Įkaitusios teatro dulkės

Daiva Šabasevičienė 2017 12 13 7 meno dienos, 2017 12 08
„Cinkas (Zn)“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Cinkas (Zn)“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Eimuntas Nekrošius visą savo kūrybinį gyvenimą paskyrė visuomenės tyrimui. Jo laboratorijos mėgintuvėliuose analizuojama meno psichologija. Lietuvoje jam, neturėjusiam lygiaverčių partnerių, niekada nebuvo lengva. Nekrošiaus premjera „Cinkas (Zn)“ Jaunimo teatre, bendradarbiaujant su teatru „Meno fortas“, tapo svarbiu šiuolaikinės Lietuvos teatro sistemos elementu. Šis spektaklis, kaip ir cheminis elementas cinkas, svarbus skonio vystymui ir gebėjimui matyti tamsoje. Paradoksalu, bet „barokiškai“ tiršta Svetlanos Aleksijevič literatūrinė dokumentika ir nemažiau tirštas režisieriaus asociacijų laukas suformavo skaidrų paveikslą - mūsų ateities kroniką.

Kurdamas „nepatogų“, „negražų“, savo archetipais savaip atgrasų spektaklį, rodydamas visas jo siūles, „išvirkščias“ asociacijų puses, stambiais potėpiais atskleisdamas tai, ko mes, pasirodo, niekada nepamiršim, jis smogia du pagrindinius smūgius: pirmasis - politinis, antrasis - meninis.

Nekrošius nesiginčija ir neantrina politikams. „Cinke (Zn)“ jis tiesiog atvirai pasako, kodėl privalome operatyviai reaguoti į Baltarusijoje statomą naują atominę elektrinę. Spektaklyje, kaip jokiame kitame tekste, iškyla mažos tautos likimo tema. Jis, kaip ir savo romanuose Romualdas Granauskas, atsisveikina ir užverčia paskutinius lietuviškojo romantizmo puslapius. Sovietams okupuojant Lietuvą, kai Kauno geležinkelio stotyje buvo iškraunami didžiuliai kiekiai spygliuotos vielos, lietuviai nesitikėjo baisiausia, ir kai netrukus tais pačiais vagonais buvo tremiami, patyrė dvigubą šoką. Šiandien mes, gyvendami greta dar neuždarytos Visagino elektrinės, kur nuklidų nukenksminimui neužtenka žmogiškos patirties (tuo teko įsitikinti, kai lankėmės šioje elektrinėje kuriant Nacionalinio dramos teatro spektaklį „Žalia pievelė“), būdami sužaloti Černobylio, ir toliau tylime, leisdami rastis Astravo atominei elektrinei. Apie pavojų buvo galima suprasti tik iš parašų rinkimo ir kai kurių pasisakymų spaudoje. Nė vienas Lietuvoje aktyviai veikiantis politikas šiandien atvirai nepasako, kad gyvename pačioje pavojingiausioje zonoje - tiksinčių bombų teritorijoje. Mes neturime autoritetų, „ekologinio“ lauko „gaspadorius“ šiandien yra Lukašenka. Todėl Nekrošiaus spektaklis tampa svarbiu politiniu įvykiu. Naujasis spektaklis - tai įspėjimas, kad po ne taip seniai - 1986 m. balandžio 26 d. - įvykusios Černobylio katastrofos gyvename kitos katastrofos išvakarėse. O mes ir toliau rūpinamės sveika mityba, švietimo sistemos kopijų įgyvendinimu. Nekrošius karo anatomiją prilygina „taikiajam“ atomui. Ir teatras teisus, besipriešindamas masinei isterijai, kai ieškant trumpalaikės laimės tamsiomis gatvėmis bėgama link lemputėms žėrinčių kalėdinių eglučių. Nekrošiaus Kalėdų eglutė žalvarinė (cinkas sudaro šio lydinio pagrindą). Cinko karstais jis nesimėto, bet eglutė, nors ir be spyglių, subado širdį.

