Europos šiandiena „Žalioje pievelėje“

Monika Jašinskaitė 2017 05 26 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Žalia pievelė - turbūt paskutinė asociacija, kuri ateitų į galvą mąstant apie Ignalinos atominę elektrinę. Reaktoriaus masyvai su trim susijungiančiais kaminais, į reaktorių leidžiami branduolinio kuro stulpai, žvilgsniu sunkiai aprėpiamas valdymo pultas, jonizuojančios spinduliuotės ženklas ar bent atomo branduolys su aplink skriejančiais elektronais... Ne. Būtent „Žalia pievele“ pavadintas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis, kurio išeities taškas - Ignalinos AE uždarymo ir Visagino miesto problemos.

Spektaklyje nepamatysite aktorių-žvaigždžių. Dar daugiau - nepamatysite ir profesionalių aktorių. Rodos, tai pirmas kartas Lietuvoje, kai į profesionalaus teatro sceną įleisti paprasti žmonės, su scena neturintys nieko bendra, - Ignalinos AE darbuotojai ir Visagino gyventojai. Spektaklyje jie nevaidina, arba, kaip kada pavyksta, vaidina patys save. „Žalios pievelės“ idėjos ir teksto autoriai - Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis ir Kristina Werner - darbą sukomponavo pagal jų pačių pasakojimus. Taigi, scenoje dokumentinis teatras, ir istorijas girdime iš pirmųjų lūpų.

Vakarų Europos teatre toks žanras nėra retas, o 2013 metais buvo ypatingai įvertintas Avinjono teatro festivalio organizatorių: Popiežių rūmų Garbės kieme nuskambėjo keturiolikos žiūrovų atsiminimai apie anksčiau Garbės kieme matytus spektaklius. Darbą režisavo prancūzų režisierius ir choreografas Jerôme'as Belis, ypač mėgstantis dirbti su dokumentika ir neprofesionalais. Buvo smagu girdėti subjektyvius pasakojimus, kurių dalimi galėjo pasijusti ne vienas festivalio žiūrovas, netgi pavydu - kodėl tokios daug versijų turinčios istorijos negalimos Lietuvos scenoje? Tačiau dėl dramaturgijos nuspėjamumo, visos eilės žmonių, vieną po kito vejančių pasakojimų buvo galima daryti išvadą: dokumentinis teatras su neprofesionalais - pati nuobodžiausia, labiausiai nuo meno atitolusi teatro rūšis. Jerôme'o Belio darbą gelbėjo tai, kad žiūrovų istorijos papildytos gyvai vaidinamomis į pasakojimus patekusių spektaklių ištraukomis, kurios leido pailsėti nuo klausymo, subjektyvumo, sentimentų ir varginančio susitapatinimo su kalbančiaisiais.

Akivaizdu, kad ir lietuviškoje „Žalioje pievelėje“ režisieriams Jonui Terteliui ir Kristinai Werner teko tvarkytis su didžiuliu žodinės informacijos srautu. Spektaklis netikėtai prasideda anglų kalba: nepriklausoma energetikos konsultantė Helene Ryding dalinasi Černobylio katastrofos padariniais Didžiojoje Britanijoje, o vėliau pasirodę kiti devyni visaginiečiai kalba rusiškai arba lietuviškai. Kažkurią kalbą sunkiau suprantantiems žiūrovams padeda subtitrai scenos šonuose. Nors tai ne pirmas daugiakalbis spektaklis LNDT scenoje, šįkart toks sprendimas daugiau nei pateisinamas - su kalba spektaklio dalyviai atsineša savo įprastą, autentišką raišką.

