savo istorijas, dažniausiai dainuoja po vieną, tačiau kartais pasitelkiamas ir beveik visų „poilsiautojų“ choras.

Kūrėjoms pavyko užčiuopti tą atostogų paplūdimyje būseną, atmosferą - poilsiautojų pasyvumą, tam tikrą tingumą. Visa tai skleidžiasi per scenovaizdžio detales, kurios akivaizdžiai itin kruopščiai parinktos. Galybė paplūdimiui būdingų atributų: nuo vaikų žaislų iki šachmatų, knygų, blizgių žurnalų, literatūros (Hemingvėjaus!), drabužių, skrybėlaičių, maisto indelių ir termosų. Svarbu tai, kad šios detalės padeda atskleisti pajūryje besideginančių poilsiautojų įpročius: neskaitomas žurnalas, neretai numestas kur pašonėje, užneštas jau nemenku smėlio sluoksniu, knyga, pagarbiai gulinti ant užtiesalo, gal labiau dėl įvaizdžio, nes niekas net nesirengia jos skaityti. Tarsi priverstinai, įtariai atidarinėjami maisto indeliai, lyg su mintimi: „Ir vėl visko atsinešiau per daug, bet kad jau atsinešiau, gal laikas suvalgyti.“ Viskas vyksta lėtai, be jokio skubėjimo, tarsi rituališkai atliekant veiksmus: išsimaudžius persirengiant sausais drabužiais, pasidžiaunant šlapius ir vėl įsitaisant ant pledo, tik jau kitu rakursu, siekiant įdegti visas kūno dalis. Tokie scenoje vykstantys itin tikri, natūralūs veiksmai puikiai kontrastuoja su sąlyginiu dainavimo statiškumu. Svarbu tai, kad būtent šiame kūrinyje iš tikrųjų nyksta tas hierarchiškumo principas ir scenografija su tekstu veikia kaip lygiaverčiai elementai. Klausydamasi dainuojamos istorijos, publika sėkmingai gali tyrinėti smulkiausius scenovaizdžio momentus ir neprarasti ryšio su įprastai spektakliuose vykstančiu ir būtinu sekti veiksmu.

Opera kalba temomis, susijusiomis su pasirinkta vieta, jos ypatumais: įdegio kremo naudojimas, jo naudingumo aiškinimasis, skaitant indikacijų lapelį, atostogų Australijoje prisiminimai, pasigyrimas aplankytomis šalimis su vaikais, koraliniai rifai, pramoginis nardymas, skundai dėl netvarkingų poilsiautojų: paliekančių šiukšles, vaikščiojančių su gyvūnais ar vartojančių alkoholį. Kiek vėliau pereinama prie kitokių temų: poilsiautojo, negebančio net pajūryje užmiršti savo darbo reikalų, porelės pažinties istorijos. Galiausiai visa tai apgaubiama dar vienu, rimtas aktualijas apimančiu sluoksniu: išnykusiomis gyvūnų rūšimis, raudonąja knyga ar ironiška galimybe viską susigrąžinti 3D spausdintuvu. Nuo labiau asmeninių istorijų einama link visus mus jungiančios problematikos - nyksmo, kurį iš dalies lemiame ir mes patys.

***

Apie kūrybinius procesus, kūriniams būdingą menų sintezę kalbamės su Rugile Barzdžiukaite, Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte.

Esate teatro ir kino režisierė, savo darbais kine atstovaujate dokumentinio kino pusei (tyrinėjate, aktualizuojate Jums rūpimas temas), tuo tarpu teatre kuriamose operose ir performansuose, ko gero, daugiau komandinio darbo, realybės ir fikcijos susipynimo. Pirmuoju atveju darbo su tekstu procesas atrodo labiau individualus, antruoju - tai jau esamo teksto adaptacija scenai. Lietuviškame teatro kontekste po truputį daugėja bendradarbiavimo tarp tekstų autorių, dramaturgų ir režisierių, tačiau dar neretai išlieka tam tikras saugus atstumas (siekis išsaugoti savo darbo dalies autonomiją?). Koks darbo pobūdis Jums priimtinesnis?

