Requiem epiniam teatrui

Skaitomiausi
Julijus Lozoraitis 2012 10 24 Menų faktūra
KDT spektaklis „Balta drobulė”. Antanas Garšva – Dainius Svobonas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
KDT spektaklis „Balta drobulė”. Antanas Garšva – Dainius Svobonas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Aplinkybės neleidžia atsiduoti kūrybiniam recenzento darbui taip, kad mintys galvoje ir žodžiai baltame lape lietųsi laisvai... Bet kaip senas cirko kuinas, išgirdęs pažįstamą maršą, pradeda ritmingai kilnoti nudaužytas kanopas, taip rankos pačios tiesiasi link klaviatūros, nes įspūdis nerimsta, kol nebus išlietas: tai režisieriaus Jono Jurašo naujausio kūrinio, spektaklio „Balta drobulė" įspūdis.

Ši impresija neatsiejama nuo svarbiausio įvykio - perstatytos Kauno dramos teatro didžiosios scenos, pagrindinės salės bei naujojo teatro fojė atidarymas, į kurį buvo svetingai įsileista prieš porą savaičių. Sąmoningai pirmiausia akcentuoju fojė: pasirodo, nedaugelis tepastebėjo, kad ši patalpa prie įėjimo į didžiąją salę, kurioje anksčiau publika tradiciškai vaikščiojo ratu, neteko senųjų žemų lubų, ir virš galvų atsivėrė didžiulė erdvė su šviečiančiu stilingu plafonu. Taip aukštesniojo - architektūrine prasme - lygio žiūrovams suteikta masinanti galimybė žvalgytis po defiliuojantį apačioje „elitą", o apačioje esančiųjų instinktas vaikščioti ratu stebuklingai išgaravo - regis, jau visiems laikams...

Didžiulį įspūdį daro renovuota salė. Visi čia atlikti atnaujinimo darbai padaryti kruopščiai, išmaniai ir su didžiule meile. Ypač mielas atrodo medinio sienų dekoro su ažūriniais, „tautiškai" stilizuotais ventiliacijos plafonais naujas vaizdas parterio šonuose - tiek tame senojo naivumo ir tuo pačiu - naujų laikų kvapo. Ypač minkšti žiūrovų krėslai gali drąsiai konkuruoti su lėktuvų komfortu, tuo pačiu sukeldami pavojų, kad keliaujančius į sceninių įspūdžių šalį juose gali apimti ir nesuvaldomas fiziologinis snaudulys...

Itin rūpėjo, ar perstatyta senoji scena nepraras savojo skambesio, unikalios akustikos. Didžiam džiaugsmui, akustika ne tik išliko, bet ir žymiai pagerėjo - ir dėl to, kad buvęs žemas ir status scenos viršus pakeistas nauju, žymiai aukštesniu lenktu „akustiniu veidrodžiu", ir dėl to, kad scenos grindys suklotos gerokai žemiau (tik dėl to dabar publika salės balkone iš stebėtojų pavirto klausytojais, bet tai žadama ateityje pataisyti).

Čia pat šurmuliuojančioje publikoje teko nugirsti kažką su nuostaba minint tuos dešimtis milijonų, kiek kainavo teatro renovavimo darbai. Pamaniau - nedaugelis tepagalvoja, kad teatro vidus yra ne vien įspūdingas interjeras, bet ir didžiulis, ypatingas, labai specifiškas ir sudėtingas įtaisas, skirtas vienam bendram tikslui: kompaktišką kelių šimtų žmonių minią panardinti į ypatingų, nepamirštamų sceninių įspūdžių pasaulį. Tai - šimtmečių nugludinta sistema, kurioje, kaip tolimojo plaukymo buriniame laive, nėra nieko bereikalingo ir nepatikrinto, viskas privalo veikti sinchroniškai ir sklandžiai. Ir čia patirti įspūdžiai, kartais linksmi, kartais - dramatiški ir netgi tragiški, privalo būti ir komfortiški, kad žiūrovai ne tik dar sykį norėtų čia apsilankyti, bet ir kad susiformuotų ypatinga lankytojų kasta, be kurių tikras teatras negali gyvuoti, kaip ir jie be teatro - „savasis žiūrovas"...