Vienoje pirmųjų scenų spektaklio kūrėjai informacijos srautą pradeda formuoti „aukšta nata“: dalyvius rikiuoja į laiko juostą, o kiekviename taške jie skelbia metus ir kas įvyko ar, žvelgiant į ateitį, įvyks. Maždaug taip: „280 000 m. prieš Kristų atsirado Homo sapiens... 1009 metais pirmą kartą paminimas Lietuvos vardas... 1975 metais pastatomas Visagino kertinis akmuo... 2038 visiškai uždaroma Ignalinos AE...“ Tarp 1975-ųjų ir 2000-ųjų jie beria po kelis įvykius per metus, šie tampa gerokai subjektyvesni - „Į Lietuvą gyventi atvyko mano senelis... Festivalyje „Visagino Country“ susipažino mano tėvai...“. Tokioje informacijos lavinoje pradedate susipažinti su šio spektaklio dalyviais.

Netrukus galite atsipalaiduoti ir dalyvius pažinti po vieną - kiekvienas jų pristato savo subjektyvią istoriją. Visi jie - skirtingo amžiaus ir specialybių žmonės, vieni Visagine užaugę, kiti - atvykę iš kitur. Pagarba esantiems scenoje (gi ne be reikalo jie čia atsidūrė, jie turi ką mums pasakyti), žanro žadami asmeniniai požiūriai bei žmogiškas smalsumas skatina jų klausytis.

„Ne iš karto supratau, kas pasikeitė nustojus veikti antrajam reaktoriui,“ - sako Aleksandras Jermolajevas. Panašiai neapčiuopiamai spektaklyje skamba Martyno Bialobžeskio elektronika, kartais nepastebimai kurianti aplinką, kartais - aštriau žadanti dramą, kartais - diktuojanti ritmą vieningai judantiems atlikėjams. Atlikėjai jau beveik meistriškai - ne pasiduodami žiūrovui, o kaip tik jį vesdamiesi paskui save - sceninį vyksmą skubina arba lėtina savo kalbėjimo tempu.

Orientuotis scenoje atlikėjams padeda ant juodų grindų suklijuotos žalios linijos, imituojančios mikroschemų laidus. Kartais spektaklio dalyviai scenoje veikia taip pat tiksliai, kaip darbuotojai atominėje elektrinėje. Štai, kol vyresni pasakoja apie senus laikus, jauniausieji per skaidruolių projektorių žiūri (ir rodo žiūrovams) praėjusio amžiaus Visagino nuotraukas, o žodinė ir vizualinė žinia pabaigiama kartu. Kitais momentais pasitaiko linksmų teatrinių klaidelių. Štai Edita Spudytė, greitakalbe išbėrusi Ignalinos AE viešųjų pirkimų tvarką, akimirkai pasimeta - kurioje kalbos vietoje ji sustojo? Netrukus susiorientuoja ir šypsodamasi tęsia. Jos „klaida“ žiūrovams nesvarbi, nes ji vis dar tęsia, o jie - vis dar nori išgirsti, ką ji nori pasakyti.

Vienas kitą besivejančius monologus kartais perkerta dekoracijų perstumdymas. Spektaklio scenografė Paulė Bocullaitė jas sukūrė iš sovietinių laikų baldų - pusiau nupjauto rašomojo stalo su kompiuteriu, fotelio, gėlių kampelio, - taip pat senos tvorelės, elektrinėje naudotos drabužių spintelės. Tai - jaukus, žmogiško mastelio sceninis sprendimas, papildantis šalta parodų salių estetika dvelkiantį gigantišką videoprojekcijų ekraną, kuriame žodinius pasakojimus papildo Ignalinos AE ir Visagino vaizdų fragmentai. Tačiau bent jau kol kas dekoracijos ir lieka dekoracijomis, jų stumdymas iš pradžių gali pasirodyti įdomus, tačiau vėliau tampa monotoniškas - nepadeda pailsėti nuo klausymo, subjektyvumo, sentimentų ir varginančio susitapatinimo su kalbančiaisiais. Žiūrovai ima skęsti informacijos sraute.

