Ginklo negali nepanaudoti

Miglė Munderzbakaitė 2021 01 14 7md.lt, 2021-01-08
Scena iš spektaklio „Sprendžiant Hedą“, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Sprendžiant Hedą“, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesė „Heda Gabler“ (1891 m.) buvo daug kartų atkartota ir interpretuota skirtingomis medijomis, daugybę kartų pagrindinė veikėja po ne mažiau už Hamleto efektingų vidinių konfliktų mirė tekste, scenoje, ekrane. Nors teatro istorijoje moterų personažams skiriama gerokai kuklesnė pozicija, Heda įsitvirtino. Trumpai žvilgtelėkime į mūsų praeitį: pirmą kartą profesionalioje scenoje - Dramos vaidykloje (dabartiniame Nacionaliniame Kauno dramos teatre) - „Hedą Gabler“ 1921 m. režisavo Konstantinas Glinskis. Spektaklis nebuvo itin sėkmingas, pavyzdžiui, recenzentas slapyvardžiu Gilmenda kritikavo pagrindinę aktorę Vidą Bielskaitę: „Bielskaitei Hedą visai nepavyko atvaizduoti. Ji per daug paviršutiniškai viską atliko. Šiurkšti, nemikli, ištižusi, ji tik nusistebėjimo kėlė. Ypač nepakenčiamas buvo paskutinis veiksmas, kur prieš nusišausiant ji visai banaliai bespalviai pravedė su Braku ir savo vyru taip gilias dinamikos pilnas scenas.“[i] Prabėgus nemažai laiko, 1998 m. tame pačiame teatre dar vieną „Hedos Gabler“ versiją pastatė režisierius Gintaras Varnas. Spektaklis tapo vienu garsiausių ne tik jo, bet ir visos kūrybinės komandos, ypač aktorės Jūratės Onaitytės, įkūnijusios Hedą, biografijoje. 2013 m. Audronė Girdzijauskaitė studijoje „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje (1918-1998)“ džiaugiasi „epochinių“ dekoracijų, kostiumų ir manierų nebuvimu: „Viskas vyksta čia ir dabar, ir personažai atrodo lyg kažkur matyti, atpažįstami.“[ii] Teatrologė taip pat rašo: „Visa, kas buvo su Ibseno veikalais daryta vėliau, - dažniausiai postmodernistiniai eksperimentai negabių žmonių rankose.“[iii] 

Naujausiuose pjesės pastatymuose pagrindinius vaidmenis atlieka jauniausios kartos aktoriai, kaip ir ankstesnieji teatro kūrėjai, siekiantys perprasti bei perteikti Hedą ir jos aplinką. 2015 m. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre „Hedą Gabler“ pastatė režisierius, aktorius Vytautas Anužis, spektaklyje elegancija ir tvirtu charakteriu pasižyminčią pagrindinę veikėją kūrė aktorė Goda Petkutė. 2017 m. Lietuvos rusų dramos teatre šios pjesės ėmėsi jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė, vizualiais sprendimais spektaklį siekdama suaktualinti, priartinti prie mūsų laikų, Hedos vaidmenį patikėdama aktorei Kamilei Galkutei.

Moters padėtį visuomenėje reflektuojantis Hedos Gabler personažas dėmesio sulaukia ir literatūroje - 2018 m. prozininkas, dramaturgas Jonas Kleinas sukūrė Ibseno pjesės perdirbinį „Sprendžiant Hedą“ („Resolving Hedda“). Čia kvestionuojamas vienas charakteringiausių Hedos bruožų - manipuliacija kitais. Galbūt šis manipuliatyvus žaidimas tik įsivaizduojamas ir pati veikėja taip pat yra įkalinta, priklausoma nuo kitų bei aplinkybių? Į Hedos sprendimo paieškas, pirmą kartą Lietuvoje Vilniaus mažojo teatro scenoje statydama Kleino „Sprendžiant Hedą“, leidosi jaunosios kartos režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Spektaklis, atsižvelgiant į dėl pandemijos komplikuotą scenos menų padėtį, iškart sąmoningai pritaikytas transliacijai, apgalvojant detales, filmavimo rakursus.

Kad nesuabejotum, jog esi teatre, spektaklio veiksmas prasideda nuo dėmesio scenos uždangai ir susipažinimo su pagrindiniu personažu. Kostiumų dailininkės Liucijos Kvašytės, šviesų dailininko Viliaus Vilučio, videomenininkės Ievos Gražytės, scenografijos inžinieriaus Luko Strolios kuriamas scenos vaizdas ir atmosfera bendrai artima šių dienų vaizdiniui, kita vertus, personažų įvaizdžiai skirtingi. Bet kaipgi jie tokie nebus, jei kalbama apie šimtmetį vykusias mirtis scenoje - skirtingu laiku, įvairiose vietose mirštančią Hedą. Scenos rekvizitas saikingas, tačiau diktuojantis prasmes: aplink fortepijoną sukonstruotas juodas ratas tampa cikliškumo, pasikartojimo ženklu, o daugelio taip mėgstami sprogdinti pakuočių burbuliukai nurodo personažų „išpakavimą“, jų parodymą kitu kampu ir labai tinka nuolatos nervingai Hedos, žinančios, kad ir vėl viskas pasikartos, būsenai pavaizduoti.

