Aktorius negali nemeluoti

Rimgailė Renevytė 2018 02 28 7md.lt, 2018-02-23
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotrauka
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotrauka

aA

Apie aktorių Martyną Nedzinską spektaklyje „Nuostabūs dalykai“

Pirmą kartą Martyną Nedzinską pamačiau 2009-aisiais vaidinantį Kirilo Glušajevo spektaklyje „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę. Ir tąkart kažkas įvyko teatrą ką tik atradusioje mano sąmonėje. Tas kažkas nejučia ir privertė mane sekti keistąjį Volodiką suvaidinusio aktoriaus kūrybinį kelią. Kiek vėliau Nedzinskas sukūrė Gonzalą Gintaro Varno „Publikoje“ ir tai buvo visai kitoks vaidmuo, - susidūrus su poetine Federico García Lorcos drama išryškėjo jo aktorinis jautrumas, branda, tačiau neišblėso ir jaunatviškas atsidavimas teatrui. Po ketverių metų šį jautrumą Nedzinskas perdavė Treplevui Oskaro Koršunovo „Žuvėdroje“. „Erdvus“ Antono Čechovo personažas suteikė galimybę darsyk (pirmą kartą Nedzinskas jį suvaidino Rimo Tumino spektaklyje) pažvelgti į save ir apsvarstyti savo santykį su teatru. Paskui - Koršunovo spektaklis pagal Daniilą Charmsą „Jelizaveta Bam“. Teatro požemiuose pasirodantis Nedzinsko Piotras Nikolajevičius - tragiškai komiškas, ciniškas, tačiau ir mistiškas personažas. Šiame Nedzinsko vaidmenyje matyti jo ankstesnių vaidmenų šešėliai - jautrumas, slepiamas po ironija, ir baimė, artima komedijai. Spektaklių tikrovę Nedzinskas išgyvena ne tik personažais, bet ir pačiu savimi, - tarsi kiekvienas spektaklis būtų paskutinis, mirtingas, tikresnis už realybę. Kaukė, pro kurią smalsiai žiūrėjo Nedzinsko Volodikas, kurią nusiplėšė vienatvėje mirštantis Gonzalas ir kurią išvirkščią šiandien dėvi Treplevas, o po dar storesniu grimo sluoksniu slepia Piotras Nikolajevičius, veikiausiai ir buvo tai, kas jam leido būti savimi.

Be abejo, per laiką, praėjusį nuo „Publikos“ iki „Žuvėdros“ ar „Jelizavetos Bam“, Martynas Nedzinskas suvaidino ir daugiau veikėjų, tačiau jiems pakako vienplanės interpretacijos. Apsnūdęs teatro pasaulis aktoriui nesiūlė nieko ypatingo, tačiau net ir teatrinis nuobodulys bei abejingumas pagaliau pavirto personažu - režisierė Gabrielė Tuminaitė pakvietė aktorių vaidinti spektaklyje pagal Alfredo de Musset komediją „Fantazijus“. Nedzinsko Fantazijus - nesuprastas vienišius, nevilties, apatijos, cinizmo ir romantikos mišinys. Galbūt Fantazijus savo nusivylimu artimas ir pačiam aktoriui, tačiau jis veikiau nuotaikos personažas, leidžiantis poetiškai prabilti apie svajonėms iššvaistytą jaunystę, vis gilėjančią vienatvę, iliuzinę meilę ir šių dienų žmogaus sumaištį. Tad, rodos, aktorinis Nedzinsko potencialas kurį laiką buvo (gal net paties aktoriaus?) užmirštas, neišsipildantis nei plokščiuose kino ekranuose, nei kūrybiškai ankštose teatrų scenose.

Tačiau kūrybinę tylą nutraukė „Nuostabūs dalykai“ - Kirilo Glušajevo režisuotas monospektaklis, pristatytas po teatro „Kitas kampas“ vėliava. „Kito kampo“ pasirodymai, prasidėję nuo improvizacinių užduočių aktoriams, eksperimentuodami išbandė ir vientiso spektaklio, ir improvizacijos kovų formatą. Kiekvienu atveju teatras „Kitas kampas“ kviečia žiūrovus įsitraukti į žaidimą, siūlydamas aplinkybes „čia ir dabar“ kuriamai istorijai. Improvizacija „Kito kampo“ spektakliuose - tai geros nuotaikos ir energijos garantija, tad šio teatro žiūrovas žino, kad kiekvienas spektaklis ar etiudas jame neturi iš anksto numatytų režisūrinių gairių ir yra nenuspėjamas ir aktoriams, ir žiūrovams. Tačiau „Nuostabiuose dalykuose“ improvizacijos perkeliamos į draminį tekstą, o improvizuoti su aktoriumi kviečiami ir spektaklio žiūrovai.

