Gabrielės Tuminaitės spektaklis „Marti“: XIX ar XXI a.?

Aušra Kaminskaitė 2019 02 15 15min.lt, 2019-02-07
Scena iš spektaklio „Marti“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Marti“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Šiandien Žemaitės apsakymą „Marti“ pavadinčiau fenomenaliu. Tai glaustas, efektingas, ilgametę problemą kvestionuojantis tekstas, kurio pasakojimo forma gali pasirodyti neaktuali ir nebesuprantama, tačiau kūrinio esmė verčia suvokti, kad šiandien žmonėse dar gyvi XIX amžiaus principai, kai moteris laikyta (šiek tiek) mažiau žmogumi nei vyras, o tarp skirtingų kartų reikalauta tik vienpusės pagarbos, nes amžius - pakankamas argumentas visada būti teisiam.

Neįtikėtina ir tai, kiek ironijos į Žemaitės pusę kreipia mokykloje su jos kūryba susipažinti verčiami moksleiviai. Pati apsakymo kalba sunkiai skaitoma, o kai greta to pasiūloma gailėti vargšės Katrės ir aptarti lietuvių liaudies tradicijas, o ne jų atgarsius šiandienos visuomenėje, kitoks rezultatas sunkiai įmanomas.

Dauguma mokytojų neturi pakankamai laiko ir resursų nuolat atnaujinti savo dėstomą dalyką, atsižvelgdami į socialines aktualijas. Todėl itin reikšmingais laikau spektaklius, atsitiktinai ar sąmoningai paremtus kūriniais, esančiais privalomos literatūros sąrašuose - mokytojai čia būriais ves auklėtinius, suteikdami galimybę susidurti su galbūt visai kitu pasauliu, nei jie patys pristatė pamokų metu. Žinoma, jei tik tokią galimybę suteiks spektaklių kūrėjai. Vilniaus mažajame teatre pastatyta Gabrielės Tuminaitės „Marti“ sukuria aptarimo vertą pasaulį - tolimą mokyklinei sampratai ir beveik analogišką tam, kurį aprašė pati Žemaitė.

Šiame pasaulyje moters parašytą istoriją pasakoja vyras (akt. Daumantas Ciunis). Skambiai, aiškiai, tvarkingai, nesikišdamas į siužetą - kaip ir dera nešališkam kronikininkui. Darbą atlieka nepriekaištingai, tad norisi atleisti dramaturgei Paulinai Pukytei už tai, kad spektaklio tekstas beveik identiškas Žemaitės užrašytam, t. y., paliekant didelę dalį tarmiškų žodžių, beveik visus veikėjų pokalbius ir net visažinio pasakotojo (kaip reikalauta vadinti mokykloje) tekstą.

Bet kodėl gi ne, jei aktoriai geba raiškiai ir gyvai padeklamuoti prie bendrinės kalbos pratusiems sunkiai skaitomą kūrinį? Priežastys kelios. Pirma, tai pats primityviausias inscenizavimo būdas ir nors kūrėjai, žinoma, laisvi rinktis formą, sunku susitaikyti su mintimi, kad puikiai žinomas apsakymas pristatomas pateksčiui, nekeliant jokios intrigos.

Antra, kai kurių žodžių šiandien neįmanoma suprasti ir jei literatūra spektaklyje pasirinkta kaip pagrindinė pasakojimo priemonė, keista, kad kūrėjams nerūpi, jog dalis teksto tiesiog nepasieks žiūrovų. Nebent, žinoma, leidžiama trumpam pasišalinti iš šito pasaulio ir pasinaudoti kito teikiamais privalumais - išmaniais telefonais bei Google.

Šiame pasaulyje daug iniciatyvos atiduota talentui ir patirčiai. Vingių Jono tėvų vaidmenys patikėti Gediminui Girdvainiui ir Eglei Gabrėnaitei - aktoriams, kuriems vos prabilus gimsta gyvas teatras.