Rugilė Barzdžiukaitė: Su Lina ir Vaiva dirbame nesaugodamos viena kitos autonomijos, visos veikiame ir dramaturgiją, ir muziką, ir režisūrą. Hierarchijos nebuvimas kūrybiniuose procesuose gali kelti abejonių, bet mūsų atveju tai tikrai pasiteisina. Pasakyčiau, kad turbūt nepasiteisintų, jei būtų kitaip. Mūsų ryšys nėra grįstas susibėgimu vienam projektui, esame natūraliai artimos, padeda ir tai, kad kiekviena turime savo sritį, kurioje kuriame visiškai atskirai, o kai susitinkame, veikiame taip, kad ryškiausiai atsiskleistų mūsų trijų konsteliacijos galimybės.

Dėl dokumentikos ir fikcijos susipynimo - tai vyksta ir kine, ir teatre. Šiose raiškose keliu sau skirtingus uždavinius. Pavyzdžiui, filmuodama turiu galimybę įeiti į tokį santykį su tikrove, kokio atitikmens teatre nėra. Kurdamos su Vaiva ir Lina suvokiame teatro ir dainavimo sąlygiškumą ir leidžiame sau juo mėgautis. Kalbant apie tekstą, mano užduotis nėra vien jo adaptavimas, kaip būtų dirbant su jau parašyta medžiaga. „Saulės ir jūros“ atveju Vaiva tekstus rašo atsispirdama nuo mūsų kartu surastos koncepcijos. Vaiva dalijasi savo juodraščiais, kurie iš anksto inspiruoja kitus kūrinio elementus, ieškome bendros formos, dramaturgijos - tai labai gyvas procesas.

Ko gero, nesuklysiu sakydama, kad daugiau kūrybinių projektų įgyvendinate užsienyje (bent jau jų kūrybinis procesas startuoja ten). Kuo skiriasi kūrybinis procesas, sąlygos, kūrybos platformos užsienyje ir Lietuvoje, ko labiausiai trūksta sėkmingam procesui Lietuvoje?

R. Barzdžiukaitė: Kūrybinių projektų nesistengiame įgyvendinti daug, nes kiekybė nėra prioritetas. Lietuvoje paprastai kuriame infrastruktūrą sau patys, nes taip palankiau atliepti konkretaus sumanymo poreikius. Pavyzdžiui, statyti operą „Saulė ir jūra“ sulaukėme kvietimų iš kelių teatrų, bet paaiškėjo, kad tai būtų buvę neįmanoma techniškai arba būtų tekę eiti į koncepciją ardančius kompromisus, tad pasirinkome sudėtingesnį kelią. Užsienyje pakliūname į jau paruoštą dirvą, kurioje atkrenta didžioji dauguma logistinių rūpesčių. Uždarbio kartelė ten taip pat visai kita - galbūt ši žemiška priežastis lemia greitumą lietuviškuose procesuose, jei kalbėsime apibendrintai.

Jūsų kūrybinė trijulė tikriausiai labiausiai žinoma dėl operos „Geros dienos!“. Kaip susibūrėte šiam darbui, kas inspiravo?

R. Barzdžiukaitė: Tąsyk mane į komandą pakvietė Vaiva ir Lina, jau turėdamos dainuojančių kasininkių idėją.

Esate operos „Geros dienos!“ libreto autorė, norėčiau paklausti, kaip vyko kūrybinis darbas su tekstu?

Vaiva Grainytė: Mūsų trio darbo procesas unikalus tuo, kad kiekviena veikiame savo srityje, tačiau turime vienodą balso ir nosies kaišiojimo ne į savo daržą teisę. Esame lyg trigalvis slibinas: kiekviena galva yra atskiras vienetas, savarankiška būtybė, kuruojanti konkrečią sritį, tačiau norint, kad bendras kūnas pajudėtų viena ar kita kryptimi, turime surasti bendrą, visas mus tenkinantį sprendimą. Kalbant konkrečiai apie „Geros dienos!“, tekstus rašiau gabaliukais, blokais, dalimis. Linos melodiniai bandymai vyko paraleliai, tad kūrinio elementai - tekstas, muzika, nors ir kurti vienumoje, atskirai, savarankiškai, augo vienu metu, praeidami visų mūsų trijų nuomonių filtrą. Tekstui ir melodijai įtakos turėjo ir pačios atlikėjos - jų balsinės savybės, temperamentas, kalbos maniera. Tas pats darbo principas ir nehierarchinis režimas išliko kuriant „Saulę ir jūrą“.

