Kad mums lemties būtų leista

Daiva Šabasevičienė 2018 04 11 7md.lt, 2018-03-30
Scena iš Jevgenijaus Vachtangovo teatro spektaklio „Edipas karalius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš Jevgenijaus Vachtangovo teatro spektaklio „Edipas karalius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Rimo Tumino „Edipas“ keliauja po pasaulį ir ieško savo tikrojo likimo. 1998 m. gruodžio 19 d. „Edipas karalius“, kurį režisavo Tuminas, tapo pirmuoju didelės formos draminiu kūriniu po to, kai tų pačių metų rugpjūčio 3 d. Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio dramos teatro vardas. Tai nebuvo skubotas paskelbimas. Tam ruoštasi - pirmiausia galvojant apie repertuarą. Pasirinkti Sofoklį šiam istoriniam teatro lūžiui buvo išmintingas žingsnis. Jo kelionė premjeros link taip pat kvėpavo pilnakraujės kūrybos ritmu. Dviejų dalių spektaklį tuo metu kartu su Tuminu kūrė scenografas Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkas Marijus Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas.

Praėjo beveik dvidešimt metų, ir tas pats kūrinys, beveik tų pačių menininkų sukurtas, įgijęs įvairių meninių ir geopolitinių transformacijų, vėl grįžo į savo gimtinę. Tai neabejotinas įvykis. Nereikia būti kritiku, kad tai pastebėtum. Kovo 15-18 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžioji salė buvo perpildyta į Jevgenijaus Vachtangovo teatro, atvykusio gastrolių iš Maskvos, rodomą spektaklį susirinkusių Vilniaus polio (miesto valstybės) gyventojų. Tokia gausa įvairių amžiaus grupių smalsuolių, kurie užkemša visus perėjimus ir kurių didelė dalis, bergždžiai bandžiusi perpirkti gana brangius bilietus, lieka už stiklinių teatro durų, - įdomus ir nedažnas teatrinis reiškinys.

Tai ne tiek „teatras teatre“, kiek „teatras iki teatro“. Šis reiškinys Lietuvoje nėra dažnas. Yra „fanų spektaklių“ - tokių kaip „Išvarymas“. Bet maskvietiško „Edipo“ atvejis parodė ir naujųjų žiūrovų veidą: gavę stovimus bilietus jie užsėdo svetimas vietas ir nereagavo nei į administracijos prašymus, nei į garsių aktorių raginimą laikytis elementarios etikos ir užleisti ne jiems priklausančią vietą.

Šis „Edipo karaliaus“ grįžimas „namo“ daugiau atliepė ne tiek spektaklio dramaturgijos išaugintą kelionę, kiek teatro sampratą. Slinktis, įvykusi tarp dviejų kultūrų, akivaizdi. Ją daugiausia brėžia aktorinė mokykla. Trumpame tekste neįmanoma išsami aktorinių mokyklų analizė - galima tik trumpai aptarti režisieriaus poziciją ir išorines aplinkybes, kurios šį spektaklį veikė iki atvažiuojant į Vilnių.