Šios mintys, kaip ir daugelis kitų samprotavimų, prisiminimų ir emocijų, sklandė po salę, buvo įskaitomi publikos akyse, šurmulyje, kūnų kalboje... Kodėl čia taip ilgai apie tai dėstoma? Todėl kad naujausias Jono Jurašo spektaklis „Balta drobulė" nuo viso to yra neatsiejamas. Į naująją Lietuvą sugrįžusi Kauno dramos teatro gyvoji legenda Jonas Jurašas iš tiesų jau du dešimtmečius negali čia pritapti. Jis tebeegzistuoja savo unikalios patirties hermetiškame pasaulyje, kuris yra jo dabartinės kūrybos turinys. Todėl jam geriausiai pavyksta režisūriškai būti savimi, kaskart būnant senojo Kauno dramos teatro naujųjų erdvių naujakuriu, - kaip revoliuciniais 1990 m. jo išrastoje Ilgojoje salėje su „Smėlio klavyrais", taip dabar - naujojoje senojoje didžiojoje scenoje su „Baltąja drobule". Jurašas vėl ir vėl sugrįžta į savąjį teatrą, tarsi tas gerasis katinas, kurį šeimininkai įleidžia pirma savęs į naująjį būstą, kad atneštų laimę. Kadaise maištavęs, nesileidęs ir nesileidžiantis dresuojamas, lig šiol savo kūryboje likęs išdidus ir vienišas, kaip visi geri katinai ir tikri režisieriai.

Bet - sukime šneką link spektaklio. Čia privalu prisipažinti, kad šių žodžių autorius, žiūrėdamas spektaklį, dar nebuvo skaitęs Antano Škėmos apysakos „Balta drobulė". Tad ši skandalinga spraga netikėtai suteikia unikalų privalumą: originalą suvokti jo pagrindu sukurto spektaklio kontekste, o ne atvirkščiai. Ir, dera pasakyti, kad ką tik regėto spektaklio vaizdiniai labai organiškai įsipina į pirmąkart skaitomos apysakos vaizduotės „filmą", kartu puikai suvokiant, kad atvirkštinis variantas kažkam gali būti kur kas menkiau organiškas.

Neskaičius originalo, spektaklio įspūdyje į pirmą planą iškyla ne Škėma, o Jurašas. Seniai neteko būti tokiame sceniniame reginyje, į kurį režisieriaus būtų įdėta tiek daug visko, ir kad visa, kas čia įdėta, būta taip artima ir suprantama. Tai, be abejonės - labai individualus įspūdis. Bet jis visų pirma kužda, kad tai, ko gero, yra asmeniškiausias Jono Jurašo kūrinys.

Tenka sutikti su nugirstomis nuomonėmis, kad tai - jau praeito šimtmečio teatras. Taip, tai - tas garsusis „režisūrinės saviraiškos teatras", dar palyginus neseniai buvęs labai populiarus ir atrodęs vienintelis vertingas, iš kurio kilo visi mūsų šiuolaikinio teatrinio pasaulio autoritetai. Taip, jis dabar skamba anachroniškai, ir, iš paviršiaus žvelgiant, atrodo pasenęs, palyginus su šiuolaikiniu „teatriniu opiumu liaudžiai", kuris nūnai yra godotinas ir vartotinas.

