Vadovas po šiuolaikinį Lietuvos teatrą. Knygos recenzija

Karolina Matuszewska 2019 05 27 menufaktura.lt
Knyga „Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“. Karolinos Matuszewskos nuotrauka.
Knyga „Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“. Karolinos Matuszewskos nuotrauka.

aA

„Mūsų žinios apie Lietuvos teatro tikrovę lieka fragmentiškos, remiasi gandais ir prielaidomis, informacijos nuotrupomis, nugirstomis festivalių metu, išlukštentomis iš pokalbių ir recenzijų“, -1998 metais skundėsi lenkų kritikas Łukaszas Drewniakas, susižavėjęs Lietuvos teatru. Mažos Lietuvos kaip šalies, kurioje gimsta žymūs teatro kūrėjai, šlovė greitai pasklido po pasaulį, paversdama šį kraštą ryškiu tašku šiuolaikinio teatro žemėlapyje. Tačiau patekti į jį nebuvo lengva: kalbos barjeras, sovietiniame laikotarpyje susiformavusios metaforos ir unikalus kultūros kodas lėmė, kad Lietuvos teatras žavėjo ir traukė savo išskirtinumu ir paslaptingumu. Įvairių šalių kritikai atvykdavo į Lietuvą, žiūrėdavo spektaklius, ilgai kalbėdavosi, mėgindavo suprasti ir aprašyti tai, ką čia matė ir pajuto. Ne visada jiems tai pavykdavo, kartais jie pasiklysdavo prielaidų ir ne visai tikslių interpretacijų tankmėje. Po beveik 30 metų lėto artėjimo prie šio teatro esmės Lietuvos kritikai ir teatrologai ištiesė mums pagalbos ranką: leidykla „Tyto alba“ išleido knygą anglų kalba „Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“ (Šiuolaikinis Lietuvos teatras. Vardai ir spektakliai), kurioje pristatomos svarbiausios šiuolaikinio Lietuvos teatro asmenybės ir reiškiniai. Kodėl taip ilgai turėjome laukti? Sunku pasakyti, tačiau visiškai aišku, kad šis leidinys pasirodė ne per vėlai.

Knygos autoriai yra Lietuvos teatrologai ir teatro kritikai, kurių Lietuvos skaitytojams tikriausiai nereikia pristatinėti: Audronis Liuga, Rasa Vasinauskaitė, Daiva Šabasevičienė, Alma Braškytė, Vaidas Jauniškis, Goda Dapšytė, Aušra Martišiūtė-Linartienė, Ingrida Gerbutavičiūtė. Dvi autorės - Ramunė Marcinkevičiūtė ir Ramunė Balevičiūtė - taip pat yra atsakingos už visos knygos sudarymą. Visi prie knygos atsiradimo prisidėję autoriai yra ne tik teatro specialistai, bet ir dėstytojai bei mokytojai. Tai labai svarbu, nes jie, įpratę bendrauti su klausytojais ir studentais, moka apie teatrą rašyti paprasta, suprantama kalba.

Knygą sudaro dvi dalys. Pirmojoje - istorinė įžanga ir esė apie šešis garsiausius Lietuvos režisierius. Antrojoje - tekstai, skirti naujausioms (pastarųjų 20 metų) tendencijoms teatre, dramoje, šokyje ir spektakliuose vaikams ir jaunimui. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad tai labai plati šiuolaikiškumo Lietuvos teatre samprata. Tai pasakytina ir apie chronologinį skirstymą, kuris siekia dar sovietinį laikotarpį, taip pat ir paties teatro supratimą. Santykinai nedidelis leidinys mėgina aprėpti visumą to, ką daugel metų Lietuvos ir užsienio kritikai rašė apie įvairius Lietuvos teatro reiškinius. Paantraštė „Names and performances“ (Vardai ir spektakliai) nurodo, kad būtent jais grindžiamas atskirų esė pasakojimas.

Pirmajame knygos tekste „Lithuanian theatre in transition: names and generations“ (Lietuvos teatras pereinamuoju laikotarpiu: vardai ir kartos) Audronis Liuga remiasi prielaida, kad nerašyta Lietuvos teatro taisyklė skamba taip: be stipraus meninio lyderio (režisieriaus) teatro grupė greitai išyra. Režisieriaus kaip svarbiausio kūrėjo pozicijos akcentavimas Lietuvos teatrui yra bemaž simbolinis. Tad nieko keisto, kad būtent taip sukonstruota pirmoji knygos dalis. Skaitytojas supažindinamas su Lietuvos teatro istorija ne per vietas, pačius teatrus kaip institucijas ar tam tikras sroves, bet būtent per žinomų režisierių asmenybes ir jų spektaklius. Šiuolaikinio Lietuvos teatro pamatus paklojo Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Gintaras Varnas, o laisvoje Lietuvoje taip pat ir Oskaras Koršunovas bei Yana Ross, todėl pasakojime apie šiuolaikiškumą jų negalima nepaminėti. Atskirų eskizų autoriai kiekvienas savaip kuria savo herojų portretus. Vieni, kaip  Rasa Vasinauskaitė (Jonas Vaitkus) arba Ramunė Marcinkevičiūtė (Eimuntas Nekrošius) pateikia labiau apibendrintą kūrybos charakteristiką, kiti - pavyzdžiui, Ramunė Balevičiūtė (Rimas Tuminas) ar Alma Braškytė (Oskaras Koršunovas) - išsamiai aprašo jų spektaklius.

