Apie nenugalimą žaidimo trauką ir potyrių spektaklius

Ramunė Balevičiūtė 2017 06 02 Kultūros barai, 2017 m. Nr. 5
„Juoda saulė“ nėra tipinis „dalyvavimo“ spektaklis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Juoda saulė“ nėra tipinis „dalyvavimo“ spektaklis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Nedovanok puodų, dovanok įspūdžius!“ - skelbia vienos įmonės, prekiaujančios dovanų kuponais, reklama. Žinių radijas net parengė laidą apie tai, kokie lietuviai konservatyvūs ir kaip nedrąsiai išbando naujas pramogas, tarsi tai būtų esminis tikslas ir siekiamybė. Atrodo, įspūdžių, potyrių, žaidimo malonumų paieškos yra užvaldžiusios pramogų industrijos kūrėjus ir vartotojus. Galima prisiminti pernykštę pokemonų maniją, apėmusią anaiptol ne tik vaikus ir paauglius, arba rafinuotesnius žaidimus, pavyzdžiui, escape the room („iššūkių“, „pabėgimo“ arba „galvosūkių“ kambariai). Psichologai, sociologai, kultūros antropologai, kitų sričių specialistai, be abejo, turi savus paaiškinimus, bet, žvelgiant neprofesionalo žvilgsniu, tai rodo ne ką kita, o totalų visuomenės infantilėjimą. Galbūt toks vertinimas pernelyg griežtas, į šią tendenciją galima pažvelgti ir kitu kampu, nes iš esmės žaidimas yra galinga kultūrinė praktika, tokia pat sena kaip ir pati kultūra, jo paskirtis nėra vien hedonistinė. Pasak britų psichoanalitiko Donaldo Winnicoto, „žaidimas natūraliai veda kultūrinio patyrimo link ir netgi sudaro jo pagrindą“.1 Galima net sakyti, kad žaisdami, t. y. kūrybiškai žvelgdami į gyvenimą, mes padarome jį reikšmingą. Tačiau asmenybei bręstant, turėtų keistis ir žaidimai.

Toliau nebetęsiu svarstymų apie tai, kad visa kultūra ir kiekvienas meno kūrinys atskirai gali būti suprantamas kaip žaidimas. Norėčiau grįžti prie minties apie suaugusiųjų potraukį nesudėtingiems, naiviems žaidimams. Tikiu, kad jie patenkina tam tikrus svarbius šiuolaikinio žmogaus poreikius, suteikia saugumo, užsimiršimo, padrąsinimo, sėkmės ar net visagalybės iliuziją, atlieka savotišką terapinę funkciją. Tačiau, kaip bene prieš šimtą metų pastebėjo kritinės teorijos kūrėjai, žaidimo teikiamas malonumas blokuoja kritinį mąstymą. Tai neabejotinai paranku pramogų industrijai. O scenos menui?

Neketinu teigti, esą bet koks teatras, naudojantis žaidybines strategijas ar žaidybinius elementus, kad suteiktų publikai žaidimo malonumą, a priori yra lėkštas, primityvus ar siekiantis manipuliuoti. Anaiptol - jis gali būti ir intelektualus, ir provokuojantis, ir sužadinantis. Apskritai tokie spektakliai (nors ši sąvoka čia nelabai tinka), kur visas dėmesys sutelktas į publiką, jos reakcijas ir patirtį, šiuo metu Europoje labai paplitę, kai kurių tyrėjų nuomone, jau net ir pasenę. Įvairios menininkų grupės, kaip antai britų Blast Theory, kelis dešimtmečius eksperimentuoja su skirtingomis medijomis, ieškodami naujų performatyvių formų. O teoretikai tiek pat laiko bando rasti tinkamiausią tokias formas nusakančią apibrėžtį. Šiuo metu teoriniame diskurse cirkuliuoja sąvokos „imersinis“, „dalyvavimo“ (participatory), „interaktyvus“ teatras.2 Tradiciškesnių formų puoselėtojai vis dažniau irgi siekia aktyvaus publikos dalyvavimo. Tiesa, žiūrovai (vėl netinkamas žodis) dalyvauja labai įvairiai - braukydami planšečių ekranus, siųsdami sms, vykdydami (arba ne) įrašytas arba gyvai teikiamas kūrėjų instrukcijas ir pan.

Tokio tipo teatras stengiasi kuo stipriau ir įvairiapusiškiau paveikti publiką, manipuliuodamas visais jos pojūčiais. Todėl kai kurie spektakliai ir vadinami pojūčių arba potyrių spektakliais, Lietuvoje jau keletą metų veikia Karolinos Žernytės vadovaujamas „Pojūčių teatras“. Į tokio - potyrių - spektaklio premjerą balandžio mėnesį pakvietė Nacionalinis dramos teatras, pristatęs lietuvišką Vroclavo lenkų teatre grupės Identity Problem Group 2015 m. sukurto audiovizualinių potyrių spektaklio „Juoda saulė“ versiją. Beje, tai jau antras per pusmetį LNDT pristatytas tokio pobūdžio kurinys - praėjusių metų pabaigoje buvo parodytas Žernytės „Pirmapradis“ pagal Carlo Gustavo Jungo biografiją ir idėjas. Galima net pajuokauti - jei taip ir toliau, pagrindinei Lietuvos teatro scenai reikės keisti pavadinimą...