Tik niekaip negaliu sutikti su teiginiu, kad visa, kas yra nenauja, a priori nėra vertinga ar prasminga. Juk egzistuoja mūsų kultūrinis paveldas plačiąja prasme, ir kaip Kauno dramos teatras bei jo senoji didžioji scena yra neatsiejama viso to dalis, taip ir Jono Jurašo kūryba yra mūsų gyvas paveldas; nedera to nei niekinti, nei menkinti, o paprasčiausiai sugebėti suvokti viso to vertingumą to paveldo užprogramuotoje vertybių sistemoje. Kitas svarbus klausimas, - ar tas vertybinis paveldas, kurį deklaruoja Jono Jurašo režisūra, yra tiek istoriškai išpuoselėtas, kad taptų tikrąja klasika, - jau kita tema, ir čia ji taip pat bus aptarta.

Spektaklį „Balta drobulė", kaip ir Kauno dramos senąją atnaujintą sceną, įspūdingai reprezentuoja scenografo Gintaro Makarevičiaus scenografija. Šių žodžių autoriaus kuklia nuomone, šis scenovaizdis yra geriausias šios srities kūrinys po praeito sezono šedevro, kuris, atrodė, taip ir liks nepralenkiamas - Jūratės Paulėkaitės darbas spektakliui „Visuomenės priešas".

Vien apie šį Makarevičiaus darbą galima būtų parašyti nemenką studiją - tiek sėkmingų funkcijų ir prasminių aspektų jame. Bet pagrindinė sėkmė, jo esminis funkcionalus ir prasminis aspektas yra epinio teatro kodas, kuris čia naudojamas išmaniai, virtuoziškai ir išradingai; tai - santykis tarp laiko tėkmės metaforos ir realaus sceninio laiko. Jį čia perteikia ir biliardo rutuliai, kurie ritinėjasi loveliu avanscenoje, tarsi pagrindinio herojaus Antano Garšvos (Dainius Svobonas) sutrūkinėjusios sąmonės ir chaotiško, impulsyvaus laiko pojūčio „kvantai". Laiką sceniškai įkūnija ir mirguliuojanti (Hudzono ar Nemuno) vandens projekcija, ir keltuvo narvelyje aukštų rodyklės vietoje įtaisytas laikrodis, kurio strėles „liftininkas" stumdo savo nuožiūra.

Laiką, kaip epinę likiminę kategoriją, scenografas čia pateikia keliais išmatavimais - taip pat ir keltuvo narvo realiu judėjimu aukštyn-žemyn, kurio efektas sėkmingai sustiprinamas naktinio didmiesčio fono vertikalia slinktimi. Taipogi vertikalią, t.y. likiminę laiko įtampą simbolizuoja ir į scenos viršų nusidriekusios keltuvo skriemulio lynų „arfos"  stygos, suteikdama spektaklio ryškiai literatūriškam pasakojimui papildomos secesinės stilizacijos - kaip anų laikų knygų viršelių apipavidalinime.

Raiškiai pateikta ir vertikali laiko kategorijų hierarchija - metro požemio „pragaro" žiotys su ritualiniais žibintais ir čia pat, avanscenoje, jas dubliuojanti „duobė" su judriais stalais, dengtais cinkuota skarda, tarsi lavoninėje; į metro „pragaro" požemius lenda mistiniai personažai, demoniškasis Daktaras Ignas (Liubomiras Laucevičius) ir Rudas Žmogus (Egidijus Stancikas), ant cinko stalų įvyksta pagrindinio herojaus enkavedistinis pragaras. Visa kita scenos erdvė - tai Antano Garšvos egzodiškos sąmonės skaistykla, kurioje jis, užsivilkęs klounišką liftininko surdutą, ir užrakintas, kaip keltuvo narve, savos liguistos patirties hermetiškame pasaulyje, žongliruoja prisiminimų, vizijų, ir aistringų godų nuotrupomis. 

