Prieš užmiegant, prieš nubundant

Milda Brukštutė 2017 05 28 7 meno dienos, 2017 05 26
Belgės Anne-Laure Lamarque ir Emilie Maquest spektaklyje „Roubignoles“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Belgės Anne-Laure Lamarque ir Emilie Maquest spektaklyje „Roubignoles“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ buvo užbaigtas labai tiksliai - lietuvių urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pasirodymu „Žaidimas baigtas“. Ir ne vien dėl šmaikščiai taiklaus pavadinimo. Atviras sapnavimas, žaidimas, buvimas kažkur tarp tarytum sujungė ilgiau nei savaitę trukusius vaizdinius. Šie, kaip vienas po kito sekantys sapnų blyksniai, nuolat panardindavo į vis atsikartojančią užstrigimo būseną, nors ir skirtingose pasąmonės erdvėse. Kaip kad minėto spektaklio metu į mikrofoną (prisimenu ne pažodžiui) kartojo Laurynas Žakevičius: „Pasibaigus šiam gyvenimui prasidės dar vienas nuobodus, beprasmis gyvenimas... “ Vis naujos, atsikartojančios nevaldomo, nesuvokto gyvenimo be išeities atkarpos pasireikšdavo šiuolaikiniam šokiui veikiausiai dažnai būdingais bandymais pabrėžti, sustabdyti, suprasti ar pakeisti tėkmę: laiko, minties, gyvybės.

Festivalis prasidėjo Taivano „Cloud Gate“ šokio teatro spektakliais „Baltas vanduo“ ir „Dulkė“. Šie du darbai, vienas po kito parodyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje, veikė kontrasto (kurio kaip tik ir pritrūko atskirose dalyse) principu. Po didingos, meditatyvios ramybės - visuotinis gedulas ir siaubas. Šie du šviesos ir tamsos paveikslai atrodė sustingę, užšaldyti savo tvarkingu grožiu. Ypač „Baltame vandenyje“, kur Eriko Satie muzika, banguojanti jūra galinėje projekcijoje bei grakštūs, lengvi baltai aprengtų (kostiumai - MA Ke) šokėjų judesiai susiliejo į bendrą visumą, regis, tokiu vientisu dariniu jau ne pabrėžiant, o suniveliuojant, periliustruojant kompozitoriaus kurtą ramybės šviesą. Vis dėlto, kai ta ramybė, kaip gedulas antroje dalyje, sklinda iš visų pusių, sunku ją prisijaukinti, pajausti, įprasminti.

Dar vienas šaltas grožio ir vakuuminės darnos paveikslas, kuriame visa susilieja į vieną - „Adrien M ir Claire B“ trupės (Prancūzija) pasirodymas „Hakanai“. Tai solo šokis, kurio kiekvieną judesį lydi skaitmeninės konstrukcijos (šokėja veikia jos viduje) bangavimas. Japonų kalba „hakanai“ reiškia laikinus ir trapius, greitai išnykstančius ir trumpai egzistuojančius dalykus. Tačiau šis grožis, rodos, tęsėsi per ilgai. Jis, nespėjęs užhipnotizuoti, išsisėmė. Vargina tai, kas yra pernelyg harmoninga ir pavaldu. Lyg grojant vien tik juodais fortepijono klavišais. Tai bandymas užmegzti draugystę tarp žmogaus kūno ir kompiuterinių technologijų, iš anksto užkirtus kelią konfliktui.

Kiek linksmiau ir ne taip patogiai santykį su technologijomis mezgė ar, veikiau, ir vėl demonstravo Bridgmano ir Packer šokio trupė (JAV) su savo spektakliu „Sunkvežimis“ „Menų spaustuvės“ kiemelyje. Du šokėjai - Myrna Packer ir Artas Bridgmanas - veikė tikrame sunkvežimyje. Čia jie linksmos muzikos ritmu sukosi tarp ten pat gyvuojančių magiškų, pavidalus vis keičiančių, iš vaizdo projekcijų sukurtų personažų. Juos gaudė, nuo jų slapstėsi, su jais bendravo...