Kitas man nemažiau svarbus aspektas - meninis - įrodo, kodėl būtina nepriklausomos Lietuvos šimtmečio akivaizdoje pristatyti lietuvių režisūros „aukso amžiaus“ pabaigą, o tiksliau, jo kūrėjus. Nekrošius šiandien išdrįsta nepataikauti, neapsimetinėti, nesislėpti po dramos „atradimais“. Jis ir toliau bus naivus, o tiksliau - genialus. Jis ir toliau išliks nesuprastas, kaip ir „Kvadrato“ laikais, kai po spektaklio dar ilgai jo niekas nepripažino. „Cinke“ nėra šekspyriško „grožio“ ar čechoviškų laiko metaforų. „Cinko“ ekspozicijoje „išdėliota“ iki koktumo atgrasi praeitis. Lietuviai labai mėgsta važiuoti į Grūto parką, nes iš jo padarytas verslas, o Nekrošius politinių pamėklių mauzoliejų naudoja kaip tikrą cheminį elementą. Iš mokyklos laikų žinome, kad cinkas, būtinas žmogaus organizmo funkcionavimui, susijungęs su tam tikrais elementais tampa nuodingas. Čia visa sovietinė atributika: geležiniai skersiniai, iš gaisrinių vandens žarnų suregzta penkiakampė, griozdiškas juostinis magnetofonas, kurį į sceną lyg Sibiro roges įvelka pagrindinė herojė - Aldonos Bendoriūtės Aleksijevič, raudonas telefonas, saugumiečių „maloniai“ tiesiami paklausymo kabeliai, keistos formos kėdės, „apvilktos“ baltais ligonių „rūbais“ (tokios formos kėdę teko matyti vieno kaimo trobos palėpėje; ji buvo skirta mirusiesiems apiprausti).

Dabar Lietuvoje dominuoja gražus teatras. Net tas, kuris mano esąs brutalus, nepatogus, vis tiek pateikiamas estetiškai. Nekrošius savo spektaklį „siuva“ su senovine adata. Jo audinys - šiurkštus milas. Jame graži tik tuštumos erdvė, kurią režisierius užpildo aktorine plastika. Kartais atrodo, kad Nekrošius šoka scenoje. „Cinkas“ galėtų būti apdovanotas ir kaip geriausios choreografijos spektaklis. Šiame kūrinyje atsisakyta bet kokių techninių „mandrybių“. Kaip niekad anksčiau į pirmą planą iškyla režisieriaus išmonė. Gali būti skaitęs Aleksijevič knygas ir pastebėti, kokio tikslumo analizė vyksta scenoje, koks įdėmus skaitymasis su autoriumi, kokia atsakinga inscenizacija. Kodėl iki šiol niekur niekada neskaitėme, kad inscenizacijos autorius - Nekrošius? Tokia meninė pozicija. Autorinio teatro dramaturgiją kuria vienas žmogus. Tai yra elitinis menas, nuo kurio žiūrovai, šeriami dirbtiniu maistu, pamažu atpranta. Kita vertus, šiuo metu į mūsų kultūrą įsiveržė žaibiškai suvartojamas ir tuoj pat pamirštamas teatras. Kalbant „cheminiais“ terminais, naujasis teatras tiesiog neturi cinko, o jo trūkumas akivaizdžiai provokuoja šizofrenijos ir kitų psichinių ligų apraiškas.

Nekrošius, nors kalba apie juodžiausius žmonijos dalykus, naudoja Baltarusijos simbolį - baltąjį gandrą. Tai yra nusilenkimas ne tik kūrinio autorei, bet ir visai sovietų žiauriai naikintai tautai. Scenoje pakvimpa commedia dell'arte teatru, kai ant geležinių turėklų pasirodo du gandrai-aktoriai. Antrame veiksme jų popieriniai snapai tampa stilizuotais šachmatais. Baltos figūros, „besiklausydamos“ atviros mylinčios moters maldos, pamažu artėja link juodų. Švytintis žmogus artėja link mirties - Liusenka pasakoja Vasenkos mirties istoriją jo paties akivaizdoje. Gandrų snapai tampa šio baisaus žaidimo simboliu. Nors klausomės Liusenkos išpažinties, kurią labai tiksliai perteikia Ieva Kaniušaitė, pasitelkus mikrojudesius ir mikrodetales ši scena suskamba kaip dabarties rauda. „Vienišo žmogaus balsas“ tampa visos tautos balsu.