Spektaklio „Nuostabūs dalykai“ pagrindas - britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesė, adaptuota konkrečiam aktoriui. Adaptuota šiuo atveju reiškia, kad pjesės įvykiams suteikta autobiografinė Martyno Nedzinsko aplinka, atpažįstama daugumai spektaklio žiūrovų. „Nuostabūs dalykai“ balansuoja tarp improvizacijos ir draminio, t.y. pirminio teksto. Macmillano pjesė yra tarsi įvykių schema, į kurią aktoriaus pagalba įtraukiami nežinomieji personažai (veterinaras, tėvas, psichologė ir kt.), spektaklyje „suvaidinami“ žiūrovų. Aktorius turi aiškias užduotis bei dramaturgo pasiūlytas taisykles, kuriomis kontroliuoja ir žiūrovo dalyvavimą. Taigi jis žino, kaip baigsis spektaklis, o žiūrovas, skaitęs Macmillano pjesę, - taip pat. Tad ir improvizacija, ankstesnių „Kito kampo“ spektaklių pagrindas, tampa iš anksto numatyta ir suvaldyta.

Įdomu ir tai, kad spektaklio įžangoje režisierius Kirilas Glušajevas pristato improvizacijos teatro požiūrį, iš dalies neigiantį tradicinį teatrą: jokio grimo, jokių kostiumų, jokių tradicinių dekoracijų. Tačiau ar tik tiek? O kaipgi svarbiausias teatro dėmuo - aktorius? Ar aktorius „Kito kampo“ scenoje nevaidins? O gal vaidins save? Žiūrovas suklaidinamas dar žaidimo pradžioje, kai „neapsisprendžiama“, o gal tiesiog neįvardijama, ar aktorius vaidins pjesę, ar savo asmeninio gyvenimo dramą, t. y. ar scenoje matysime Martyną Nedzinską, ar personažą, prisidengusį aktoriaus vardu. Žinoma, tame „tradiciniame“ teatre priekaištauti melui tarsi neturime teisės, juk patys žinome, kur veliamės. O teatro „Kitas kampas“ kūrėjų deklaruojamu požiūriu teatrinis melas suvokiamas kaip svetimkūnis. Tačiau ir „Nuostabiuose dalykuose“ bent iš dalies meluojama: aiški dramaturginė schema padeda Nedzinskui vaidinti Pasakotojo personažą, nors žiūrovui dramaturgo tekstas vis dėlto pristatomas kaip asmeniškas, atviras ir nuoširdus pokalbis su pačiu aktoriumi.

Veikiausiai improvizuojant rimtomis temomis norisi turėti tvirtą pagrindą, tačiau dramaturginė linija tepasiūlo lengvą ir stereotipinį manipuliavimą žiūrovo emocijomis - vaikystės traumos, depresija, savižudybė, baimė gyventi. Galbūt kūrėjai sąmoningai lieka pusiaukelėje tarp vaidinimo ir buvimo, tačiau koks tada paties aktoriaus santykis su spektakliu, personažu, žiūrovu? Koks jo vaidmuo šiame spektaklyje? Pusiau meluoti? O nuoširdumas? Taip pat pusiau sukonstruotas, suvaidintas, sumeluotas? Kita vertus, galbūt tikslas šiuo atveju pateisina priemones. Socialinis „Nuostabių dalykų“ aspektas galbūt kur kas vertingesnis už patį spektaklį ar teatrines jo išraiškos priemones ir „Kito kampo“ publikai veikiausiai nekelia tiek daug klausimų, kiek šio teksto autorei. Vis dėlto kūrėjai galėtų būti kiek sąžiningesni su savo žiūrovais ir aiškiai parodyti, jog scenoje bus vaidinama (ar iš dalies improvizuojama) pjesė. Įtariant, kad tokiame, manytum, atvirame Nedzinsko pasakojime gali būti dramaturginio melo ar režisūrinio nenuoširdumo, slopsta žiūrovo jautrumas ir pasitikėjimas aktoriumi. Ir tik tomis akimirkomis, kai tuščias pjesės eilutes Nedzinskas užpildo improvizacija, atsiranda nuoširdus atstumas tarp dramaturginio personažo ir paties aktoriaus. Tada Nedzinskas kalba ir už dramaturgą, tęsdamas spektaklio siužetą, ir už save, prisiminusį laimingas vaikystės akimirkas.

