Kelių ir klystkelių kryptis: šiuolaikinis cirkas

Aušra Kaminskaitė 2017 02 27 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Aš esu...“. Rengėjų nuotrauka
Scena iš spektaklio „Aš esu...“. Rengėjų nuotrauka

Ilgą laiką blykstelėdavęs vien tik sezono pradžioje, šiuolaikinis cirkas Lietuvoje pamažu kelia galvą ir plečiasi į kitus metų laikus. Naujojo cirko savaitgalio metu buvo pristatytas Lietuvos artistų Alekso Lemperto ir Dolitos Bubnytės eskizas, šią vasarą jau trečią kartą Kaune įvyks festivalis „Cirkuliacija“, Vilniuje vieno spektaklio premjera įvyko vasario viduryje ir dar viena planuojama metų pabaigoje. Panašu, kad didelį pliusą šiuolaikiniam cirkui lietuvių akyse uždėjo ir oro akrobato Konstantino Kosoveco pasirodymas lėkštoje ir jokios vertės nekuriančioje TV3 televizijos laidoje „Lietuvos talentai“ - pasirodymas teigiamai nustebino daugybę žmonių, kurių, tikėtina, niekaip kitaip prie šiuolaikinio cirko ir nepatrauktum. Žingsniuojame lėtai, tačiau turbūt nė vienas su profesionaliu cirku susidūręs artistas šioje srityje ir nesitikėtų pasiekti žaibiško rezultato.

Šviežiausias šiuolaikinio cirko įvykis Lietuvoje - spektaklio „Aš esu...“ premjera, įvykusi vasario 17 dieną Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Kūrėjų komanda - Naujo Vilniaus cirko „Antigravitacija“ nariai - pasirodymą vadina šiuolaikinio cirko spektakliu, tuo tarpu aprašyme susiaurina jį iki žongliravimo spektaklio kategorijos. Ilgamečiam „Antigravitacijos“ vadovui Mantui Markevičiui spektaklio kūrimas ir žongliravimas nėra jokia naujiena, tad laiko bei galimybių subręsti rimtesniam spektakliui iš tiesų buvo. Dar 2011-aisiais Menų spaustuvėje jis parodė šiuolaikinio cirko spektaklį vaikams „Stebuklingas medis“, kuriame vyravo žongliravimas, buvo žaidžiama spalvomis, šviesomis ir - vienas labiausiai sveikintinų dalykų - gyva muzika. Spektaklis gana ilgai traukė žiūrovus. Vėliau Mantas Markevičius parodė monospektaklio „Nėra laiko“ eskizą, tačiau į didesnį kūrinį jis neišaugo. Po „Stebuklingo medžio“ premjeros praėjo penkeri su puse metų. Ką įmanoma per tiek laiko nuveikti? Pirma - stipriai patobulinti ir paįvairinti žongliravimo techniką (tam sąlygų tikrai buvo - ir pakankamai laiko savarankiškam darbui, ir puikių meistrų seminaruose Naujojo cirko savaitgalio metu); antra - subręsti meniniams sprendimams, t.y. suvokti, apie ką norima pasakoti turimomis priemonėmis, ir kokį pavidalą galėtų įgauti žongliravimo technikomis paremtas spektaklis (šias galimybes taip pat siūlė rugsėjo mėnesiais vykę profesionalų vedami seminarai). „Aš esu...“ premjeroje pamatėme, kad nei technikos, nei menine prasme per keletą metų pasistūmėta nebuvo arba buvo itin nežymiai.

Trumpai apibūdinti spektaklį nėra lengva - jis pakankamai pabiras, scenos logiškai keičiasi tik pačioje pradžioje, o vėliau pereinamosios scenos veikiau trikdo, nei jungia. Spektaklio pradžioje žiūrovai stebi video medžiagą, kuriai ekraną atstoja didžiulis baltas skėtis. Čia matomi kombinezonais / kailiniais ir kuprinėmis apsitaisę kūrėjai, kurie būtent taip atrodydami išeina į sceną. Toliau seka keletas skirtingų žongliravimo formų - kamuoliukais, diabolo, skirtingų tonų garsinėmis lazdelėmis. Kiekvieno žongliravimo garsai įrašinėjami, o įrašai tuoj pat paleidžiami scenoje ir, tiesą sakant, žongliravimas muzika čia, ko gero, yra svarbesnis, nei žongliravimas įrankiais. Gana dažnai spektaklio metu atrodo, jog pagrindinis žongliravimo tikslas yra sukurti tam tikrus garsus, kurių įrašus vėliau išgirstų publika. Į tokias scenas įsiterpia Gedimino Jurgelevičiaus etiudas, kuris aiškumu prilygsta tam, ką matome pirmas dešimt minučių spektaklyje „Contemporary?“, ir paskutinė scena, kurioje visi atlikėjai išsitraukia pripūstus balionus su angliškais žodžiais, sudėliodami paskatinimą saugoti aplinką. Ir čia pradeda kilti klausimai apie spektaklio santykį su logika.

Kodėl garsų įrašymas ir jų grojimas pristatomas kaip ypatinga priemonė, jei tai esame matę daugybėje kitų darbų? Kaip tarpusavyje siejasi Manto Markevičiaus, Gedimino Jurgelevičiaus ir Kastyčio Žukausko scenos? Kur dingsta „žieminė“ koncepcija? Kodėl pakankamai ilga Jurgelevičiaus scena, kurioje jis tarsi votis pjauna aprangos dalis, kad iškristų po rūbais užkišti kamuoliukai, atsirado spektaklyje, skirtame visai šeimai? Galiausiai - iš kur atsiranda žalos aplinkai tema ir kodėl raginimus reikia tiesiogiai išrašyti ant balionų?