Kitas svarbus spektaklio simbolis - dramblys. Sakoma, kad ilgesys užmuša šį taikų žvėrį. Drambliai gyvena šeimomis. Sovietiniais laikais ypač populiari sėkmę simbolizuojanti septynių dramblių šeimynėlė spektaklį išlaisvina nuo nuolatinio karo kvapo. Dažnas pilietis kolekcionavo drambliukus, šis „laimės“ simbolis kai kam ir tikrą mašiną lėmė. Sovietmečio pradžioje beveik tuščiomis gatvėmis šlaistėsi arba „viliukai“ (daugiausia kolūkių pirmininkų), arba prie valdžios „prikritusių“ žmonių „Pobedos“ ir „Volgos“. Vėliau tie, kuriems drambliai laimę lėmė, ir „Zaporožiečius“ pagal talonus turėjo galimybę nusipirkti. Dažnas kareivis, išvykęs į Afganistaną, jautėsi laimingas svajodamas nupirkti mamai skarelę, draugei - kosmetikos rinkinį, o sau - glaudes (nes jų tiesiog nebuvo).

Skaitomų ir įvairiai interpretuojamų detalių gausa, teatro ir gyvenimo asociacijų kaleidoskopas ne mažiau sodrus nei rašytojos gyvenimo ir minčių pritvinkęs tekstas. Tai, kad Nekrošius į sceną išveda autorių, nestebina. Nors kūrinys - lyg minų laukas, režisieriui svarbus minties nuoseklumas. Polifoninis Nekrošiaus mąstymas reikalauja labai tikslių susitapatinimų. Keliauti per laiką įmanoma įvairiais būdais ir su įvairiais žmonėmis. Nebūtų Aleksijevič skaičiusi Dostojevskio, viskas būtų daug paprasčiau. Žmogaus galvoje užtaisyti sprogmenys, jausmai, valdantys realybę, kančioje švytinčių žmonių biografijos ­suartina šiuos menininkus. Į minų lauką Jaunimo teatro scenoje kaip išminuotoja galėjo įžengti tik Aldona Bendoriūtė. Ir vaidybos maniera, ir balsas, ir visa aktorės sceninė laikysena byloja, jog šiame spektaklyje bus kalbama ne apie poelgius, o apie pojūčius. Paskui autorę galima kartoti: „Aš, Bendoriūtė, buvusi Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos pilietė, prisiekiu, kad visi mano bylojimai išgyventi ir tūkstantį kartų išmąstyti. Karą reikia pažinti, kad galėtum apie jį kalbėti.“ Būdama reali kūrinio veikėja, rašytoja štrichuoja sovietmečio laikus ir juose gyvenusį žmogų. („O iš mūsų norima, kad to neatsimintume.“) Herojė, bandanti suderinti praeitį ir dabartį, tampa šio pasaulio angelų ir demonų auka. Prisimenančią ir reginčią, ją apninka frustracija: galvoje sproginėja bombos, realybė tampa nepakeliama. Rašytoja nukryžiuojama. Režisierius tam naudoja hiperrealias iliustracijas: aktorė tas bombas savo rankomis iš galvos „ištraukia“, įsikandusi rankogalį savyje tą skausmą išrauda. Taip priešindamas prisiminimus ir sakomą tekstą, Nekrošius sukuria jausmų, o ne įvykių laboratoriją.

