Merės Popins tortas – lyg mišrainė, bet vaikams - gardi

Beata Baublinskienė 2017 03 08 lfc.lt, 2017 03 07
Merė Popins (Eglė Šidlauskaitė) ir Benksų vaikai (Etelė Naureckaitė ir Elvinas Švilpa). Martyno Aleksos nuotrauka
Merė Popins (Eglė Šidlauskaitė) ir Benksų vaikai (Etelė Naureckaitė ir Elvinas Švilpa). Martyno Aleksos nuotrauka

Ramintos Šerkšnytės opera „Penki Merės stebuklai“, parašyta pagal Ramutės Skučaitės libretą, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) pirmą kartą parodyta kovo 4 ir 5 dienomis. Ji papildė teatro operų vaikams kolekciją, kurioje šiuo metu jau yra Jono Tamulionio „Bruknelė“ bei Sigito Mickio kamerinė opera „Zuikis Puikis“.

Nustebino autorės išmonė

Nuo kitų LNOBT operų vaikams Ramintos Šerkšnytės kūrinys skiriasi ne tik tuo, jog kompozitorė - moteris. Muzikos kūrybos lauke jau kuris laikas galima stebėti tendenciją, kad tarp stipriausių ir įdomiausių mūsų autorių vis daugiau atsiranda moterų kompozitorių - juk ir bene ryškiausia pastarojo dešimtmečio kūrybinė sėkmė muzikiniame teatre buvo Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“.

R.Šerkšnytės „Penki Merės stebuklai“ skiriasi ir siužeto pasirinkimu - kompozitorei artimiausios pasirodė Pamelos Travers istorijos apie nuostabiąją auklę Merę Popins, o ne lietuvių literatūros klasika, kuria remiasi „Bruknelė“ ir „Zuikis Puikis“.

Rezultatas nenuvylė, priešingai - kompozitorę vertą pasveikinti: jai pavyko perprasti muzikinio teatro specifiką. Nors tai - pirmoji R. Šerkšnytės opera, muzika skambėjo taip, lyg autorė visą gyvenimą tik ir rašytų operas.

Nuo pat pirmojo, sakyčiau, rosiniškos orkestro įžangos takto muzika liejosi laisvai ir natūraliai. Stebino autorės išmonė ir muzikinės tėkmės įvairovė - nors rašyta, regis, be perteklinių įmantrybių (vis dėlto kūrinys skirtas vaikams), skambantis audinys inkrustuotas daugybe temų ir puikių, dainingų melodijų - R. Šerkšnytė pasirodė esanti talentinga „melodistė“.

Dar vienas muzikos privalumas tas, kad ji tapo organiška teatrinės visumos dalimi - greta teksto, scenovaizdžio, vaidybos.

Kliuvo solistų tartis

„Penkių Merės stebuklų“ režisierius Kęstutis Jakštas deklaravo, kad kuria spektaklį visai šeimai - taigi ir mažam, ir dideliam. Lankiausi kovo 5 d. dieniniame spektaklyje drauge su savo 8 metų dukterimi - jai opera patiko, buvo smagu. Taigi mažiesiems opera, matyt, tikrai tinka. Na o didesni gali turėti ir priekaištų.

Visų pirma - buvo sunku suprasti tekstą. Išskyrus Auklių vaidinusį Edgarą Davidovičių, kurio dainuojamą tekstą girdėjai be pastangų, dauguma kitų solistų žodžius artikuliavo neaiškiai, remdamiesi, pavadinčiau, „vokaline prokalbe“. Žinoma, taip patogiau dainuoti - juk balsas skamba tik ant balsių. Bėda ta, kad „suvalgant“ priebalses, dingsta žodžio prasmė. Tiesiog neįmanoma suprasti, kas dainuojama. Net ir puikioji Merė Popins - Eglė Šidlauskaitė, kurios klausantis galėjai mėgautis jos aksominiu, gražiai išlavintu balsu, o žiūrint - gėrėtis natūralia vaidyba, neišvengė šios blogybės.

Labiausiai neaiški tartis kliuvo klausantis gražiai dainavusių Aistės Pilibavičiūtės (Ponia Benks) ir Šarūno Šapalo (Ponas Benksas), nes jiems teko ir didesnis krūvis, lyginant su kitais artistais. Siūlyčiau solistams tarti žodžius triskart raiškiau (beje, ir sakytinis tekstas buvo sunkiai suprantamas - nepamaišytų scenos kalbos specialistų konsultacijos), o orkestrui, savo ruožtu, groti triskart tyliau. Nenurašyčiau visų bėdų teatro akustikai.