Kaip tik iš vakaro teko „įkišti nosį“ į Vilniaus mažajame teatre keturiolika metų rodomą legendinį „Madagaskarą“. Kai kurių vaidmenų aktoriai jau net po kelis kartus pakeisti, bet spektaklis kaip buvo, taip ir liko ažiotažinis. Salė sausakimša žiūrovų, tarpai tarp kėdžių užtvindyti. Tai fenomenalus Tumino spektaklis - numatymas, nuojauta, įspėjimas. Šis režisierius, kurdamas skirtingų stilių spektaklius, kartais labai tiksliai nujaučia, ko reikia, kad būtų prakalbinta žmogaus širdis. Visai kitokio poreikio vedamas jis ryžosi dviem naujoms „Edipo...“ versijoms, kurios buvo išprovokuotos skirtingų aplinkybių. 2016 m. liepos 29 d. „Edipo karaliaus“ premjera įvyko Epidauro amfiteatre, viename geriausiai išsilaikiusių antikinių Graikijos teatrų, kuriame telpa apie keturiolika tūkstančių žiūrovų, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį spektaklis buvo rodomas Atėnuose, senoviniame Herodo Atiko odeone šalia Akropolio. Šiame spektaklyje vaidino J. Vachtangovo ir Graikijos nacionalinio „Ethniko Theatro“ teatrų aktoriai. Naujoje „Edipo karaliaus“ versijoje graikai atliko choro partiją. Spektaklį lydėjo ilgi tūkstančių žiūrovų aplodismentai. Netrukus „Edipas karalius“ buvo pritaikytas J. Vachtangovo teatro scenai, pirmą kartą suvaidintas minint istorinę datą - teatro 95-mečio proga (2016-11-13). Šis spektaklis pelnė ne vieną tarptautinį ir valstybinį apdovanojimą.

Kiek visa tai kito, nebūtų taip svarbu, jei neatsinaujintų prisiminimai apie Tumino pirmąją „Edipo...“ versiją, kuri tos pačios publikos buvo įvertinta gana santūriai, nors spektaklis meniškumu lenkė dabartinį maskvietišką variantą. Kartais liaudis lieka nuščiuvusi ir sugeba reiškinius įvertinti tik praradusi.

Lietuviškas spektaklis buvo priimtas nevienareikšmiškai. Daugelis vertintojų citavo iš konteksto ištrauktą Tumino frazę: „Tai - kiemo istorija.“ Lietuviška „Edipo...“ versija gimė ieškojimų ir ypatingų kūrybinių nervų sūkuryje. Vytautas Ališauskas aktoriams pasakojo apie spalvotą antiką, jo šmaikšti išmintis čia pat buvo fiksuojama galvojant, kaip tai galėtų transformuotis scenoje. Svarstyta, kam galėtų būti patikėtas protagonisto vaidmuo. Edipą repetavo, o vėliau ir suvaidino net trys aktoriai - Algirdas Dainavičius, Andrius Žebrauskas ir Algirdas Latėnas. Tai nebuvo paprasti „dubliai“. Su kiekvienu aktoriumi buvo repetuojama atskirai, įvyko lyg trys savarankiškos premjeros, nes buvo aišku, kad svarbiausia - turėti gyvą Edipą. Vilnietiškas spektaklis buvo pripildytas įdomių būtybių - tai gyvatė, leopardas, tigras, kurie po kurio laiko spektaklį liovusis vaidinti dėl savo grožio kaipmat dingo iš teatro. Žemė po aktorių kojomis buvo nuklota lyg antikos griuvėsių šukėmis. Šią nestabilumo, trumpalaikiškumo būseną dar labiau pabrėžė ant koturnų į sceną įžengęs Rimanto Bagdzevičiaus choristas su jo siluetą dar labiau pailginančia kepure, išilgai scenos su jokastiškais sparnais vis praskrendantis Vaidoto Martinaičio choristas. Ši Tumino fantasmagorija teatre gyveno vos kelerius metus, kol Oskaras Koršunovas su Jūrate Paulėkaite sukūrė naują kūrinio versiją - „Oidipas karalius“ (2002).

Tuo metu Tuminas pasitraukė, užleisdamas vietą šiuolaikinei kūrinio traktuotei. O be reikalo, nes jo spektaklis buvo labai įdomus. „Edipas karalius“ išsiskyrė itin šiltu koloritu, kurį daugiausia kūrė Marijaus Jacovskio kostiumai. Nors jų charakteristikos ir siluetai smarkiai įvairavo, visuma sudarė antikinį ansamblį, kuris spektakliui suteikė nemažai gyvybės.