Tačiau atskiri tekstai nėra mėginimas pateikti režisierių kūrybinio kelio raidos kroniką. Šioje knygoje nėra tokios svarbios datos ir vietos - kur kas svarbesni atskiri spektakliai. Kai kuriems iš jų autoriai teikia ypatingą dėmesį, poskyrių forma išskirdami teksto fragmentus. Juos puikiai papildo aukštos kokybės spektaklių nuotraukos, taip pat QR kodai, kurių pagalba smalsus skaitytojas gali lengvai pasiekti filmuotą medžiagą.

Galvodami apie užsienio skaitytoją, autoriai pasitelkia tarptautinį kontekstą - pristato universalesnes spektaklių interpretacijas, rašo apie užsienio pastatymus, festivalius ir apdovanojimus. Nors tai iš dalies suprantama, kartais šiuose pristatymuose pritrūksta lietuviško konteksto, tų atskirų režisierių kūrybos aspektų, kurie suformavo juos kaip originalius kūrėjus. Juk ne veltui sakoma, kad toks intensyvus metaforų teatras arba vaizdais pasakojantis teatras negalėjo susiformuoti niekur kitur: tam turėjo įtakos kelias į nepriklausomybę ir kova už savo tautinę tapatybę, dabartinės Lietuvos daugiakultūriškumas, priklausomybė Sovietų Sąjungai bei ypatingas, giliai į pagoniškas tradicijas nusidriekiantis ryšys su gamta. Manau, kad būtent tai būtų buvę įdomu užsienio skaitytojui, nes būtų atskleidę kitokią atskirų spektaklių suvokimo perspektyvą.

Kadangi „Contemporary Lithuanian Theatre...“ nėra griežtai mokslinis darbas, čia pateikti esminiai faktai, nėra stebinančių naujų įžvalgų apie Lietuvos teatrą. Tai lyg tam tikra parankinė knyga ar veikiau vadovas apie tai, kas žinoma ir nuo seno pažįstama - ypač pirmojoje knygos dalyje, kur aptariami XX a. paskutiniojo ir XXI a. pirmojo dešimtmečių spektakliai, ir netgi dar senesni. Neabejotina knygos vertė - jos papildymas medžiaga apie naujausius Koršunovo ir Varno spektaklius. Kita vertus, trūksta informacijos apie Nekrošiaus mirtį (galbūt knyga jau buvo parengta spaudai), kuri būtų leidusi autorei jo kūrybą įvertinti kaip uždarą, užbaigtą visumą.

Kur kas įdomesnė antroji knygos dalis, skirta naujausiems reiškiniams, ryškėjantiems Lietuvos teatre per pastaruosius dvidešimt metų. Šią leidinio dalį pradeda trumpas Vaido Jauniškio tekstas „Matrix reloaded“ (Matrica perkrauta). Jame aptariama sintezė reiškinių, kurie Lietuvos teatre pasirodė po nepriklausomybės atgavimo. Autorius rašo apie teatrų valdymo struktūrų pokyčius, teatrų finansavimą, teatro ir institucijų santykius, naujų, nepriklausomų teatro grupių steigimą, mini naujas temas, kurios pasirodė pasikeitus politinei situacijai, paskui temas sekančias naujas formas, meninius eksperimentus. Taip pat atkreipia dėmesį į medijų skverbimąsi teatro scenon, kartu ir teatro išėjimą iš tradicinės jo teritorijos.

