Jei kare atsidurtų ne žmonės

Skaitomiausi
Aušra Kaminskaitė 2020 09 25 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Miražas“, režisierius Paulius Markevičius. Dainiaus Putino nuotrauka
Scena iš spektaklio „Miražas“, režisierius Paulius Markevičius. Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Mokykloje, skaitant Ericho Maria'os Remarque'o „Vakarų fronte nieko naujo“, labiausiai įstrigo pasakojimas apie fronte kariavusių žmonių susitikimą su karinių veiksmų nepatyrusiais. Tuomet atsiskleidė beprotiškas ir absurdiškas skirtumas: kaip karą suvokia fronte kovoję kariai, ir kaip - civiliai, kataklizmą patyrę daugiausiai iš radijo, laikraščių, infliacijos. Pirmiesiems tai buvo tragedija, užauginusi neapykantą žmonėms ir visam pasauliui. Antriesiems - erzinantis, įprastą kasdienybę sutrikdęs procesas, su kuriuo neva patys būtų susitvarkę geriau, jei tik būtų prileisti vadovauti.

Kiek panašus konfliktas tapo režisieriaus Pauliaus Markevičiaus naujausio spektaklio „Miražas“ varomąja jėga. Tai - Zigmo Stankaus knygomis „Kaip tampama albinosais“ ir „Miražas“ bei Afganistane tarnavusių karių prisiminimais paremtas pasakojimas apie tris draugus, kurių jaunatvišką, gaivališką kasdienybę sutrikdė šaukimas į sovietų armiją ir prievolė ginti „brolišką“ afganų tautą jų teritorijoje. Spektaklyje seka scenos iš gyvenimo iki karo, tarnavimo armijoje ir pokario namuose. Pirmosiose atskleistas tikėjimas, kad dvejų metų tarnyba neužtruks ir suteiks naudingos gyvenimiškos, vyriškos patirties. Antrosiose pasakojama apie nuolatinę būdravimo, pavojaus būseną, sąmoningai ugdomą vietinių aukštesniųjų karininkų, ir natūraliai gimstančią Afganistano kalnuose kovojant prieš vietinius partizanus. Trečiasis aspektas grąžina karius į namus, kuriuose jie drauge su parsineštu karo bagažu nebegali pritapti, skaudina ankstesnio švelnumo siekiančius mylimuosius arba yra skaudinami juos smerkiančių aplinkinių.

Aiškios ir paprastos atrodo visų „Miražo“ scenovaizdžio kūrėjų užduotys. Scenografės Ugnės Tamuliūnaitės išrikiuotos ir aktorių nuolat perdėliojamos pilkos plytos tarnauja ir buitinėms reikmėms (prisėsti, atsitverti), ir metaforų kūrimui (griuvėsiai, nenuilstantis fizinis darbas, žvilgsniu neaprėpiama pilkuma). Panašiai veikia ir užkulisių bei ekrano funkcijas atliekančios širmos, kurios išdėliotos dviem eilėmis stiprina fragmentiškumo, scenos pasaulio ir žmonių-asmenybių suskilnėjimo pojūtį. Kol kas sunku suvokti širmas užpildančių Nido Kaniušo projekcijų tikslą. Nuolat besikeičiantys juodai balti kalnų, krintančių akmenų, sprogstančių bombų vaizdai tikriausiai turėtų padėti žiūrovui įsijausti į karo aplinkybes. Vis dėlto jie greičiau lieka papildoma, savarankiška iliustracija nei integralia spektaklio dalimi - vertinant bendrą vaizdą kilo mintis, kad projekcijų atliekamas funkcijas lygiai taip įgyvendintų šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Juolab karo vizualiką subtiliai ir pakankamai perteikia Rūtos Kyguolytės kurti kostiumai, leidžiantys suprasti laikotarpių ir vietovių kaitą, sustiprinantys Afganistano kalnų pilkumą ir sausrą.

„Miraže“ labai svarbios subtilios vizualizacijos: pagrindinis dėmesys čia atiduotas istorijoms ir apeliuojama į žiūrovų jautrumą bei empatiją, o ne į sceninės raiškos inovacijų paieškas. Todėl daugiausiai klausimų kelia ne dokumentinei medžiagai parinkta tradicinė spektaklio forma, bet sprendimas atsisakyti žmogiškos, gyvenimiškos realybės, aiškiai padalijant personažus į teigiamus ir neigiamus. Saulius (Simonas Dovidauskas), Arvydas (Vygandas Vadeiša) ir Kazys (Pijus Ganusauskas) - linkę valkiotis ir ypatingais intelektiniais gebėjimais nepasižymintys, tačiau paprastų gyvenimiškų tikslų turintys, geros širdies jaunuoliai. Pristatydami juos kaip išskirtinai teigiamus, spektaklio kūrėjai žiūrovams tarsi sąmoningai siūlo režisieriaus iš anksto nuspręstą personažų traktuotę. Beveik dviejų valandų trukmės spektaklyje (beje, taip nutinka retai, „Miražo“ trukmė pasirodė adekvati) Afganistano kariai pristatomi kaip nelaimingi nuskriaustieji, kurių dera gailėtis. Tokį santykį išlaikyti būtų sunku, jei žiūrovai matytų ne tik karo išsunktus ir numestus žmones, bet ir tai, kaip tie patys žmonės prieš karą „gręžė“ ir pametinėjo moteris, terorizavo alkoholio ar pinigų turinčius kaimynus ir t. t.