Aktorės Kamilės Petruškevičiūtės kuriama Heda kitokia, nutolstanti nuo Ibseno ir priartėjanti prie Kleino. Jau spektaklio pradžioje ji iškonstruoja žiūrovui pjesę - papasakoja visus esminius dramos įvykius, atrodytų, nepalikdama kūrinio intrigos, tačiau vietoj jos pasiūlydama daugybę klausimų, susijusių su aktoriaus ir personažo santykiu. Išlindusi iš po raudonos scenos uždangos tokios pačios spalvos kostiumu vilkinti Petruškevičiūtės Heda imasi istoriško, reflektyvaus pasakojimo apie tai, kas laukia žiūrovo artimiausias kelias valandas. Šio monologo centre - jau daugiau nei dešimt tūkstančių kartų scenoje įvykusi Hedos Gabler savižudybė. Heda: „Ką reiškia numirti man ir ką reiškia personažui?“; „Netikras kraujas jai [aktorei], tikras man [personažui].“ Galiausiai konstatuojamas pagrindinis kaltininkas - žudikas Ibsenas. Heda vienintelė iš spektaklio veikėjų žino visas būsimas veiksmų detales ir neišvengiamai tragišką pabaigą. Viena vertus, ji bando pakreipti veiksmą kita linkme, nes dar kartą mirti scenoje nenori, kitais atvejais, jau supratusi, kad savo aplinkos vyriškių poelgių nepaveiks, į situacijas žiūri per cinišką beviltiškumą. Aktorė sėkmingai žaidžia šį dramaturgo ir režisierės pasiūlytą žaidimą - panašiai kaip su scenos uždanga, tai „įlįsdama“ į pjesę, tai iš jos pabėgdama, atsitraukdama ir siūlydama žvilgsnį iš šalies. 

Tetos Julijos personažas, kuriamas aktorės Eglės Gabrėnaitės, kontrastuoja su Heda, išryškindamas skirtį tarp vaidybos technikų: įsikūnijimo į personažą bei savo, kaip veikėjos, ir kitų personažų poelgių kvestionavimo. Julijos pasakojimą apie slaugomos sesers mirtį nustelbia kiti įvykiai scenoje, o lėta Jurgeno reakcija į šią žinią siejasi su dabartiniu kontekstu, kai žmonių mirtys tampa statistiniu, savaime suprantamu dalyku, liekančiu informacijos paraštėse.

Adelės Šuminskaitės Tėja, pirmiausia visiškai susiliejanti su savo vizualiu įvaizdžiu - minkštu, rožiniu naivumu, vėliau kinta, nebūdingai ibseniškajai versijai. Bendraudama su dar didesniu naivuoliu Jurgenu, ji, radusi silpnesnį, tarsi perima Hedai būdingą manipuliatyvumą.

Ibseno pjesėje galime tik užčiuopti tam tikrus vyriškus tipažus, stereotipinius jų įvaizdžius, o Bartoševičiūtės spektaklyje jie išeksponuoti kur kas stipriau. Tomo Kliuko kuriamas Jorgenas Tesmanas parodomas kaip visiškai beviltiškai besikliaujantis tetos Julijos žodžiu, pataikaujantis žmonai, bandantis slidžiai išlaviruoti situacijose, kai Hedos ir Julijos nuomonės susikerta, naiviai tikintis visa jį supančia aplinka. Vytauto Rumšo (jaun.) Brakas pasižymi narciziškumu, itin drąsiu bendravimu su moterimis, ypač Heda. Eilertas Liovborgas iš šios trijulės išsiskiria visomis prasmėmis. Karolio Kasperavičiaus kuriamas personažas jau vizualiai iškrinta iš bendro konteksto: kostiumų dailininkė Kvašytė jam suteikia gerokai laisvesnio įvaizdžio drabužį, o aktorius - laikyseną. Eilertas čia pretenduoja į pakvaišusio, genialaus mokslininko įvaizdį, kuriam, palyginti su Jorgenu, visiškai nebūtina nuolat pasinerti į popierius ir dokumentus, veikiau į nuotykius, kurie vis tiek nežlugdo jo mokslinės karjeros. Taip pat jam būdingas tam tikras neapsisprendimas, lengvabūdiškas, vaikiškas elgesys, galiausiai jį vedantis į niekur.

Bartoševičiūtės spektaklyje „Sprendžiant Hedą“ dešifruojamas Hedos personažas parodomas kaip aplinkinių veiksmų auka, neturinti galimybės, nors ir labai norinti bei besistengianti, pakeisti jos laukiančią baigtį - savižudybę. Šios išvengti sunku, beveik neįmanoma, o jeigu ir įmanoma, tai pabaigoje nuo Ibseno kulkos, net jei ir paleistos ne į tą taikinį, vis tiek neišsisuksime. Jei prisiminsime teatro klasiką - juk negali ginklas šiaip sau būti scenoje.

Kleino pjesė ir spektaklis atskleidžia kelis dalykus: žiūrovas su pasimėgavimu kad ir tūkstančius kartų lauks žymių, klasikinių pjesių personažų mirties, stebėdamas vis tą patį veiksmą, o dramaturgas ir režisierė, griaudami žymų tvirtosios Hedos mitą, parodo ją iš visiškai kitos perspektyvos.


[i] Gilmenda. Sekmoji diena. 1921 m. lapkričio 13 d., p. 8. Prieiga per internetą:  http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=63212.

[ii] Girdzijauskaitė, Audronė. Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje (1918-1998). Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 256.

[iii] Ten pat, p. 268.

7md.lt

Recenzijos