Nors „Nuostabių dalykų“ forma kelia daug klausimų, svarbus yra socialinis šio spektaklio efektas, t.y. santykis su žiūrovu. Draminio (dėl jo pagrindu tapusios pjesės) spektaklio atribojimas nuo abstrakčių metaforų leidžia paprastai kalbėti su skirtingo išsilavinimo, amžiaus ir požiūrio žmonėmis apie visiems skausmingus ir atpažįstamus dalykus. Žaismingu pjesės pritaikymu lietuviškam kontekstui - nuo muzikinio spektaklio fono (kompozitorius Dmitrijus Golovanovas) iki ryškių, tiksliai įvardytų vaikystės ar paauglystės prisiminimų detalių (pvz., laistymasis vandeniu iš „palivalkių“, kramtomoji guma „Love is...“, žaidimas „zilitonu“ ir kt.) - publika yra beveik besąlygiškai pavergiama. Toks charizmatiškas Martyno Nedzinsko pasakojimas turėtų būti itin vertingas paauglių (arba paaugliškos sielos žmonių) auditorijai, kurių psichologinės problemos dažnai būna išties sudėtingos. Svarbu žinoti, kad yra (arba irgi buvo) dar bent vienas toks pats nelaimingas žmogus kaip ir tu. Lygiai taip pat kaip prisiminti, kiek daug yra nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi.

Monospektaklio žanras dėkingas Martyno Nedzinsko aktoriniam atsivėrimui. Ir emociškai, ir fiziškai, ir psichologiškai sunku atsiriboti nuo aktoriaus nuotaikos, energijos bei pasitikėjimo publika. Gera stebėti, kaip pagaliau Nedzinskas scenoje vėl negaili savęs. Matyti, kaip „Žuvėdros“ patirtis išmokė aktorių išgryninti emocijas ir gerbti žiūrovą. „Nuostabiuose dalykuose“ galime darsyk įsitikinti, jog Nedzinskui (pa)tinka vaikščioti emociniais paribiais. Justi ir tai, kaip pats aktorius yra pasiilgęs vaidinti visu savimi - be išsisukinėjimų ar nuolaidžiavimų. „Nuostabiuose dalykuose“, beveik kaip ir „Žuvėdroje“, nebėra už ko slėptis, išskyrus personažą ir žiūrovą. Nedzinskas scenoje gali ilgai būti vienas, o žiūrovo dėmesys visuomet nukreiptas į jį. Kiekvieną vaidmenį Nedzinskas kuria iš savęs, savo požiūrio į personažą ir vaidinamą spektaklį, savo nuotaikos ir santykio su teatru. „Kito kampo“ spektaklyje dramaturginis Pasakotojo personažas, aktoriaus rankomis užpildomas asociacijomis, asmenine patirtimi, deja, vis vien lieka personažu. Paradoksalu - „Nuostabūs dalykai“, siekdami didesnio atvirumo, išryškino paties personažo vaidmenį spektaklyje: norėdamas nusiimti teatrinę kaukę ir būti kuo atviresnis žiūrovams, aktorius vis dėlto yra suvaržytas Duncano Macmillano pjesės taisyklių. Tad galima tik stebėtis ir klausti, kaip nutinka, kad dramaturginį personažą Nedzinskui kuriant „tradiciniame“ teatre, teatrinis melas visuomet apnuogina aktoriaus veidą. Nors, kita vertus, teatre juk ir meluojama tam, kad būtų išsakyta tiesa. Ir aktoriai tai moka geriausiai.

7md.lt

Recenzijos