Šiandien spektaklis viso to neteko. Taip atsitiko ne vien dėl to, kad maskvietiškas spektaklis buvo perkeltas iš garsiojo antikinio amfiteatro į „dėžutę“. Pasikeitė pati estetikos samprata, teatro suvokimas, kurį režisierius bandė išreikšti apibendrintomis charakteristikomis. Naujajame Tumino sofokliados pavyzdyje neliko nuostabiųjų kvailelių choristų - juos pakeitė choristai, atskirti nuo pagrindinių veikėjų. Viena vertus, režisierius, „apvalydamas“ sceną nuo detalių gausos, siekė apibendrinimų, kurie buvo susiję ir su graikiško amfiteatro specifika, kita vertus, jis papuolė į tam tikras pinkles: aplinkybės diktavo, kad reikalingas spektaklis, atitinkantis visus oficialiosios kultūros dėsnius. Panašūs sprendimai visais laikais įteisina oficialųjį meną, kuriuo gėrimasi, didžiuojamasi. Jie didingi, suprantami...

Nesunku įsivaizduoti, kokios švaros ir apibendrinimų pareikalavo epidauriškasis spektaklio variantas. Bet sunku sutikti su Maksimo Obrezkovo pasiūlytu kostiumų sprendimu, visą kūrinį pakreipusiu simuliacijos link. Pirmiausia sušiuolaikinta personažų išvaizda tapo jau įprastu sprendimu, ypač madingu ir plačiai paplitusiu tiek teatre, tiek kine. Edipas, vilkintis šiuolaikinio politiko, sėkmingo karjeristo eilutę, - nuolat besikartojantis variantas. Pusiau koncertiniai trijų pagrindinių spalvų - baltos, raudonos ir juodos - kostiumai taip pat supaprastinti. Visas šis spalvų kontrastas galėjo tikti antikinio graikų teatro erdvėje, tačiau sugrįžus į „juodą dėžutę“ privalu buvo spektaklio temas „apšildyti“. O tai lengviausia įgyvendinti pasitelkiant vaizdines priemones, šiuo atveju - kostiumus. Todėl norom nenorom vėl prisimeni unikalius tuomet dar jauno Marijaus Jacovskio kostiumus, kurie kintančios šviesos gamoje keitė prasmes. Laike išblukusios antikos koloritas - geltonų, rusvų spalvų tonai - rausvoje, kraujuojančioje šviesoje atrodė kaip nuoroda į dangaus prieglobstį. Vis dažniau teatruose matome faktą, kai kostiumus kuria ne scenografai, todėl su panašiomis problemomis susiduria daug spektaklių.

Vachtangoviečių spektaklyje dominuoja en face ir fortissimo išsakomos tiesos. Taip atsitiko todėl, kad gestikuliacija, mizanscenų išdėstymas akivaizdžiai perkeltas iš atviro teatro struktūros. Bet Tuminui galima žemai nusilenkti dėl to, kad jis itin atidžiai atsižvelgia į pasirinktų aktorių individualias savybes. Sunku kitokį įsivaizduoti Viktoro Dobronravovo Edipą. Jis - tiesus, teisingas, neklystantis. Tai ne bejėgis kankinys, o žmogus, apdovanotas savigarba, pasitikėjimu. Jo kelionė pasitinkant ištarmę savita: pradžioje regime bejausmį, pernelyg teisingą, savimi pasitikintį žmogų - rankos sukryžiuotos, viena koja atstatyta į priekį... Jo lūžį išreiškia vienu ypu kelis kartus atliktas salto, o vienatvę - saksofono rauda. Pasirinkdamas tokį Edipą, režisierius nesuklydo dėl jam tinkančios Liudmilos Maksakovos Jokastės. Visi Nacionalinio dramos teatro „vargonai“ sugaudė, vos tik į sceną įžengė garsioji Vachtangovo teatro primadona. Aštuntą dešimtį bebaigianti aktorė nesismulkina dėl vaidmens niuansų. Jos balso registrai raiškūs ir grėsmingi, nekyla abejonių, kad Jokastė - laisvos valios žmogus. Ji - kaip simbolis, palikęs žemėje juodus sparnus. Jevgenijus Kniazevas, suvaidinęs, iššaukęs Pranašo Teiresijo sumanumą, - lyg visa rusų aktorinė mokykla. Rodės, kad prie aktoriaus prijungta dešimtys mikrofonų.