Šiuos klausimus sau užduoti turėtų spektaklio kūrėjai, prieš vykdydami tolesnę spektaklio sklaidą. Pakeliui vertėtų pasvarstyti apie bendrą savo poziciją meno kūrimo atžvilgiu, nes šiuo metu opiausia „Aš esu...“ problema įvardinčiau pačių artistų stagnaciją ir vengimą ieškoti naujų išraiškos formų tiek menine, tiek technikos prasme. Pavyzdžiui, spektaklio metu artistams žongliruojant nuolat krito įrankiai. Žinoma, „profesionalams įrankiai taip pat krenta“, tačiau šiuo atžvilgiu „Aš esu...“ kūrybinė komanda nėra verta atlaidumo, - jų žongliravimo lygmuo kol kas tikrai nėra aukštas, o ir jie patys akivaizdžiai net neketina peržengti savo ribų, užbrėžtų dar „Stebuklingo medžio“ laikais. Drauge peršasi išvada, kad kūrybinė komanda gana neatsakingai žiūri į žiūrovus, jau nekalbant apie šiuolaikinio cirko žanrą apskritai. Pirmiausia - Lietuvoje šiuolaikinis cirkas vis dar turi skintis kelią į pripažinimą ir kiekviena chaltūra - ar truktų ji penkias spektaklio sekundes, ar visą jo laiką - menkina darbą žmonių, bandančių atnešti į Lietuvą patį profesionaliausią cirką. Antra - mūsų dienomis laikyti žiūrovus mažai mačiusiais ir tikėtis, kad jiems nustebinti pakaks žongliravimo pagrindų, čia pat įrašomų ir grojamų garsų, diabolo praskridimo virš publiką į dvi dalis skiriančių laiptų bei iš palapinės / iglu namelio / rusiškos pirties besiveržiančių dūmų, - yra pernelyg naivu.

Deja, šiuolaikinio cirko spektaklių konkurencija Lietuvoje kol kas beveik jokia, ir tai, be abejonės, leidžia kūrėjams gerokai atsipalaiduoti ir jaustis darančiais kažką ypatingo. Juk tam tikra prasme taip ir yra - šiuolaikinis cirkas Lietuvoje vis dar yra inovacija. Vis dėlto nederėtų užsižaisti su tokiu atsakomybės stygiumi, nes jau dabar bet kuris cirku kiek aktyviau besidomintis žiūrovas pasakytų, kad viena yra pamatyti, tarkim, Alekso Lemperto ir Dolitos Bubnytės eskizą, kuriame artistai ieško idėjų ir cirko technikų išraiškos būdų, kai būtent per tas paieškas ir jaučiamas pačių atlikėjų susidomėjimas, o rizika kuria bendrą atmosferą; ir visai kas kita - stebėti spektaklį, kuriame didžiumą įspūdžio turėtų sukurti daugybę kartų bandytos ir rodytos technikos, užgožiančios bet kokias temos užuomazgas, o artistai nesuvokia elementariausių buvimo scenoje dėsnių ir leidžia sau, pavyzdžiui, reguliariai paskirti keliolika sekundžių techninių dalykų tvarkymui scenoje - tiesiog spektaklio viduryje, stebint publikai.

Vis dėlto spektaklis „Aš esu...“ gali atlikti labai svarbią misiją - supažindinti su šiuolaikiniu cirku Lietuvos regionų gyventojus. Šiuo metu situacija tokia, kad pamatyti profesionalius pasaulinio lygio artistus kasmet turi tik sostinės gyventojai. Keletą kartų šiuolaikinį cirką matė Kaune, Klaipėdoje, Šakiuose gyvenantys žmonės. Tuo tarpu gausybė kitų miestų, miestelių, kaimų ir gyvenviečių tokios galimybės neturi ir sunku nuspėti, kada turės. Todėl labai svarbu, kad šiuolaikinį cirką kuriantys lietuviai, kurių darbai galbūt neatrodys patrauklūs Lietuvos didmiesčių publikai, vyktų į regionus pristatyti šį žanrą tiems, kuriems bet kurių scenos menų kūriniai yra sunkiai pasiekiami. Tiesa, prieš vežant spektaklį į regionus, praverstų tam tikras „kosmetinis remontas“ - galbūt drastiškai atsisakyti kai kurių scenų Gedimino Jurgelevičiaus šokis?) bei spektaklį patrumpinti ir supaprastinti pirmiausia dėl to, kad po sceną vaikščioti reikėtų dėl meno, o ne buitiniais ar techniniais tikslais.

Šiuo metu kiekvienas Lietuvoje pasirodantis šiuolaikinio cirko spektaklis yra itin reikšmingas žanro vystymui ir publikos edukavimui, todėl svarbu, kad patys kūrėjai vengtų visko, kas gali diskredituoti šiuolaikinį cirką. Ir čia kalbu ne apie techniką, kuri pasiekiama per ilgus kasdieninio darbo metus - to tikėtis artimiausiu metu nėra realu. Kur kas svarbiau leisti žiūrovams pažinti išskirtines šiuolaikinio cirko savybes - pojūtį, kad viskas yra įmanoma, absoliučią laisvę eksperimentuoti, atsidavimą tam, ką darai, nepaisant jokios rizikos. Nes kyla didis liūdesys, kai prisidengę šiuolaikinio cirko pavadinimu, kūrėjai neišnaudoja nė kruopelytės šio žanro suteikiamo polėkio.

Recenzijos