Dirigentas Julius Geniušas „Penkių Merės stebuklų“ vairą savo rankose laikė užtikrintai - buvo geras tempų santykis, puikiai išgaunamos nuotaikos, muzika skambėjo gyvai ir gyvybingai. Tačiau orkestras yra „masė“, jis bet kuriuo atveju girdisi, o dinamika - kaip skamba „forte“ (garsiai), kaip „piano“ (tyliai) - tai santykinis matmuo, jį suvokiame per palyginimą. Susidarė įspūdis, kad „Penkiuose Merės stebukluose“ orkestras griežė tik „mezzo piano“ (vidutiniškai tyliai) ir garsiau. O kur gi subtilesni niuansai?

Įvairovė virto mišraine

Pats pastatymas sukurtas pagal principą „daugiau yra geriau“. Ir nors vaikai „suvalgė“ šį tortą, man norėtųsi labiau išgryninto stiliaus, gal net šiuolaikiškumo.

Viena vertus, gerai, kad veikėjų įvaizdžiai atpažįstami ir jaukūs (kostiumų dailininkė Julija Skuratova) - auklė atitinka P.Travers knygų iliustratorės Mary Shepard sukurtą Merės Popins įvaizdį, piktoji Sara Vamp (Inesa Linaburgytė) - lyg pasakų ragana, muzikantas Ponas Tonas (Mindaugas Jankauskas) - tarsi Mozartas su baltu peruku, Karalius (Egidijus Dauskurdis) - su mantija ir karūna, ir pan. Kita vertus, kartais visa ta įvairovė virsta mišraine, ypač į sceną išvedus chorą, aprengtą lyg Ponų Štalbaumų svečiai iš „Spragtuko“ (su XVIII a. mantijomis).

Spektaklio dekoracijos (dailininkas Gintaras Makarevičius) lemia, kad veiksmas vyksta tik avanscenoje. Kamerinėse scenose įvairiai transformuojant (vaizdo projekcijos Rimo Sakalausko, šviesos Andriaus Jankausko) scenovaizdžio konstrukciją, toks principas pasiteisina, masinėse - ne visada. Antai scenoje karaliaus rūmuose įvedus baletą, balerinos pristinga erdvės šokti - čia pat sukasi su savo sunkiais „Štalbaumų“ apsiaustais choras, centre - Merė su Karaliumi, greta - Benksų vaikai (Etelė Naureckaitė ir Elvinas Švilpa). Visi susigrūdę, o juk LNOBT scena - erdvi.

Personažai - senamadiški

Personažų traktuotė tradiciška, kartais net senamadiška. Keista, kad dvi operos autorės moterys - libretininė ir kompozitorė (gal paveiktos režisieriaus?) - nupiešė du, sakyčiau, mizoginiškus moterų paveikslus, matyt, kaip atsvarą (šventajai?) Merei. Tai iš esmės dvi karikatūros: Ponia Benks - apsilankymais pas kirpėją, susitikimais su draugėmis ir vakarojimu koncertuose susirūpinusi motina, tik ir žiūrinti, kaip savo vaikus numesti auklei (oi kaip nepedagogiška priešinti auklę ir motiną...), bei piktoji žiežula Sara Vamp - ištekėti svajojanti atgrasi senmergė.

Įdomu, kad vyrų personažai operoje nėra ryškūs - jie tik papildo stipriąsias personažes. O mąstant apie tai, koks pasaulio modelis dedamas vaikams į galvą šiuo kūriniu, tenka pripažinti, kad visai nenūdieniškas. Kai Lietuvoje jau ištisą dešimtmetį „tėvystė veža“, Ponas Benksas operoje tesugeba papriekaištauti žmonai, kad ji nelieka namuose su jų keturiais vaikais (nes Merei Popins pagal geriausias šiuolaikinių profsąjungų tradicijas poilsio diena, ir šventa!), ir trenkęs durimis išeina, kažkodėl su namų chalatu, į darbą banke.

Vis dėlto, pasvėrus visus pliusus ir minusus, verta pasveikinti operos autorius ir atlikėjus (be minėtų solistų - tai Aistė Miknytė, Žygimantas Galinis, Viktorija Narvidaitė, Dainius Jakštas, Povilas Butkus), o taip pat publiką su nauju, ryškiu spektakliu vaikams. Pagaliau spektaklio premjera, ypač - operos teatre, ypač - naujo kūrinio, visada yra stebuklas.

Recenzijos