Sudie, miške

Kristina Steiblytė 2019 03 01 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Lietuvos teatre pastaruoju metu daug pasakojimų apie dvasinį skurdą, neraštingumą, tamsumą, prietarus, melus, klampius šeimyninius santykius ir kategorišką atsisakymą ką nors keisti. Ir ne tik atsisakymą, bet ir aktyvų pasipriešinimą pokyčiams. Tokiame siužete dažnas ir aukojimas: auka turi įtvirtinti esamą tvarką. Tik dabar ta auka nebe nekalta mergelė, o išsilaisvinti ir keistis nusprendęs individas.

Pjesėse „Virimo temperatūra 5425“ (Virginija Rimkaitė) ir „Gimin(yst)ė“ (Dovilė Statkevičienė), pastatytose Artūro Areimos ir Aliaus Veverskio, spektakliuose „Dumblas“ (režisieriai Aaron Kahn, Goda Paleikaitė), „Autonomija“ (režisierius Árpádas Schillingas), „Durys“ (režisierius ir choreografas Jo Strømgrenas), „Helverio naktis“ (režisierius Valentinas Masalskis), „Trys seserys“ (režisierė Yana Ross), „Laimės respublikoje“ (režisierius Mantas Jančiauskas), „Voicekas“ (režisierius Antanas Obcarskas), „Otelas“ (režisierius Gildas Aleksa) ir dar kituose sukurtos skirtingos aplinkybės su daugiau ar mažiau aukų. Tačiau visur kaip neįveikiamas monolitas, prispaudęs žmogų, bendruomenę, kutūrą, stovi kažkam patogus, naudingas ir reikalingas išsaugoti status quo.

Kai skaitai ir žiūri šiuos ir panašius teatro kūrėjų darbus, ima rodytis, kad jie patys arba jų stebima aplinka susiduria su nuolatiniu pasipriešinimu, trukdžiais ir nusivylimais. Nors kai kuriuose spektakliuose (pavyzdžiui, Jo Strømgreno „Duryse“ ar Yanos Ross „Trijose seseryse“)  ir juokiamasi, vis dėlto bendra atmosfera ganėtinai tragiška ir beviltiška. O ir prasmės nebelieka: kam bandyti ką nors keisti, ko nors norėti, svajoti, jei ir pasipriešinimas, ir prisitaikymas prie esamos padėties vis tiek vienodai pražūtingi.

Žiūriu šiuos spektaklius, kartais net nuoširdžiai mėgaudamasi pasakojimo būdu, aktorių darbu, scenografija ar intriguojančiu debiutu, ir bijau. Gali būti, jog jie tėra siekis supurtyti, perlieti žiūrovus stingdančia realybe, kad neužmigtume savo patogių miesčioniškų gyvenimų burbuluose. Jei taip, ką gi - laistykitės. Bet šaltas vanduo, kaip ir sukrečianti realybė, užgrūdina ir padidina atsparumą, nebūtinai išprovokavę veiksmą. Bet jeigu ne? Jei yra blogiau? Jeigu visa tai yra nepagydomos ligos diagnozė arba pagalbos šauksmas? Kuo tada gydyti visuomenę, šalį, kūrėjus?

Toks desperacijos šūksnis - kai šaukiantysis, regis, net nesitiki būti išgirstas - pasirodė esanti ir Yanos Ross režisuota Valstybinio jaunimo teatro premjera „Vienos miško pasakos“. Spektaklis sukurtas pagal Ödöno von Horvátho 1931 m. parašytą pjesę, kurioje demaskuojama viduriniosios klasės veidmainystė, rodomas gyvenimas miesto ir kaimo kultūrų paribyje ir pasakojamos nelaimės, ištinkančios Marianą - vienintelę veikėją, panorusią keisti esamą padėtį. Ödönas Von Horváthas negailestingas Austrijai, austrams ir savo pjesės personažams, kurių kančios baigiasi absurdišku, į pradinę padėtį gražinančiu susitaikymu.

Lietuvos scenai pjesę pritaikė Mindaugas Nastaravičius ir pati režisierė. Jų bendro darbo rezultatais jau džiaugiausi prieš porą metų, pamačiusi skaudžiai komiškas „Tris seseris“. Šioje interpretacijoje brandaus amžiaus seserys Prozorovos, taip ir neišmokusios prisitaikyti ir su pasikeitusiu pasauliu susitaikyti, neteko jausmingo dramatiškumo auros, kurią yra palaikę ir Lietuvos teatro kūrėjai. O spektaklis, atrodė, ne istoriją pasakojo, bet leido atsiribojus žvilgtelėti į svetimo gyvenimo epizodus, atgyjančias nuotraukas, pajusti nesibaigiančio laukimo skausmą.

Adaptuodami „Vienos miško pasakas“, panašiai kaip ir kurdami savo „Trijų seserų“ versiją, Mindaugas Nastaravičius su Yana Ross keitė personažus, jų vardus, sukūrė naujų veikėjų ir patį veiksmą perkėlė į Lietuvą. „Vienos miškas“ spektaklyje yra Vilniaus priemiestyje įsikūrusi pobūvių salė, kurioje ir šarvojama, ir švenčiamos vestuvės. Nors, regis, originalioji jos paskirtis - sportas. Justynos Elminowskos scenografija primena apleistą mokyklą ar daugybę funkcijų atliekančius, europinių pinigų dar nemačiusius regiono kultūros namus. Negrabiai nutepti dažai (neseniai atnaujinti!), iškilnotas parketas, užtiestas varganu linoleumu, neįdėta pastanga paslėpti laiko ir senosios paskirties ženklų - viskas šaukte šaukia skurdą ir abejingumą. Net ir pati scenografijos konstrukcija - scenos dėžutėje įrengta dėžė su savomis lubomis bei stikline vitrina - ribodama erdvę, judėjimo ir net apšvietimo galimybes, pabrėžia rodomos bendruomenės uždarumą, užsispyrimą, prisirišimą prie praeities formų.