Tačiau pasaulis pilnas staigmenų - jame gali pamatyti, kaip tiksliai ir drauge nuobodžiai atpažįstamai (pavyzdžiui, iš M.Jančiausko „Laimės respublikoje“) Girdvainis vaidina viskuo nepatenkintą senį, o Gabrėnaitė - galbūt išsiblaškiusi, galbūt kiek nuobodžiaudama - pamiršta, kada jos laikas kalbėti.

Sakoma, kad ką bevaidintų, aktoriai turi pamilti savo personažus, tačiau ar įmanoma pamilti Vingius? Žemaitės apsakyme tai du nuo visko pavargę niurzgos kankintojai, nepatiriantys nei meilės, nei laimės. Gabrielės Tuminaitės spektaklyje jie žmoniškesni - Vingis nuolat grasina, tačiau atėjus laikui veikti, kalba vis tyliau, o pamaiviškos Vingienės manieros priverčia susimąstyti, kad galbūt prieš ištekėdama ji buvo tokia pat graži, ori svajotoja kaip ir jos marti. Ir jeigu jai nepasisekė to išsaugoti, tai pati pasirūpins, kad bent jau šiame pasaulyje jokiai kitai moteriai geresnės sąlygos nebūtų suteiktos.

Šiame pasaulyje jaunos moterys nenori susitaikyti su savo padėtimi, tačiau turi nusilenkti vyresniems, kurie geriau žino, kaip reikia gyventi. Mokykloje buvau įsitikinusi, kad Lietuva seniai išaugo „Marčios“ situaciją. Šiandien atrodo kitaip - Katrės savijautą, ašaras, bandymus bėgti iš jai primesto pasaulio suprasti kur kas lengviau.

Žemaitės tekstas ir Indrės Patkauskaitės vaidyba ryškiai ir jautriai sukuria būseną, kurią dažniau ar rečiau išgyvena dauguma moterų. Nereikia keltis į Vidurio Aziją, kad suvoktum, kaip įprasta ir normalu šimtmečiais buvo pirkti ir parduoti moteris, ir kokiais žvėrimis jos turėjo pavirsti jėga išplėštos iš vienų namų ir atiduotos kitiems.

„Marti“ tėra viena stipresnių, grafiškesnių iliustracijų. Katrė pasirodo kaip vienintelis šviesulys Tuminaitės „Marčioje“ - graži, švari, pasipuošusi, kukli, darbšti, ryžtinga (visgi bando amžiną tinginį, viskam abejingą ir galiausiai beviltiškai sugniuždytą Tomo Kliuko Joną palenkti prie savęs). Ji, regis, turi vienintelę ydą - moterišką lytį, kuri, nepriklausomai nuo kitų gebėjimų ir duotybių, užprogramuoja likimą - nesi žmogus, kol šalia nėra vyro. Spektaklio pasaulyje sakinys baigtųsi: „...kad ir koks mulkis jis bebūtų.“

Šiame pasaulyje nevertinama nei logika, nei diskusijos, nei jaunų žmonių viltys. Atsakymus ir gyvenimo kelius diktuoja tradicijos ir patirtis, o tie, kurie vadovaujasi kitomis vertybėmis, laikomi išsišokėliais.

Šimtus metų žmonės laikėsi tradicijų ir visi išaugo puikiais žmonėmis - kas čia gali nepatikti? Visi taip gyvenam, tad kokią teisę kitas turi reikalauti to, ko neturėjom mes?

Šio pasaulio tradicijos veda Katrę per tris pragaro ratus. Pirmasis - kultūringai atrodantys pasiturintys tėvai, atimantys galimybę turėti tikrus namus, nes nieko nėra blogiau už netekėjusią dukterį, o ištekėjusios namai ten, kur jos vyras. Antrasis - netašyti Vingiai, susirinkę Katrės turtus ir pykstantys, kad kartu gavo dar ir žmoną sūnui bei puikią ūkio tvarkytoją - vadinasi, žmogų, nuolat primenantį jų nevalyvumą ir beširdiškumą. Trečiasis - visuomenė (spektaklyje ją įkūnija šaržuotus personažus kuriančios Jūratė Brogaitė ir Vilija Ramanauskaitė), kuri geriau nei bet kas kitas žino, kaip gyvena jos nariai ir kaip jie turi tai daryti.