Pasiklysti tarp technologijų galima gilinantis ir ne į jas. Štai „Liquid Loft“ (Austrija) spektaklyje „CANDY´S CAMOUFLAGE Imploding Portraits Inevitable“ galinės projekcijos vaizdai irgi dauginosi. Tačiau jie, būdami ne partneriai, ne veikėjai, tokiu būdu stiprino gyvo veiksmo vertę. Iš tiesų čia kameros - irgi žaislas. Bet šis žaidimas gyvas, rizikingas, pagrįstas čia ir dabar, kartais galbūt tik iš nuobodulio užgimstančiu smalsumu. Scenoje - trys merginos: šokėjos Stephanie Cumming, Katharina Meves ir Karina Pauer. Kiekviena su savo geiduliais, įpročiais, kūnais ir buitimi. Sakau „buitimi“ ne dėl to, kad čia būta kokių nors rakandų, o dėl jų ganėtinai naminio, uždaro, savipakankamo kūniškumo. Jų kūnai, vis tingiai atkišami prieš kameras ir smalsiai nužiūrimi, pirmiausia skirti ne žiūrovams, o joms pačioms. Jos tiesiog neriasi iš kailio ir be menkiausio drovumo šešėlio, kad ir kaip elegantiškai, analizuoja, demonstruoja, jaučia save.

Kitas kūnas - vyriškas, drovesnis ir rimtesnis. Alessandro Schiattarella (Šveicarija) „Menų spaustuvės“ Mažojoje salėje pasirodymu „Kitur“ analizuoja save. Jo pažintis atsargi, už prieš tai minėtas merginas gerokai pagarbesnė ir nuolankesnė. Šiam atlikėjui 1999 m. buvo diagnozuota neurodegeneracinė liga, kuri ilgainiui sukelia nervų ir raumenų atrofiją rankose. Tad jis ieško naujų savo kūno valdymo, bendravimo su juo formų. Čia mes nepamatysime vaikiškų frustracijų - šis kūnas jau turi istoriją, patirtį ir gali kalbėti pats už save be pamaiviškų gestų ir vaizdo kameros.

Po to seka kūnų duetai - moteriškumo bei vyriškumo paieškos. Tereza Ondrová ir Peteris Šavelis iš Čekijos atvyko su spektakliu „Berniukai, kurie mėgsta žaisti su lėlėmis“ ir bandė sugriauti įteigtus lyčių stereotipus, šmėžuodami po sceną iki pusės apnuogintais ir išpaišytais kūnais. Jie vienas kito nestebėjo, o sinchroniškai veikė kartu, ir taip iš vyro ir moters tarytum atsirado vienas, bendras kūnas. O trupė „Mariedl“ iš Belgijos savo spektakliu „Roubignoles“ tyrinėjo moters identitetą. Čia dvi choreografės ir šokėjos Anne-Laure Lamarque ir Emilie Maquest murkdėsi burleskos kabareto stilistikoje ir bandė būti pusiau moterys, pusiau mitologinės būtybės, žvėrys.

Vis dėlto būti žvėrimis gerokai labiau sekėsi trims portugalams. Jonas Lopesas ir Landeris Patrickas bei prie jų prisijungęs Lewis Seivwrightas atvyko su spektakliu „Adorabilis“, kuriame įkūnijo mielą aštuonkojį ir analizavo pasaulio išlikimo teorijos paslaptis. Čia, su naujojo cirko jėga ir laisve, buvo atskleistas pasaulio trapumo ir jo galios, kartu ir iškilios klasikos bei popkultūros persipynimo fenomenas. Labiausiai šie vaikinai žavėjo turbūt tuo, kad savo precizišką techniką sugebėjo palenkti berniukiškam žaidimui, o kuo rimčiausius filosofinius klausimus - juokui ir pajuokai.

Juokėsi ir Nyderlandų trupė „Club Guy & Roni / Slagwerk Den Haag“ savo spektaklyje „Laimė“, absurdiškoje ir karčiai saldžioje komedijoje. Laimė čia - privalomas, įsiėdęs popsas, nuvalkiotos, ant plakatų užrašytos ir vis pro sceną pernešamos frazės ir, žinoma, didžiulė, nors ir gerokai kuoktelėjusi šeima. Visi jie šoka pašėlusius laimės bei meilės šokius dūmų ir spalvų apsuptyje, kankina ir palaiko vienas kitą. Visa tai, vėlgi, junginys to, kas saldu, su tuo, kas graudu ir tikra. Tik toji tikrovė čia, priešingai negu „Adorabilyje“, kažkur giliau paslėpta; nors ir turima omeny, bet nepriimama į patį žaidimą.

