Kodėl jie kitokie

Rimgailė Renevytė 2017 06 11 7 meno dienos, 2017 06 09
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

Pirmąją vasaros dieną parodyti savo naują spektaklį į sostinę atvyko Klaipėdos jaunimo teatras, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje įkurdinęs „Žiurkiagalvius“ ir nustebinęs kūrybiškai brandžiu žvilgsniu. Spektaklyje pagal Natacha De Pontcharra pjesę pasakojama Žefo (Paulius Pinigis) ir Žefio (Donatas Želvys), brolių, gimusių su žiurkių galvomis ir todėl priverstų slėptis nuo pasaulio, istorija. Žiūrovams tarsi parodomas trumpas epizodas iš Žefo ir Žefio gyvenimo, o jųdviejų vaikystės prisiminimai ir kasdienybės nuotrupos netikėtai išsirutulioja į žmogžudystės tyrimą.

Iš pirmo žvilgsnio nejaukią, nepažinią, verčiančią atsiriboti atmosferą sukūrė pjesę papildantis Tardytojos (Laima Akstinaitė) personažas, spektaklio metu esantis salėje. Jos klausimai, sklindantys iš žiūrovų pusės, savaime suteikia publikai vaidmenį ir tam tikrą atsakomybę, paversdami ją šio tardymo liudininkais. Tad naujai (ir veikiausiai net neplanuotai) atsiradęs Tardytojos personažas išjudino ir naujomis prasmėmis papildė pasakojimą. Dramos perrašymas leido kūrėjams sutelkti žiūrovų dėmesį (išlaikyti siužeto netikėtumą, suteikiant žiūrovui „sprendimo galbūt dėl to, kad salėje yra veikiantysis) ir “ galią - nuteisti arba išteisinti. Nors apie publikai suteiktą galimybę priimti sprendimą sužinoma tik spektaklio pabaigoje, nuo pat pirmo Žefui ir Žefiui adresuoto klausimo kūrėjų užduotos taisyklės ima galioti visiems: ir personažams, ir žiūrovams.

Blausiame, pro lubų plyšius varvančiame rūsyje (scenografė Paulė Bocullaitė) apgyvendinti Žefas ir Žefis žiūrovams matomi tik kaip šešėliai, tačiau jųdviejų noras bendrauti nepaiso tamsos - prieblandoje į klausimus paklusniai atsakinėjantys Žefas ir Žefis kaipmat prisijaukina žiūrovus. Šiedu personažai tarpusavyje dera ir dėl Pauliaus Pinigio bei Donato Želvio aktorinio „broliškumo“, kurio užuominas buvo galima pastebėti jau anksčiau (pavyzdžiui, spektaklyje „Knygų personažai atgyja“).

Aktoriams pavyksta išvengti hiperbolizuotų personažų savybių ir neatskleidžiant siužeto išlaikyti žiūrovų dėmesį paties spektaklio forma - prieblandoje veikiantys personažai kursto smalsumą, o balsas iš salės kontroliuoja pasakojimo kryptį. Tik žiurkiagalviams savo tikruosius veidus paslėpus po kaukėmis, t.y. dirbtinėmis žmonių galvomis, ir tapus kiek panašesniems į liudininkus, scenoje pasidaro šviesiau. Keista, bet vos tik užsidėta kaukė sukuria svetimą, tarsi kitą asmenį, prie kurio žiūrovui reikia iš naujo priprasti, o tamsoje žiūrovų įžiūrėti ar įsivaizduoti personažai lieka neatskleisti. Artėjant pasakojimo kulminacijai, kaukės sukurtas atstumas tarp žiūrovų ir personažų tarytum turėtų palengvinti publikos „sprendimą“, tačiau nutinka priešingai, - ir pasmerkti, ir pateisinti žiurkiagalvius tampa pernelyg keblu vien dėl to, kad jau išklausėme visą jųdviejų istoriją.

Stebėtina, jog kūrybinei komandai pavyksta iš pirmo žvilgsnio lėtą ir neveiklų pasakojimą apie atstumtuosius paversti žaismingu ir, kas svarbiausia, gyvu scenos kūriniu. Galbūt paslaptis ta, kad kūrybinės laisvės nesuvaržė vienintelio režisieriaus žvilgsnis, kaip, deja, nutiko ankstesniame KJT spektaklyje. „Kontrabose“ mokytojas-režisierius vis dėlto apvilko mokiniui-aktoriui savo rūbą ir personažas, kaip galiu tik numanyti iš ankstesnių energija ir žaisme išsiskiriančių Želvio vaidmenų, nutolo nuo paties aktoriaus, o asmeniškas kontrabosisto (bet tuo pat metu ir aktoriaus) pasakojimas tarsi buvo nereikalingai „suvaldytas“.

Klaipėdos jaunimo teatras primena mažą kūrybinį fabrikėlį, kuriame aktoriai patys pasiruošia spektakliui dekoracijas, patys nusigrimuoja, o prieš eidami į sceną atbėga patikrinti žiūrovų bilietų. Žinoma, tai teatrui prideda žavesio (net jeigu viso to priežastys susijusios su finansiniu nestabilumu). Tačiau kūrybinė spektaklio „Žiurkiagalviai“ komanda parodė kiek kitokį KJT veidą - tvirtą, vis dar besąlygiškai atvirą, bet jau kūrybiškai subrendusį. Neabejotina, Valentinas Masalskis visada liks šio teatro herojumi, įkvėpėju, tačiau panašu, jog žingsnis po žingsnio aktorių atrandamas naujas ir savitas kūrybinis kelias žada įdomių patirčių ir įspūdžių tiek kūrėjams, tiek žiūrovams.

www.7md.lt

Recenzijos