Dar labiau romantizuota Marijos Petravičiūtės vaidinama Dalia - savo vertę jaučianti, miela ir atsidavusi mergina, po karo bandanti susigrąžinti lauktą mylimąjį Saulių. Tai - Penelopės tipo personažas, greičiausiai kurtas kaip karių išsiilgusių artimųjų prototipas. Sauliaus ir Dalios meilės istorija panaši į pirmityvoką, tačiau veiksmingą bandymą emociškai sujaudinti žiūrovą. Tačiau kur kas svarbiau, kad spektaklyje tai yra pagrindinė linija, jungianti kariavusių ir nekariavusių pasaulius.

Neigiamų personažų dvejetas atiteko Džiugui Griniui, vaidinančiam seržantą Sašą, besityčiojantį iš savo paties pulko karių, ir Afganą, puolantį sovietų armijos pulką ir čia pat apsimetantį draugu, kad paleistas galėtų pats nudirti jiems odą. Įdomu, kad Grinio vaidybos technika ir charakteringumas (ne personažų ypatybėmis, bet vaidybos būdu) neįtikėtinai akivaizdžiai skiriasi nuo likusios spektaklio komandos, kuriai būdingesnė lyrika, sąmoningas emocionalumo siekis. Ne tiek neigiama, kiek bejausmė atrodo Julijos Šatkauskaitės vaidinama (socialinė darbuotoja?) Jūratė, didžiausias antipatijas užsitarnaujanti toje scenoje, kurioje neleidžia įvykti Dalios ir Sauliaus fiziniam kontaktui. Tokiame kontekste kyla mintis: žmonės norėtų tiesiog gyventi ir mylėti, tačiau įvairios valdžios struktūros to neleidžia. Dažnai - dėl sunkiai suprantamų tikslų.

Grįžtant prie teigiamų personažų, „Miraže“ vaizduojami dvasiškai sveiki, neblogai išauklėti vaikinai, kuriuos sužaloja būtent sovietų armijos dedovščina ir dalyvavimas karinėse operacijose Afganistane. Zigmo Stankaus atsiminimuose, ypač knygoje „Kaip tampama albinosais“, netrunki pastebėti, kad daugybė į armiją patekusių žmonių dar prieš tai buvo linkę į alkoholizmą, smurtą, neretai išnaudojo moteris. Tai skaitant sunku atsiriboti nuo minties, kad karas - ne vien nekaltų žmonių žalojimas, bet pirmiausia - tai žalia šviesa visoms šlykščiausioms vaikystės traumoms atsiskleisti. Vis dėlto Stankaus literatūra kelia ir ironišką šypseną. „Kaip tampama albinosais“ tarnaujančiųjų armijoje charakteriai ir kasdienybė piešiama grubiai, tiesiai atskleidžiant pokalbių temas, karių geismus ir veiksmus. O „Miraže“ autorius akivaizdžiai pasuka pasiteisinimų keliu - romantizuoja laiką armijoje, teisina smurte gyvenančius ir šią tradiciją tęsiančius paauglius, pats save tikina, kad viskas buvo ne vien tragiška, kad kiti, nepatyrę Afganistano karo žiaurumų, tėra sausi teoretikai ir niekuomet nesupras ten tarnavusiųjų gilių patirties randų.

„Miražo“ kūrėjai bando tikinti, kad jie supranta. Todėl spektaklis greičiau primena ne meniniu tyrimu pagrįstą kūrinį, bet duoklę žmonėms, apie kuriuos visuomenė beveik nekalba. Ir tai iš tiesų veikia - jautresni ir spektaklio konstrukcija turbūt mažiau susidomėję žiūrovai bei patys aktoriai antroje premjeroje graudinosi. Pati manau, kad gailėdamiesi karių, kurių patirčių vis tiek negalime suprasti, pernelyg lengvai praleidžiame faktą, kad kariniuose konfliktuose fiziškai ir psichiškai sužaloti asmenys ilgą laiką būdavo be jokios integracijos numetami atgal į visuomenes, kur parsineštos traumos tarpsta toliau, įvairiais pavidalais įaugdamos ir į kare nebuvusius.

Užtat viena spektaklio frazė savyje sutalpino visus pasaulio sunkumus ir pasirodė artima bet kokių patirčių žmonėms. „Kodėl likimas taip nevienodai įverčia šūdo - vieniems kaip užvaro, net kojos nuo svorio linksta, kitas ir mėšlinos prigimties, visą gyvenimą nugyvena labai jau lengvai, pats šūdo neėsdamas, o versdamas jį aplinkiniams?“, - klausia Saulių fiziškai, bet ne dvasiškai susigrąžinusi Dalia. Atmetus tai, kad niekas negali žinoti, kiek šūdo patiria ar kažkada patyrė esantis greta, frazė koduoja vieną esminių žmonijos klausimų: kodėl man? Spektaklis sako, kad priežasčių nėra. Pasikapsčius Stankaus knygose keletą jų vis dėlto galima surasti.

Recenzijos