O sentimentų „Žalioje pievelėje“ daug, kaip visada, kai žvelgiama į prabėgusį laiką. Pradedant prisiminimais, kaip suvažiavo visi didžiausi Sovietų sąjungos protai - „teireikėdavo paklausti ir jau turi atsakymą“, tęsiant pasakojimais apie reaktoriaus uždarymo naktį, baigiant jaunųjų palyginimu, kad tėvai vaikščiojo po statybas, o šie laisvalaikį mėgsta leisti griuvėsiuose. Taigi, pagrindinė tema - miesto statymas ir griovimas. Paradoksalu: nors Ignalinos AE reikės vis mažiau darbuotojų, o po dvidešimties metų ji bus visai uždaryta, visi dešimt spektaklio dalyvių scenoje daugiau džiaugėsi dabartiniu gyvenimu Visagine nei nerimavo dėl savo ateities.

Miesto statymo ir griovimo problemą „Žalioje pievelėje“ papildo atominės energetikos, kasdienio gyvenimo, tarnybos valstybinės reikšmės objekte bei saugumo temos. Vis dėlto atrodo, kad kiekvieno dalyvio išsakoma subjektyvi pozicija neperžengia tam tikros politkorekcijos ribos. Šį įspūdį sustiprina ir atlikėjų kostiumai. Debiutuojanti kostiumų dailininkė Inga Skripka visus aprengė nuosaikiais, šiuolaikiškais drabužiais - šiek tiek šilumos, šiek tiek elegancijos, šiek tiek patogumo - tikras aukso vidurys. Į juos pažvelgus, neišsiskyrė jokie ypatingi charakterio bruožai ar pomėgiai. Esu linkusi manyti, kad ta politkorekcija - ne pačių visaginiečių, o bendras teatro profesionalų komandos sprendimas. Ir bijau, kad jis atspindi ne tiek pačius teatro kūrėjus, kiek mus - žiūrovus, arba bent tai, ką apie mus galvoja.

„Žalia pievelė“ tetrunka 1,5 valandos ir per tą laiką tikrai galėtum pamilti žmones scenoje. Į pabaigą, kai jau esate patenkinę savo smalsumą ir jaučiatės pažįstantys spektaklio dalyvius, kiekvienas jų išstoja su pačia asmeniškiausia informacija - ką kiekvienas mėgsta veikti. Tai įvyksta smarkiai per vėlai, žiūrovas paskendęs informacijos jūroje, pavargęs tapatintis su atlikėjais, labiau nori daryti išvadas nei dar ką nors sužinoti. Galbūt tai buvo sąmoningas teatro kūrėjų sprendimas norint šiek tiek atpalaiduoti nuo didžiųjų problemų. Bet tai lemia spektaklio struktūrą nuo temos - prie žmogaus, o ne nuo žmogaus - prie temos, kaip siūlytų spektaklio žanras. Net neabejoju, kad kūrybinė komanda saugo spektaklio dalyvius nuo nesėkmių bei nereikalingų žiūrovų interpretacijų, tačiau kaip tik tai nesukuria stebuklingojo, poveikį lemiančio dokumentinio teatro betarpiškumo.

Kad ir pirmas jos kūrėjams, kad ir netobulas (o kažin ar apskritai galėtų būti tobulas dokumentinis teatras su neprofesionalais?), „Žalia pievelė“ yra geras savo žanro pastatymas ir aktualus spektaklis Lietuvos teatro kontekste.

Pasirodymo pabaigoje Helene Ryding sako, jog atominė energetika paremta žmogaus tikėjimu ir yra nesaugi, ir kad atominės energetikos laikas baigėsi. Tai - vienas tų retų momentų, kai Lietuvos teatre galėjau pajausti, kad čia, ant scenos, iš tikrųjų mąstoma apie dabar bėgantį laiką ir pasakoma, kokia yra šiandiena. Ne Vilniuje ar Visagine, ne Lietuvoje ar posovietiniame bloke, bet - mažų mažiausiai - visoje Europoje.

Recenzijos