Čia Sergejaus Ivanovo Oskaras girtas šlitiniuodamas beveik šoka ant vieno iš trijų parketo kauburėlių, Mato Dirginčiaus Erikas užsilipęs ant stalo pasakoja savąją lietuvių tautos išskirtinumo versiją, nuolat apsvaigusi Aušros Pukelytės Valerija ieško jaunų meilužių, o visoms spektaklio veikėjus suburiančioms šventėms diriguoja žavingai abejinga Dalios Morozovaitės Inesa. Visi šio miško lankytojai ir gyventojai turi ryškių akimirkų, bet nei vienas spektaklyje nedominuoja: veikia kartu, vieni kitus papildydami, siekdami bendro tikslo. Toks ansambliškumas - neretas Yanos Ross spektakliuose - yra bendro darbo, abipusio pasitikėjimo ir visų kartu prisiimamos atsakomybės rezultatas.

„Vienos miško pasakų“ metu scenoje beveik nesibaigia vienuolikos aktorių kuriamos mažos bendruomenės susibūrimai: laidotuvės, vestuvės, metinės ir vėl laidotuvės. Prie karsto ar vaišių stalo susėdę veikėjai komentuoja ir apkalba vieni kitus, net nesijudindami iš vietos: visi lyg ir turėtų girdėti, matyti, žinoti kas vyksta. Bet niekas nepastebi. Šias scenas pertraukia intymesnės, kuriose veikiantys vos keli aktoriai atskleidžia tokių proginių susibūrimų pasekmes. Tarsi pagirios po baliaus, kai išsiblaivius paaiškėja, kas apsivėmė, kas prie stalo užmigo, kas su kuo permiegojo, kas ką sumušė... ir einama gerti toliau. Nes tokia šito miško tvarka.

Tikras išsiblaivymas „Vienos miške“ nėra įmanomas. Net ir Marytei (Ödöno von Horvátho pjesėje ji Mariana) pabandžiusiai pabėgti iš vaikystės, priemiesčio, tradicijų, nacionalizmo ir šeimyninės laimės pasakų, kurias vienas per kitą seka ir kartoja giminės bei artimieji, susirinkę į eilines vestuves ar laidotuves. Paulinos Taujanskaitės Marytė vienintelė iš visų personažų patiria transformaciją ir skaudžiausiai susiduria su savo pačios bei savo aplinkos silpnumu, menkumu, žiaurumu. Bet galiausiai ji grįžta ten pat, į tą patį „Vienos mišką“, su tuo pačiu ją glaudžiančiu  Oskaru. Tarsi nieko ir nebūtų buvę, tarsi visą laiką scenoje buvę trys parketo kauburėliai dabar nebūtų vainikais apstatyti kapai, tarsi jiems dar būtų įmanoma pabaiga „ilgai ir laimingai gyveno“.

Bet tokios pabaigos neįmanomybė aiški jau pirmomis spektaklio minutėmis kai visi personažai susirenka laidotuvėse. Jų bendras būvis prieš žiūrovų akis skleidžiasi panašiai kaip XIX a. realistų tapyboje (pavyzdžiui, Gustave Courbet „Laidotuvės Ornane“, 1849-50 m.), kur vaizduotas tikro skausmo ir vargo akimirkos be išeities ir pabaigos. Tačiau kompozicijos vis tiek estetizuotos, o šiais laikais jaudina ne dėl vaizduojamų žmonių likimų, bet dėl meninės ir istorinės darbų vertės.

„Vienos miško pasakų“ veiksmas primena ne tik realistinę tapybą. Spektakliui jau įsibėgėjus prisiminiau ir trumpą būrimo iš delno sceną Ödöno von Horvátho pjesėje, kur Marianai pranašaujama daugiau patirties ateityje ir kad jos vaikas kai ko pasieks. Ir „Vienos miško pasakos“ ėmė rodytis tarsi koks masinis pranašystės seansas: kaip netoli stoties už rankos pačiupusios moteriškės, pamišusio valkatos ar aklos baronienės sesers monologas. Spektaklyje, neleidžiant susitapatinti ir atskleidžiant tik svarbiausias gyvenimo tankmėje akimirkas, žiūrovams buvo pasakyta tai, ką kiekvienas norintis girdėti ir tikėti, galėjo pritaikyti sau.

Labai norisi tikėti, kad pažvelgusi į šalies, kurią stebėjo daugiau nei dešimt metų, delną režisierė pranašauja pokyčius. Kad isterijai, populizmui ir baimei pasiduodančios masės ir sunkiai įveikiamas status quo tėra paskutiniai praeinančio laiko ženklai. Ir kad pasakomis, tokiomis kaip „Vienos miške“, mes nebepatikėtume. Bet jei tai ne pranašystė, o diagnozė? Jei vienintelė likusi išeitis - iškirsti tamsias girias, kuriose net takelių nebesimato? Bet, regis, dar galima ir pabėgti. Prozorovoms - į Maskvą. O mums - prie jūros?

Recenzijos