KITOKS’ 17: metas pokyčiams

Ramunė Balevičiūtė 2017 01 29 menufaktura.lt
Ispanų „LASALA“ interaktyvus spektaklis „Nemiegantis naktis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Ispanų „LASALA“ interaktyvus spektaklis „Nemiegantis naktis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

KITOKS, šiemet vykęs jau septintąjį kartą, subrendo. Festivalis tapo kokybiško teatro ir atsakingo požiūrio į vaikų kultūrinę edukaciją sinonimu. Ir KITOKIO rengėja Jolita Balandytė tai žino: kai festivaliui nieko nebereikia įrodinėti - kodėl „kitoks“, kaip „kitoks“, - programai pakanka penkių užsienio spektaklių ir vieno edukacinio seminaro (šiemet jis buvo skirtas forumo teatrui). Viena šiųmetė naujovė - moksleiviams skirta „Jaunųjų kritikų“ programa. Tarsi viskas gerai. Ir iš tikrųjų gerai, bet jau metas judėti pirmyn.

Manau, festivalis KITOKS, koks buvo sumanytas pradėjus jį rengti, savo misiją atliko. Parodė, kad teatras vaikams gali ir turi būti įvairus, bet būtinai įkvepiantis žaisti, mokytis ir svajoti. Pamokė, kad spektaklis negali būti skirtas „vaikams“ nuo 3 iki 99 metų. Leido suprasti, kad edukacija nesibaigia po spektaklio vos nuaidėjus plojimams. Aišku, jau girdžiu Birutę Banevičiūtę replikuojant, kad ji pati prieš 15 metų jau tą dariusi ir daugelį užsieniečių galinti pamokyti - ir tai yra tiesa, - bet kalbu apie bendrą teatro vaikams kontekstą. Šiųmetį festivalį laikyčiau pakartojimu, įtvirtinimu to, kas jau pasakyta ir atrasta.

Programa, puikiai subalansuota ir žanrų, ir žiūrovų amžiaus grupių požiūriu, nebenustebino. Kai kurių spektaklių kokybei netgi turėčiau šiokių tokių priekaištų, bet ne tai svarbu. Šių metų KITOKIO šūkis - „Įsivaizduoti paprasta“, bet jis būtų tikęs ir kone visiems kitiems anksčiau rengtiems festivaliams. Kokios nors vienijančios idėjos trupių iš Belgijos, Norvegijos ir Ispanijos pasirodymuose neįžvelgiau. Menininkų naudojamos priemonės ir bendravimo su publika būdai - taip pat nebe naujiena. Beje, turėčiau pasakyti, kad spektakliai, kur vienareikšmiškai dominuoja vaizdai, ritmai ir pojūčiai, man sukėlė žodžio ilgesį. Nemanau, kad yra teisinga, taip katastrofiškai menkstant vaikų raštingumui, visiškai eliminuoti iš teatro tekstą. Nesiūlau grįžti prie „tradicinio“ draminio teatro, bet tikiu galimybe puoselėti kalbą net ir tiesioginės patirties ar interaktyviame vaidinime. Be abejo, tai sudėtinga padaryti vaikams pristatant užsienio spektaklius, bet iš to, ką matėme, susidarė įspūdis, kad svarbu susikalbėti, o kaip (darkyta anglų kalba ir tokia pat darkyta lietuvių kalba vertėjaujant - kaip ispanų spektaklyje „Tripula“) - bala nematė...

Lietuvių teatro menininkai, išskyrus „Stalo teatro“ kūrėjas ir dar vieną kitą, niekada pernelyg nesidomėjo tuo, ką atveža KITOKS. Tad visų nuopelnų, kad lietuvių teatras vaikams keičiasi, šiam festivaliui priskirti nederėtų. Aišku viena: festivalis savo reikšmingą darbą atliko, o lietuvių teatro vaikams panorama vis turtingėja. Tačiau taško jokiu būdu dėti nesiūlau. Priešingai - ledai pagaliau pajudėjo ir tiesiog nusikalstama būtų nesiirti pirmyn. Kokiomis kryptimis? Svarbiausioji, mano požiūriu, - edukacijos. Jos stinga ir teatrą vaikams kuriantiems, ir jį žiūrintiems, ypač pedagogams. Taip pat labai svarbu, kad kokybiškas teatras vaikams pasiektų kuo didenę auditoriją, kad teatro lankymas nebūtų ekstra patirtis, kai, kaip rašo kolegė Aušra Kaminskaitė, reikia būti su baltom pėdkelnėm ir „gražiai“ elgtis. Nesu šalininkė požiūrio, kad visas teatras privalo būti interaktyvus, tiesiogiai edukuojantis ir pan. Manau, kad vaikams reikia ir vadinamojo „aukštojo“ meno. Tereikia suvokti skirtumus ir privalumus, kiek daug abi rūšys gali duoti besiformuojančiai vaiko asmenybei. Tad KITOKIAM linkiu gyvuoti dar ilgai, tik siūlau pagalvoti apie šiek tiek kitokį formatą. O baigdama norėčiau paminėti spektaklį, kuris nebuvo įtrauktas į KITOKIO programą (ir negalėjo būti, nes premjera išėjo festivaliui jau pasibaigus, be to, šiemet lietuvių spekaklių ten nebuvo visai) ir puikiai parodo sąvokos „kitoks“ reliatyvumą. Turiu omenyje Keistuolių teatro premjerą - Olgos Lapinos „Ilgąją pertrauką“, sukurtą pagal Milošo Macoureko istorijas. Šiame spektaklyje beveik nėra nieko, ką esame įpratę matyti KITOKIAME - technologijų (tik šiek tiek), tiesioginio vaikų įtraukimo ir bendravimo su jais. Vaikai turi sėdėti savo vietose ir - lyg to būtų maža - dar klausytis Vlado Bagdono skaitomų isorijų! Garbės žodis, pagalvojau, kad tai kelių dešimtmečių senumo įrašas (akoriaus balsas fenomenalus - ir tikriausiai labiausiai atpažįstamas visame lietuvių teare, ir kartu visai nesikeičiantis), pasirodo - ne, įrašyta specialiai spektakliui. Diktuodama vaidybos stilių, kartu su dailininke Renata Valčik parinkdama rekvizitą ir kostiumus, besirinkdama režisūrinius sprendimus, Lapina sąmoningai kuria „senovinio“ teatro įspūdį - ir tai taip šiuolaikiška! „Ilgojoje pertraukoje“ nėra ir tiesioginio atpažįstamumo efekto - dabartinė mokykla, laimei, kitokia nei aprašytoji Macoureko, - bet užtat lavinami vaikų meninio pažinimo gebėjimai, įgūdis suprasti ir vertinti paradoksą, subtilų, dažnai absurdišką humorą ir... žodį. „Ilgoji pertrauka“ liudija, kad nėra ir negali būti vienos gero spekaklio vaikams formulės. Svarbiausia - požiūris į vaiką ir intencija jam atverti pasaulio įvairovę, ugdyti jautrumą aplinkai ir sugyvenimo poreikį.

Komentarai