Suluošintų žmonių gyvenimo istorijas scenoje, kaip ir knygose, pasakoja patys žmonės. Režisierius nepakenčia „plokščio“ vaizdo. Jo teatras įkūnijamas metaforų ir paradoksų kalba. Scenoje regime naiviojo primityvizmo - meno ištakų kalbą: atvėrimai / atsivėrimai įvyksta atidengiant prožektorių ar priremiant žmogų prie sienos. Personažai įkalinami į fizinio nepatogumo ar net skausmo būsenas. Šių kentėjusių ir, kam buvo lemta, tebegyvenančių žmonių istorijų niekas neišklausė. Karo dulkių tylėjime mirusiųjų niekas neišklauso... Aleksijevič motinų lūpomis išsako, kaip karas paverčia vaikus žudikais. Režisierius ją pratęsia: gyvendami laike „iš antrų rankų“, mes prarandame galimybę suvokti ateitį. Mūsų patirtys vis labiau nutolina atjautą, gyvename be iliuzijų, be vilties... „Raudonasis“ ciklas tebesitęsia, niekas nenori gražiai numirti, visi nori gražiai gyventi. Todėl ir spektaklis suvokiamas įvairiai - vieni ryja ašaras, kiti dūsta nuo „akivaizdumo“. Gaivališkos metaforos, simboliai žmonėms priimtinesni, dokumentiniai simboliai atskleidžia didžiulę nežinomybės erdvę. Nors Černobylį šiandien naudojame kaip metaforą, iš tiesų esame aukos, sužalotos jo padarinių.

Sergejus Ivanovas, suvaidinęs, gal net sušokę kelis veikėjus (teisėją, rašytojos pagalbininką, aukštą pareigūną, ordinus nusipelniusiems dalijantį, černobylietį), atminty išlieka kaip skulptūriškas aukos simbolis. Jo griežta kampuota plastika, išblyškęs veidas, iškalbingos akys primena Andrejaus Tarkovskio Stalkerį, kurį suvaidino Aleksandras Kaidanovskis. Tai - apokaliptinis personažas, alegorinė būtybė, proto ir emocijų konflikto atspindys. Nors šiam aktoriui Jaunimo teatre dažnai patikimi sudėtingi vaidmenys, šis - išskirtinis. Ne vien dėl režisieriaus suteiktos galimybės suvaidinti / sušokti „gravituojančią“ būtybę, bet ir dėl to, kad aktorius kuria vaidmenį jį čia pat sprogdindamas iš vidaus. Ivanovo vaidybos ir būsenų tikslumas spektakliui suteikia tam tikrus atskaitos taškus. Šalia jo visai kitaip „piešiasi“ likę personažai, įgydami individualias charakteristikas.

Šiame spektaklyje „liaudis“ sutrikusi, ji nežino, kaip vertinti vieną ar kitą įvykį. Ją režisierius parklupdo ant kėdžių, tarytum „nupjaudamas“ kojas. Mirties akivaizdoje masių sindromas negalioja. Į karą, į Afganistaną išleistų sūnų motinos nežino, kuo tikėti, kaip elgtis: gindamos savo sūnus, norėdamos žinoti, „kodėl jie mirė“, jos tampa pagrindinės savo gynėjos priešais. Liaudis visada suranda auką - „Cinke (Zn)“ auka yra rašytoja Svetlana Aleksijevič. Užminuodama jai burną, kad daugiau nekalbėtų, liaudis skanduoja „Olėėė, olė-olė-olėėė“. Žmogaus medžioklę lydi šunų lojimai, bet dramblys nesumenksta. Liaudis apdovanojama laikrodžiais „Pobeda“ („Pergalė“), kariniai bilietai tvarkingai laikomi celofaniniuose maišeliuose, gyvenama tik muštru ir įsakymais (labai tikslus Bendoriūtės-Aleksijevič rankų pliaukšėjimas)... Kalbama apie laiką, kai visi maudėsi bendrose pirtyse, drabužius skalbė rankomis, fotografavosi nuolat užstringančiais fotoaparatais, o uždraustos knygos buvo nešiojamos kišenėse, įsiūtose paltų pamušale. Režisierius šį „tvarkingą“ gyvenimą matuoja liniuotėmis ir barometrais, nutraukia rašytojos dokumentiką: tik ką gimusį ir tuoj pat nuo širdies nepakankamumo ir kitų ligų mirusį kūdikį, kurį pagimdė spinduline liga serganti moteris, jis pakeičia raudonu, mirtį skelbiančiu laikroduku. Aleksijevič detalių gausa tampa nebepakeliama - mirtis ir žmogžudystė - argi tai tas pats? Vaikučių karsteliai maži kaip lėlių dėžės, o suaugusieji guldomi ant namų durų, kurios visos nužymėtos brūkšneliais - nugyvento gyvenimo tarpsniais. Juk ten dar visi gyvi... Šią dokumentinę jausmų griūtį nutraukia nebylus smuiko garsas, kurį menamu stryku „sugroja“ Ivanovas, kartu su režisieriumi žengdamas ten, kur karo jau nėra, ir žmogus ten kitoks.