Jūsų sukurto operos „Geros dienos!“ libreto tekstas, žvelgiant iš lietuviškojo žiūrovo perspektyvos, be abejo, aktualus bei gali būti kuo puikiausiai atpažįstamas (iš nuogirdų, pasakojimų ar net asmeninių patyrimų), tačiau kaip yra užsienyje, kaip į operą reaguoja skirtinga publika? Opera apkeliavo daugybę šalių - ar galima sakyti, kad joje reflektuojama universali problematika, kuri gali būti atpažįstama įvairaus žiūrovo? Kokių reakcijų sulaukiate?

V. Grainytė: Į kūrinį gyvai reaguojama visose šalyse - juokiamasi, graudinamasi. Tai leidžia daryti išvadą, kad problematika nėra vien lokali, o spektaklyje veikiančių kasininkių portretai yra lengvai atpažįstami visose geografinėse platumose. Opera nėra vien apie lietuviškas sunkiomis sąlygomis dirbančias pardavėjas - kasininkės figūra yra priemonė kalbėti apie visuotinį vartojimą, kapitalistinės sistemos karuselę, kurioje neišvengiamai sukamės ir, netgi to nenorėdami - mėgaujamės.

Didžiajai daliai lietuviškosios teatro publikos opera „Geros dienos!“ buvo ir ryškesnis susipažinimas su Jūsų, kaip kompozitorės, darbu. Tad pakomentuokite, kaip vyko šio projekto kūrybinis procesas? Muziką operai sukūrėte jau atsiradus tekstui, režisūrinei koncepcijai, o gal Jūsų kūrybinis procesas vyko paraleliai?

Lina Lapelytė: Svarbu paminėti, kad operoje aktorių nėra - atrankos vyko ieškant įsivaizduojamų personažų mėgėjų bei profesionaliuose choruose, muzikos akademijos koridoriuose, netgi parduotuvėse. Kūrybinis procesas vyko paraleliai: muzika veikė dramaturgiją, dramaturgija režisūrą, o režisūra tekstą ir atvirkščiai. Be to, tiek vizualų, tiek tekstinį, tiek muzikinį turinį inspiravo ir pačios moterys, su kuriomis dirbome. Kiekviena jų, transliuodama jai skirtą charakterį, transliuoja save pačią.

Teko skaityti, kad operos aktorių komanda šiek tiek keitėsi. Kaip pokyčiai veikė kūrinį: ar tai sukelia daugiau trikdžių, įvedant naują narę, ar priešingai - pokyčiai pozityvūs, įnešantys kažką naujo?

R. Barzdžiukaitė: Pokyčiai neišvengiami dėl praktinių priežasčių, pavyzdžiui, kažkas negali išvykti į gastroles, tenka ieškoti dublerių. Nauji žmonės visada įneša naujovių. Kartais jos stebina pozityviai, kartais tampa iššūkiu.

Kaip kilo šių metų „Sirenose“ pristatytos naujos šiuolaikinės operos „Saulė ir jūra“ idėja? Kodėl pasirinkote Nacionalinės dailės galerijos erdvę? Scenografija išties sudėtinga, reikalaujanti tam tikros žiūros perspektyvos, ar apskritai lengva rasti tinkamas erdves tokiems projektams?

R. Barzdžiukaitė: Idėja kilo - kaip dažnai būna - vaizduotėje susirimavus skirtingiems elementams. Guggenheimo muziejaus architektūra - kaip etaloninė vaidybos aikštelė, kurioje dėl spirale kylančio rakurso žiūrovai turėtų galimybę stebėti sceną iš aukštai ir tarsi iškirptą iš konteksto, be menamo fono. Kiti elementai: pasyviai besideginantys kūnai, smėlis, odė laikinumui. Vėliau supratome, kad žinutė apie vartojimo neišvengiamybę, kurią plėtojome pirmoje operoje, šįsyk subtiliai inkarnuojasi ekologinėse temose.

L. Lapelytė: „Saulė ir jūra“ - tai kūrinys apie kasdienybę, trapumą, grožį, laikinumą, malonumą, nuovargį ir amžinybę. Visa tai telpa saulės nutviekstame paplūdimyje. Muzika - vasariškai lengva.

Esate ne tik kompozitorė, kuriate ir performansus, kurie neretai pristatomi galerijų erdvėse, vizualiojo meno parodų kontekstuose. Opera „Geros dienos!“ buvo pristatoma teatrų scenose, tuo tarpu naujasis kūrinys „Saulė ir jūra“ yra skirtas galerijų erdvei. Kuo Jums, kaip menininkei, svarbi pati erdvė, kuri iš dalies ir nulemia susidūrimą su tam tikra publika?