Šiame pasaulyje pastebima, kad lietuvių tautosaka koduoja raginimą kentėti ir nepurkštauti. Katrei grįžus pas tėvus maldauti, kad priimtų ją atgal, pastarieji (akt. Tomas Stirna ir Rasa Jakučionytė) sėdi prie stalo priešais didelę knygą ir atsakinėja dukteriai vien tik patarlėmis. Šis žanras visuomenėse neretai priimamas kaip nekvestionuojama tiesa, atsiradusi iš žmonių patirčių - jei niekur neužrašyta, žodžiu perduodama išmintis atkeliavo iki XXI amžiaus, matyt, tiesos tame yra.

Katrės tėvų patarlių tirada stulbinama, ypatingai šalia jų matant purviną, išvargusią, sugniuždytą, verkiančią dukterį, kuriai ir skiriami šie gyvenimo pamokymai. „Gera žmona ir blogą vyrą pataiso, bloga ir gerą pagadina“, „šuo ir kariamas pripranta“, „mylėk kaip dūšią, krėsk žmoną kaip grūšią“... Tokių ir panašių tekstų tautosakoje turime užtektinai ir čia režisierė pateikė įdomiausią spektaklio atradimą - pasiūlė mintį, kad lietuvių polinkis kentėti, priimti žeminimą, versti sau kaltę yra viena tautos tradicijų. Tai kelia pyktį ir - paradoksalu - savivertę. Jei visa tai tėra praeities vargų palikimas, šiandien galime išmokti būti kitaip - nors lengva, žinoma, nebus. O kantrybė iš genų niekur nedings.

Šiame pasaulyje žmonės galiausiai pakviečiami kalbėtis. Po spektaklio vykęs susitikimas keletą kartų iš tiesų priminė diskusiją, o ne mums įprastesnį pagiriamąjį žodį kūrėjams. Kalbėta apie Žemaitės apsakymo sampratą, būtinybę leisti laisvai mąstyti ir interpretuoti, kai kurie gynė Katrės „orumą“ pykdami dėl spektaklyje jai užmautų tinklinių pėdkelnių. Žmonės kalbasi - pasaulis eina į priekį.

Tačiau diskusija patvirtino spektaklio turinį - kalbėjo profesionalai, išmanantys ar tiesiog vyresnieji, bet ne būrys klausytojų kėdėse sėdėjusių jaunų žmonių.

Tiesa, jie ir nebandė tarti žodžio, tik kas dabar pasakys kodėl - galbūt tiesiog neįdomu, o gal nesijautė turį teisę terptis į prasmingus pasvarstymus apie tai, kaip dirbo menininkai arba kaip reikėtų rodyti moksleiviams Žemaitės personažus. O galbūt tiesiog iš patirties žino, kad pokalbiuose / paskaitose apie klasiką ir tradicijas verčiau sėdėti užsisiuvus, kad nepasakytum kažko „kvailo“. Ypač, jei priešais sėdi tokie žmonės kaip menininkai, mokytojai ar tie suaugusieji, deklaruojantys laisves, bet kartais pamirštantys suteikti galimybę kitiems jomis pasinaudoti.

Šis pasaulis yra kaip ir dauguma kitų - nei geresnis, nei blogesnis. Jame pasitaiko sėkmių ir nesėkmių, gerai savo darbą atliekančių ir jo vengiančių. Didžioji jo dalis - kasdienybė, kurios siužetas iš anksto nuspėjamas. Todėl kartais jame nuobodu, o kartais išvis negali suprasti, kam toks pasaulis reikalingas ir kur jis veda. Vis dėlto, prisiminus jame įgytas patirtis supranti, kad keletą kartų buvai priversta susidurti su skaudžiomis tiesomis: Žemaitės užrašytas turinys kalba ne apie XIX a., o apie visų amžių visuomenes, tik jo samprata vis dar priklauso lietuvių kalbos mokytojams.

15min.lt

Recenzijos