Łukaszo Twarkowskio režisuota „Juoda saulė“ nėra tipinis „dalyvavimo“ ar, kaip siūlo Vaidas Jauniškis, „tiesioginės patirties“ spektaklis. Taip, patirtis čia kūniškai išgyvenama, tačiau į spektaklį susirinkę žmonės (vadinti juos „žiūrovais“ būtų daugiau negu paradoksalu, nes žiūrėti čia ne tik nėra į ką, regos pojūtis apskritai apribojamas iki minimumo) turi mažai pasirinkimo galimybių, nors būtent galimybė rinktis yra vienas ryškiausių skiriamųjų tokio teatro požymių. Paprastai imersinio teatro spektakliai vyksta netradicinėse erdvėse, ten publika kviečiama judėti, dažnai pati pasirinkdama maršrutą. Atėjus į „Juodą saulę“, iš pradžių tenka lūkuriuoti ryškiai lempų apšviestame fojė, tada pereiti tarnybinį teatro koridorių lyg kokią liminalią terpę, kol paslaugi savanorė palydės į aklinai juodą erdvę - didžiąją sceną. Ten paduos pagalvėlę ir paprašys prigulti. Jeigu norėsis išeiti, reikės atsistoti ir palaukti, kol prie tavęs prieis ir išves.

Visiems susirinkusiesiems suėjus į sceną ir sugulus, pasigirsta garsai, o netrukus maloniais, kiek prislopintais ir monotoniškais balsais Elžbieta Latėnaitė ir Miglė Polikevičiūtė ima skaityti Ankos Herbut tekstą, inspiruotą Julijos Kristevos knygos „Juoda saulė. Depresija ir melancholija“, perteikiančios moters fiziologinius pojūčius, mintis, vaizdinius, poetines asociacijas. Žodžiai susipina su meditatyviais arba šaižiais garsais, su muzika ir dirginančiais šviesos efektais (kompozitorius - Bogumiłas Misala, vaizdo efektų autorius - Jakubas Lechas). Pabaigoje panaudojamas ir erdvinis efektas - virš gulinčių žmonių pamažu ima leistis metalinė konstrukcija, skirta kabinti prožektoriams. Galų gale žiūrovų salėje įžiebiamos šviesos. Tai viskas, ką objektyvaus galima pasakyti apie šį ilgiau nei valandą trunkantį audiovizualinį seansą.

Kaip kritikę, mane visada labiausiai trikdo, bet kartu ir labiausiai domina klausimas, pagal kokius kriterijus toks kūrinys galėtų būti vertinamas. Jeigu tokio vyksmo siekinys ir objektas yra pojūčiai, vadinasi, tik apie juos ir galima kalbėti, o tai, savaime suprantama, pernelyg subjektyvu. Negi kam nors įdomu, kaip aš jaučiausi, beveik pusantros valandos gulėdama tamsoje ant kietų scenos grindų? Juolab kad jaučiausi daugmaž komfortiškai, kol į pabaigą įsiskaudėjo nugara, buvau gana susidomėjusi, nors mintys dažnai ištrūkdavo iš klaustrofobiškos erdvės ir klaidžiodavo po Gedimino prospektą, o vėliau stengėsi pakliūti į masažuotojos kabinetą. Jaučiausi netgi dėkinga kūrėjams, kad neprašo nieko daryti, nes, prisipažinsiu, nesu entuziastinga interaktyvių teatrinių užduočių vykdytoja. Bet kodėl tai turėtų būti svarbu? Gal žmogus, kurio nemačiau, bet kuris visą laiką gulėjo šalia, jautėsi visiškai kitaip?