Grupės „Haugen Productions“ (Norvegija) kūrinys „Seserys po 11 metų“ - kitas šeimos paveikslas. Scenoje matome dvi seseris, idėjos autores - Anne Katrine Haugen ir Liv Hanne Haugen, o ekrane - jų praeities vaizdinius. Tai istorija apie laiko tėkmę ir mirtį. Juk mirtis, kaip ir gimimas, nuolat siejasi su šeima... Ir stebėdami dvi seseris, klausydami apie jų įpročius arba apie tai, kaip jos rūpinosi savo a.a. mama, ir matydami ją gyvą ekrane susiduriame ne tiek su jomis, kiek su bėgančiu laiku. Šeima - tai trapumo įrodymas, dar viena kūno analizės išraiška, dar vienas kintančio savęs stebėjimo gestas.

Į save, kaip į šokio profesijos atstovę, gręžėsi Edyta Korzak kartu su choreografu Rolandu Rowiński (Lenkija) pristatę spektaklį „Šoku jums ilgiau nei vieną minutę“. Šis asmeniškas darbas - tai lengvas, nuoširdus pokalbis su režisieriumi ir žiūrovais apie šokėjos profesiją, jos mėgstamus stilius, estetiką, jos, kaip baleto šokėjos, praeitį ir per laiką kintantį požiūrį bei supratimą. Lengvo pokalbio kvietė ir Antonas Ovčinikovas iš Ukrainos spektaklyje „De.Sinchronizacija“. Jis savo šalies istoriją tyrinėjo asmeniškais, mielais prisiminimais, akimis nusitaikydamas vis į kitą žiūrovą ir klausinėdamas, ar jis pamena tai vieną, tai kitą dalyką, kokį nors praeities daiktą, judesį, skonį... Vis dėlto toks atkaklus pokalbis, priverčiantis žiūrovus linksėti galvomis, nepasirodė nei labai istoriškas, nei labai nuoširdus. Tuomet jau verčiau atviravimas šokio kalba, kokį pasirinko Taneli Törmä (Suomija), apie savo svajonę būti baleto šokėju prakalbęs spektaklyje „Klasikinis grožis“. Čia jis, ilgą laiką bėgęs į niekur ir visas nuo prakaito permirkęs, atsiduria vienuolikos baleto šokėjų apsuptyje ir pamažu, skambant „Miegančiajai gražuolei“, kaupiasi pabudimui.

Na, ir dar vienas tarp. Vyčio Jankausko šokio teatras pristatė premjerą „Agonija“. Keturios šokėjos - Greta Grinevičiūtė, Giedrė Kirkilytė, Sigita Juraškaitė ir Giedrė Stankevičiūtė - čia buvo užstrigusios tarpinėje būsenoje, kažkur prieš mirtį ir prieš gimimą. Vis dėlto atrodo, kad čia kalbėta apie kūrybą ir negalėjimą pradėti (tai sakau be ironijos). Apie vis dar besitęsiančią lietuvių baimę šokti, apie vis dar sunkiai atskiriamus profesionalus nuo mėgėjų. Vis dar gilinantis į tai, kaip norėtum ir kaip turėtum į ką nors gilintis.

Matyti spektakliai, kaip ir sapnai, - tai užsitęsusios, giliai nugrimzdusios būsenos, svajonės. Kartais prie jų priartėjama, kartais nuo jų nutolstama. Jos paženklintos seksualinėmis fantazijomis, savirealizacijos vargais, sumišusiu gyvenimo atstūmimo ir jo traukos dėsniu. Pasiklydus kiekvienam prie savo nepasiekiamo išeities taško: tarp gamtos ir technologijų, moteriškumo ir vyriškumo, praeities ir ateities, tikrovės ir sapno, tragedijos ir žaidimo.

www.7md.lt

Komentarai