Lietuvoje tokių aktorių maža, todėl net sunku teisingai juos įvertinti. Mes sulūžę, mums duokite „dekadentiškų“ veidų. Tokį veidą prieš dvidešimt metų Tuminas atrado pirmajame „Edipe...“, Tarno vaidmenį skyręs Arūnui Sakalauskui, kuris veiksmo metu lyg lūžtantis paukštis, su skausmo ir prostracijos iškankintu veidu sušoko „mirties“ hasapiką - sirtakio pirmtaką, ištirpstantį unikalioje Fausto Latėno muzikoje. Dabartiniame „Edipe...“ sirtakis šokamas tik po spektaklio, tiesiog kaip graikų mėgstamas šokis, ir provokuoja publikos plojimus.

Prasmines kūrinio slinktis režisierius ryškina aktorinėje sistemoje. Kitaip tariant, Vachtangovo teatro aktoriai daugiausia lemia būtent tokio - grėsmingai didingo spektaklio sprendimą. Be to, jie tinka šios dienos Tumino nuostatoms. Edipą vaizduodamas kaip atpirkimo auką, režisierius visą atsakomybę sutelkia vien į jį, o visiems kitiems jos pritrūksta. Šis atsakomybės stygius išprovokuoja pragaro idėją. Būtent pragaro, kaip pabaigos, tema spektaklis įtraukia į šiuolaikinį žmonijos kontekstą.

Griežtą ir santykinai sterilią aplinką praskaidrina choras. Dešimt (teatro svetainėje nurodyta aštuoniolika) kviestinių graikų aktorių atlieka tikro choro partiją (graikiškų chorų kompozitorius Thodoris Abazis) ir spektakliui suteikia naujų spalvų. Net keliose scenose choro atlikėjai išsibarsto po sceną lyg natos penklinėje (choreografė Anželika Cholina), glaustas ir aristoteliškai išmintingas tekstas išsakomas, išjaučiamas arba rečitatyvu, arba didesnį dėmesį sutelkiant į mikrojudesius, pavyzdžiui, žvilgsnius nukreipiant į dangų. Choro balsai švelnūs, todėl visą laiką atrodė, kad jie lyg dainuoja. Choras - lyg poezija, lyg atsitraukimas, lyg vienintelis režisieriaus pagalbininkas, leidžiantis konkrečiau nusakyti kūrinio gelmę, atpažinimą ir kančią.

Krizės apogėjų skelbia tiesiai į žiūrovus atsiridenanti žmonijos civilizacija. Adomo Jacovskio sukurta tūba, o gal nuvirtęs Babelio bokštas, nors ir gigantiškas, paslankiausias ir išraiškingiausias. Scenografas taip pat nesismulkina: pirmojo „Edipo...“ tūba buvo kaip skulptūra, žaižaruojanti metalo ar antikinių molio plytų atspalviais. Naujoji - konkreti, struktūriška. Šalia jos nedera jokie kiti skulptūriniai objektai; kai reikia, panaudojama tiesiog juoda taburetė. Tai priminimas, kad koncepcija teatre dažnai priklauso nuo aplinkybių, ne vien nuo individualių sumanymų. Tūba, genama muzikos, ritasi vis arčiau ir arčiau. Paskutinė stotelė - pats scenos kraštas. Gigantiškas objektas, pro kurio ertmes veržiasi karo dūmai... Šis finalinis estetinis efektas ilgam įkrovė žiūrovų sąmonę.

7md.lt

Recenzijos