Tekstų-žaidimų teorija vartoja sąvoką „privilegijuotas skaitytojas“. Tai reiškia, kad tas, kuris turi daugiau žinių, patirties ir kultūrinės kompetencijos, žaisdamas patirs daugiau malonumo. Bet imersiniame teatre aš visiškai nesijaučiu privilegijuota vien todėl, kad jau esu dalyvavusi panašiuose spektakliuose. Netgi atvirkščiai - jaučiuosi „kompleksuota žiūrovė“, savotiška autsaiderė, nes nedegu noru žaisti (o įsitraukti į žaidimą - būtina tokio vyksmo sąlyga!). Jausdamasi kalta ir nenorėdama gadinti malonumo „normaliems“, bilietus nusipirkusiems žmonėms, paprastai darau viską, ko iš manęs tikimasi. Kartais net pavyksta užsikrėsti tuo visuotiniu smagumu, bet anaiptol ne visada. Taigi, asmeninė patirtis tikrai negali būti imersinio teatro vertės matas. O kas gali? Gal idėjos originalumas ir pavykęs jos įgyvendinimas? Patrauklus „Juodos saulės“ bruožas - neprievartinis, neinfantilus pobūdis, nes iš dalyvių nieko nereikalaujama, leidžiant netrikdomai atsiduoti individualiems pojūčiams ir, žinoma, susikurti savo reikšmes. Aš „Juodą saulę“ priėmiau kaip galimybę geriau pažinti žmogų, kuris serga depresija arba turi kitokį psichikos sutrikimą. Lyg ir siekiama sudaryti sąlygas, kad atsidurtume tokio žmogaus vietoje, maksimaliai priartėtume prie jo patirties. Tačiau ar tai pavyksta? Prislėgtos psichikos būseną tekstas transformuoja ir paverčia poetine tikrove. Pavyzdžiui: „Katės gimdo pernokusius vaisius, iš obuolių išsirango žalios krevetės tokiais pat veido bruožais. Kažkas mieste pavogė visus laidus, nes per mažame ir per tamsiame kambaryje norėjo turėti daugiau elektros.“3 Vaizdinių reikšmė suprantama, tačiau patiriama visiškai kitaip - neskausmingai, su estetiniu atsiribojimu. Kristevos požiūris į depresiją gana kontroversiškas, pasak jos, tai „kalba, kurią reikia išmokti“, o ne patologija, kurią reikia gydyti. Tačiau kiekvienas, priartėjęs prie depresijos slenksčio, paliudys, kad kalba ir kūryba jau yra terapija, padedanti įveikti slogią kūno ir dvasios būseną.

Taigi, kalba spektaklyje „Juoda saulė“ konstruoja abstraktų poetinį pasaulį, kuriam suvokti reikia nemenkų sąmonės pastangų. Tačiau aplinkos poveikis nukreiptas priešinga kryptimi - jis realus, kūniškas, ne visada įsisąmonintas. Nors šio poveikio stiprumas priklauso nuo tokios daugybės subjektyvių ir objektyvių veiksnių, kad sunku jį pamatuoti, tačiau akivaizdu - kūnas nugali kalbą. Galima ignoruoti teksto reikšmes, tačiau negalima atsispirti paties balso poveikiui. Tad ant scenos grindų gulintys žmonės tampa ir bandomaisiais triušiais, ir bandytojais tuo pat metu - jie gali stebėti ir analizuoti aplinkos poveikį savo kūnui ir mintims, tačiau yra bejėgiai ką nors pakeisti.

Žvelgiant šiuo kampu, spektaklio privalumas gali virsti jo trūkumu. Tai, kad „dalyviai“ neturi galimybės rinktis ir daryti realaus poveikio spektakliui, kelia radikalų klausimą, ar „Juodai saulei“ apskritai reikia publikos? Ir tai daug svarbiau negu kitos abejonės, tarkime, ar tokiam vyksmui reikalingas teatras, t. y. teatro erdvė, tekstą skaitantys profesionalūs aktoriai? Svarstymai, ar „Juodai saulei“ reikia publikos, gali nuskambėti akiplėšiškai, nes akivaizdu, kad tokio vyksmo ašimi turėtų tapti būtent publikos patirtis. Tačiau iš tikrųjų publika čia niekam nerūpi, jai siūloma tik suvartoti tam tikrą jau sukurtą produktą. Kaip jį vartosi, ką iš jo išsineši - tavo asmeninis reikalas. Gali nutikti taip, kad ypatingos patirties pažadas liks neištesėtas, ir svečiui, kaip perspėjo Maxas Horkheimeris, teks „pasitenkinti meniu skaitymu“.4 Kitaip tariant, tokie pojūčių ar potyrių spektakliai parduoda iš esmės vien juslinę  patirtį, ir kyla pagrįstas klausimas, gal verčiau apsilankyti psichologo ar psichiatro kabinete arba kokiuose sąmoningo dėmesingumo kursuose? Manyčiau, spektaklių, siekiančių vien sužadinti pojūčius, poveikis yra ribotas, jiems sunku konkuruoti su įvairiausiomis tikrovės simuliacijomis, kurias siūlo pramogų industrija. Galbūt viena iš tokio teatro raidos krypčių galėtų būti meninio tyrimo praktika, kai į kelionę nežinomo tikslo link kūrėjai leidžiasi kartu su žiūrovais.


1    Donald Woods Winnicott. Žaidimas ir realybė. Vilnius: Vaga. 2009, p. 178.

2    Nevienodą šių sąvokų vartojimą yra aptaręs Vaidas Jauniškis straipsnyje „Naujosios teatro realybės. Keletas pastabų dėl terminijos“. Menotyra, 2016, nr. 23 (2).

3    Iš lenkų kalbos vertė Laurynas Vaičiūnas.

4    Max Horkheimer, Theodor Adorno. Apšvietos dialektika: filosofiniai fragmentai. Vilnius: Margi raštai. 2006, p. 183.

Komentarai