Menas Nekrošiaus kūryboje visada turėjo unikalias formas. Jo „skrydžiams“ užtenka iš sukamų rankų „sukonstruoti“ malūnsparnius, sunarpliotas magnetofono juostas paversti kraujuojančiomis smegenimis. Aktoriai spektaklyje „Cinkas (Zn)“ - atrodo, įprastas ansamblis, bet režisierius juos taip įmagnetina, kad stebime įdomiausių vaidmenų galeriją. Nė vienas nepalieka žiūrovo abejingo. Be minėtų Aldonos Bendoriūtės, Sergejaus Ivanovo, Ievos Kaniušaitės spektaklyje vaidina Simonas Dovidauskas, Adomas Juška, Dalia Morozovaitė, Milda Noreikaitė, Aušra Pukelytė, Vygantas Vadeiša, Vaidas Vilius - abstrahuoti sovietinės epochos žmonės, kuriuos tiksliai charakterizuoja Nadeždos Gultiajevos kostiumai. Aleksijevič apvilkta šiuolaikiškai - dabar ji užrašo mirusiųjų balsus. Dailininko Mariaus Nekrošiaus scenovaizdis minimalistinis, tačiau formuoja asociatyvų ir daugiaprasmį turinį.

Itin ryškus spektaklio dėmuo yra muzika. Ji išlaisvina sąmonę iš minorinės realybės, atveria duris į kitą, greta esančią būtį. Lydėdamas kiekvieną mizansceną, kompozitorius Algirdas Martinaitis sukuria gyvą daugiažanrį kūrinį, padedantį charakterizuoti įvykius ir personažus, daugeliui scenų suteikiantį groteskišką atspalvį, išlaisvina. Besifotografuojant „raudoniesiems“ dokumentams, kompozitorius suniūniuoja Tarybų Sąjungos himną. Muzika „šypsosi“ kartu su personažais, ji „dega“, kai kare užsidega vanduo. Ji „sulenda“ į vienišo saksofono balsą, kuris „sielojasi“ žmogaus balsu. Muzika prikelia: „staiga tu nori gyventi“, pasakytų autorė, laike įžiūrėjusi žmogaus amžinybę. Muzika suniveliuoja ir vėl išskiria gyvenimo balsus: juk kenčia ne tik žmogus, bet ir žemė, paukščiai, visa gamta. Žmogus - įvairus, bet širdžiai privalu išgyventi ir meilę, ir neapykantą. Muzika nesilaiko kanono, ji skelbia amžinybės virpėjimą.

Eimuntas Nekrošius jau seniai neieško „naujų formų“ ar „naujo turinio“. Būdamas didis menininkas, jis įspėja, kad mes nesugebame įvertinti nesibaigiančių karų. Nekrošiaus „Cinkas“ kvėpuoja įkaitusiomis dulkėmis: „Tik nesakykit man, jog šis karas baigėsi.“

www.7md.lt

Recenzijos