Maži dideli žmonės

Sigita Ivaškaitė 2018 06 25 „Avanscena“, 2018 06 17
Gediminas Rimeika spektaklyje „Voicekas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Gediminas Rimeika spektaklyje „Voicekas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Debiutas - žanras sudėtingas, čia daugelis stebinčiųjų žino, gi ir moka, daugiau, nei tu ir, aišku, yra visada pasiruošę pamojuoti piršteliu ir išmone. Paradoksalu, bet net į niekad nematyto kūrėjo pirmąjį darbą galima ateiti su tam tikru nusistatymu, kaip tarkime: „Voicekas“ debiutui - stipru... iš pradžių taip sau pagalvojau ir aš, apie Antano Obcarsko pasirinkimą dirbti pagal Georgo Büchnerio „Voiceką“. Tuomet pati savęs ėmiau klausti, o kodėl? Nejaugi dėl to, kad tai - nebaigta pjesė? Per daug atsakomybės, užbaigiant tokį garsų kūrinį? Ne, - „stipru“ dėl to, kad tai - populiarus kūrinys, - teks iš karto nusiteikti tam, jog visi žino, kaip iš tiesų jis turi būti „apdorotas“.

Iš tiesų, galbūt Lietuvoje statyta jau senokai, ši drama išlieka žinoma, nors paskutiniu metu man pačiai ji dažniau asocijuojasi su jos operine Albano Bergo versija. Pats kompozitorius yra sakęs, kad jį iš karto sužavėjo dramos realizmas, tikrumas, - vertybės, kurių teatre ieškoma nuolat. Žinoma, dažnai šios tikrovės prireikia tam, kad būtų galima sukurti visiškai kitokius pasaulius scenoje. Tikriausiai būtent situacijos tiesmukumo ir neįprasto šiuolaikinės operos skambesio susidūrimas lėmė iki šiandien besitęsiančią Bergo kūrino sėkmę. O kalbant apie muzikinius sprendimus, matyt ne veltui miuziklu šią istoriją pasakojo ir Robertas Wilsonas, pasikvietęs Tomą Waitsą, o vėliau muzikinę interpretaciją rengė ir Nick Cave'as...

Kalbėdamas apie savo „Voiceko“ idėją, Obcarskas skamba racionaliai ir aiškiai: sistema nepakito, pasaulis ir toliau laikosi ant Voicekų, tik kai kurie iš jų nori išsivaduoti. Bėda ta, kad šiandien jie nežudo vieno žmogaus, o su savimi pasiima būrius nekaltų aplinkinių. Kaip kad kūrėjų pasirinktas pilotas Andreasas Liubitzas, tyčia sukėlęs keleivinio lėktuvo katastrofą. Kažkada buvusi mažo eilinio žmogelio tragedija šiandien kainuoja šimtus kitų gyvybių.

Tas mažas žmogelis, to mažo žmogaus tragedija... Čia atminty iššoka akademija ir paskaitos apie kad ir Rimo Tumino kūrybą, kurioje, kaip diktuodavo kiekviena dėstytoja, svarbiu tapdavo mažo žmogaus tragedija. Kartais ima atrodyti, jog iki šiandien vis stengiamės parodyti, kokie visi herojai ir pagrindiniai didieji veikėjai yra maži, paprasti, tokie kaip mes. Bet kartais jų istorijos yra sukurtos taip, jog jie turi tapti išskirtiniais, antraip voicekai pradings. O jei ne voicekai, kas tuomet?

Būtent tai ir nutiko Obcarsko „Voiceke“, įrėmintame lėktuvo detalėse su „besisukančiu“ „Vienas namuose 2“ filmu, ironiškai - ir lėktuvu playlisto klasika, ir istorija apie oro uostus, lėktuvus... Ironija, ta paprasta, gera ir sveika 21-ojo amžiaus ironija ir sarkazmas, kurių veidu spektaklio pabaigoje tampa Gedimino Rimeikos Daktaras. Ačiū jam už finalą ir ačiū režisieriui už tas kelias sekundes, leidusias suprasti, jog visgi nėra viskas taip rimta ir svarbu, kaip pasirodė eigoje.

Visgi Voiceko stiprybė - jo silpnume, o jo tragedija slypi apatijoje. Voiceko, o ir Andreaso palūžimai tampa istorija. Paklaidos, atsikvėpimo ir kontrasto norėjosi ir jaunojo režisieriaus darbe, kuriame kol kas viskas ir visi nori būti tik geri ir teisingi, taip skandindami žiūrovus į monotoniją, ženkliai persiritančią per spektaklio atmosferos ribas. Buka ir lėkšta atrodo kalbėti apie klaidos žavesį, bet juk viskas nurodo į tai, jog būtent tuomet maži žmonės tampa dideliais.

Beje, šįryt mačiau Voiceką, po to ir su Marija prasilenkiau... Jų tikrai verta bijoti.

Sigitos Ivaškaitės komentaro įrašas čia.

Recenzijos