L. Lapelytė: Stengiamės, kad mūsų kūriniai veiktų tarp kontekstų, kad būtų suprantami tiek vizualiojo meno, tiek teatro, tiek muzikos mėgėjų auditorijoms. Kūriniams „Geros dienos!“ ir „Saulė ir jūra“ ieškojome specifinių erdvių. Operai „Geros dienos!“ idealiai tinka baltas kubas, kurio baltumas primena prekybos centrus, todėl pirmiausia ji rodyta Šiuolaikinio meno centre. „Saulei ir jūrai“ ieškojome specifinio žiūrėjimo rakurso iš viršaus ir tai radome Nacionalinėje dailės galerijoje. Vėliau kontekstai patys pasirenka kūrinius - esame atviros jų įvairovei ir džiaugiamės netikėtumais.

Anksčiau pristatytoje operoje inspiracijų šaltinis atrodo apčiuopiamas, atpažįstamas, ne kartą ir Jūsų pačių, kūrėjų, minėta, kad kai kurie naratyvai, momentai paimti iš tikrovės, patyrimų. O kaip yra naujajame projekte - ar galima kalbėti apie tikrovės ir fikcijos derinį (kas dominuoja)? Kokie buvo Jūsų inspiracijų šaltiniai?

V. Grainytė: Jeigu atvirai, „Saulės ir jūros“ libreto rašymas buvo pati įdomiausia ir sudėtingiausia kada nors turėta užduotis. Skirtingai nei „Geros dienos!“, „Saulės ir jūros“ tekstai radosi gilinantis į specifinę medžiagą, skaitant tikslines knygas, straipsnius, žiūrint dokumentinius filmus. Domėjimosi temos - klimato kaita, ekologija, ekosistemų ryšiai, antropocentrizmas, geologija... Norint išvengti spekuliavimo aktualiomis ir tikrai didelėmis temomis, bijant nepaslysti ant didaktinių intonacijų, prisidėti prie katastrofos būvio eskalavimo, teko daug tekstų palikti už kadro arba jie susitraukė iki voveraitės dydžio - poetinio, buitinio lygmens, tapo trumpomis asmeninėmis istorijomis, užuominomis... Nuostabiausia buvo atrasti, kad perėjus visų penkių iki šiol žemėje buvusių masinių gyvybės išnykimų peripetijas ar įsigilinus į koralų kolonijų agonijas, maisto mylių prasmę, išeinama į tą patį greitkelį - vėl kalbame apie kapitalizmą, vartojimą. Tik šįkart - platesniu, nei prekybos centro retorika, mastu. Dokumentika - tikri faktai ar mokslinės žinios - tiesioginiu pavidalu į libretą nepersikėlė, tačiau davė kibirkštį skirtingiems gabaliukams, fiktyviems elementams.

Jūsų muzikinės kompozicijos, sprendimai turbūt neretam tradicinės lietuviškos scenos menų žiūrovui atrodo netikėti. Kaip Jūs pati žvelgiate į lietuviškąjį kontekstą, kokius pokyčius, tendencijas matote muzikos ir teatro ar performanso sintezėje?

L. Lapelytė: Nesu tikra dėl muzikinių sprendimų naujumo - jie labai paprasti ir, manau, būtų keista muziką atskirti nuo kitų elementų tokiame žanre, kaip šiuolaikinė opera. Mus pačias ir stebina, ir džiugina, kad opera „Geros dienos!“ tapo ypatingu reiškiniu lietuviškame kontekste, tačiau aš pati nesu šio konteksto žinovė. Stengiuosi prie kūrybos prieiti asmeniškai, konceptualiai, o dominantys kontekstai nesibaigia Lietuva. Džiaugiuosi, kad tiek teatras, tiek vizualusis menas ar muzika vis dažniau veikia išvien, mažėja atskirtis tarp skirtingų žanrų.

Kiek Jums, kaip režisierei, bei visai Jūsų komandai svarbus santykio su žiūrovu kūrimas? Dabar daugelis kūrėjų siekia kuo artimesnio santykio - įtraukimo, interaktyvumo (nesakau, kad visuomet tai geriausias kelias), ar to galima tikėtis Jūsų kituose projektuose?

R. Barzdžiukaitė: Domina žiūrovo ir erdvės santykio nekonvenciniai sprendimai, tuo tarpu įtraukti žiūrovus į tiesioginį spektaklio turinio formavimą kol kas nebuvo poreikio.

Dėkoju už pokalbį.

Komentarai