Taipogi šias temas plėtoja Goda Dapšytė, kuri pristato naująją režisierių kartą. Jos esė susiduriame su tikru pavardžių kaleidoskopu: nuo Tumino studentų (Paulius Ignatavičius, Gabrielė Tuminaitė, Kirilas Glušajevas, Artūras Areima) ar Varno mokinių (Kamilė Gudmonaitė), kuriančių klasikinės sampratos teatre, iki kūrėjų, ieškančių naujų formų, tokių, kaip teatro „Atviras ratas“ režisierė Ieva Stundžytė, „Bad Rabbits“ įkūrėjas Agnius Jankevičius, dokumentinių spektaklių kūrėjas Jonas Tertelis ar „No Theatre“ įkūrėjas Vidas Bareikis. Autorė taip pat rašo apie tai, kas gimsta teatro ir performanso arba kitų vizualinių menų sandūros erdvėse. Užsimena apie Olgos Lapinos projektus, Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operas, Karolinos Žernytės „Pojūčių teatrą“ ir Pauliaus Markevičiaus spektaklius, kuriuose teatras jungiamas su mokslu. Apibendrindama autorė rašo, kad nors jaunieji vis dar jaučia priklausomybę „senųjų meistrų“ tradicijai, jie ieško savo kelių ir naujų išraiškos priemonių. Ir, kas, ko gero svarbiausia - apskritai egzistuoja, nes daugeliui užsienio žiūrovų Lietuvos teatras pasibaigtų Koršunovu ar Yana Ross.

Ypatingo dėmesio nusipelno paskutiniai trys knygos skyriai, skirti dramaturgijai, šokiui ir teatrui vaikams. Tai tos scenos meno sritys, su kuriomis Lietuvos teatras paprastai nėra siejamas. Aušra Martišiūtė-Linartienė, Ingrida Gerbutavičiūtė ir Ramunė Balevičiūtė, žongliruodamos pavardėmis ir pavadinimais, įrodo, kad ir čia vyksta dėmesio verti dalykai. Martišiūtė-Linartienė netgi išskiria dvi dramaturgų kartas, kurių kūrybos bendru vardikliu mato tapatybės paieškas: kartais tai dviguba, skylanti tapatybė, kitąsyk besiformuojanti susidūrus su vidinėmis aplinkybėmis, tokiomis kaip politinė ar visuomeninė-ekonominė situacija. Ji nepamiršta ir dokumentinių veikalų, parašytų remiantis autentiška archyvine medžiaga arba pokalbiais su žmonėmis („Atviro rato“ ir Jono Tertelio spektakliai). Taip pat pastebi Lietuvoje augantį teatrinių skaitymų populiarumą bei gausius dramaturgijos konkursus, kurių tikslas - paraginti kūrėjus rašyti naujus tekstus. 

Tekstuose, skirtuose šokiui ir teatrui vaikams autorės atskleidžia šių Lietuvos teatro rūšių įvairovę. Gerbutavičiūtė tiesiogine prasme mus pakviečia pasivaikščioti po įvairius spektaklius, o Balevičiūtė aprašo įdomiausius spektaklius jauniesiems žiūrovams, kuriuos neretai stato „suaugusiųjų“ teatro kūrėjai. Šioje pavardžių ir spektaklių gausybėje vis dėlto kyla klausimas, kodėl trūksta skyrių apie operą ir teatro edukaciją. Pirmoji iš šių sričių galbūt ir neturi daug įspūdingų pasiekimų, bet pati savaime yra gana esminė kiekvienos teatro kultūros dalis - ypač jei šioje srityje dirba ir dramos režisieriai. Teatro ugdymo atveju toks skyrius būtų buvęs įdomus dėl dviejų priežasčių: pirma - vertinant tradicinius aktoriaus meno metodus ir rusiškos mokyklos (tarp jų Stanislavskio ir Mejerholdo) įtaką Lietuvos aktorystei, antra - todėl, kad daugelis Lietuvos „režisūros meistrų“ buvo ar yra pedagogai.

Kalbant apie trūkumus, manau, kad minint tiek daug pavardžių, teatro trupių ir spektaklių pavadinimų, su kuriais susiduriame knygoje „Contemporary Lithuanian Theatre...“, būtų pravertusi pavardžių ir pavadinimų rodyklė, galėjusi gerokai palengvinti skaitytojui orientuotis knygoje. Tuomet būtų buvę paprasčiau grįžti prie tam tikros informacijos ar temų nevartant viso leidinio, kuriame pavardės ir pavadinimai (išskyrus pirmojoje dalyje - šešių režisierių bei atrinktų spektaklių) nėra niekaip išskirti.

Nepaisant to, nepaprastai džiugina faktas, kad toks leidinys atsirado. Pirmą kartą čia glausta ir prieinama forma pateikiama informacija apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą, parodanti skaitytojui jo įdomiausias atodangas. Ir nors jų atranka, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti subjektyvi ir diskusinė, šis leidinys turi vieną papildomą privalumą: diskusijos nepabaigia. Dar daugiau, „Contemporary Lithuanian Theatre...“ galima vertinti kaip didesnio veikalo pradžią. Veikalo, kurio nauji skyriai bus rašomi su kiekviena nauja premjera.

Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius

Recenzijos