Naujoji didžiosios scenos uždanga su išsiuvinėta Kauno dramos teatro emblema - auksine rūtos šakele - regis, dar tik bus pristatyta per kitas teatro iškilmes. Vietoje jos Gintaras Makarevičius naudoja pusiau permatomą šydą, juodo tiulio uždangą-ekraną. Panašūs šydai-uždangos dažniausia naudojami baleto spektakliuose siekiant atskirti avansceną nuo scenos gilumos, per dekoracijų kaitą nestabdant vyksmo. Mūsų dramos teatrų praktikoje tokia uždanga-šydas naudojama taip prasmingai efektyviai, regis, gal pirmą kartą. Dramos teatro vyksmui tokia mechaninė avanscenos ir scenos gilumos atskirtis sukuria efektą, atvirkščią „ketvirtajai sienai": ji tarsi panaikina psichologinį rampos barjerą, vyksmą avanscenoje padarydama lyg ir daugiau „realų", o scenos dalį už šydo perkeldama į „menamą" plotmę. Šis senas, bet retai naudojamas scenografinis efektas, Makarevičiaus čia sustiprintas keliagubomis pagrindinio herojaus neva vidinio monologo nuotrupų projekcijomis, daro įspūdingą daugiamačio multiplikavimo poveikį. Moderniausios sceninės technologijos čia harmoningai ir efektingai suderintos su renovuotos scenos senoviniu dvelksmu.

Kažkurioje „Baltos drobulės" anotacijoje teko perskaityti, kad spektaklio pagrindinis personažas „rašo eilėraščius, daug geria, ir mylisi su svetima moterimi". Iškart sukirbėjo mintis, kad tokia pat lakoniška ir išsami charakteristika tiktų ir Jono Jurašo gerokai anksčiau statyto spektaklio personažui, Strazdeliui iš „Grasos namų" (1970), kurį čia pat, toje pačioje scenoje tuomet įkūnijo galingasis Algimantas Voščikas. Lyginti Dainių Svoboną su Voščiku nebūtų teisinga daugeliu atžvilgių. Palygintina gal tik toji ypatinga ritminga, į šiokį tokį nevilties ir transcendencijos transą įpuolusio poeto intonacija, kurią Jurašo dėka Svobonas vėl atnešė į tą pačią sceną. Ir jokio čia stebuklo nėra. Kitas dalykas, kad per tiek laiko, kol vyko renovavimo darbai, vaidindami visokiose kišeninėse, atsarginėse ir kitokiose nestandartinėse scenose, Kauno dramos aktoriai akivaizdžiai atprato naudotis tokiu galingu „įtaisu", koks yra didžioji scena. Tuo pat metu buvo pastebima, kai jie atsargiai, tarsi pirštų galiukais, bando prisijaukinti sceną, ją iš naujo perprasti ir prie jos priprasti.

Visai priešingai su nauja scena subendravo galingo talento aktorė Eglė Mikulionytė (Elena). Balso „permetimas per rampą", vaidmens kvėpavimas per visą scenos erdvę, intonacijų subtilybių ir akcentų diapazonai - viskas jos vaidmeny buvo pateikta ryškiai ir raiškiai - netgi, atrodė, perdėm. Tuo pat metu kitas centrinis moteriškas vaidmuo - Jonė (Inga Mikutavičiūtė) - privertė daug ką prisiminti ir susimąstyti. Nors jis nebuvo toks vientisas kaip Mikulionytės, jame ryškiau atsispindėjo vienas pagrindinių Jurašo darbo su aktoriais metodų ir personažo sceninio pateikimo principas: vaidmuo kaip savarankiškas, netgi savotiškai izoliuotas monologiškas meninis įvaizdis, spektaklio bendro plastinio ir prasminio sprendimo esminis elementas.

Toks vaidmens sumanymas, jo sukūrimas ir pateikimas yra vienas iš anų laikų Jurašo epinio teatro kertinių akmenų, iš kurių buvo labai tvirtai suręstas (taip tvirtai, kad ligi šiol su įvairiais niuansais išlieka jį mačiusiųjų atmintyje) spektaklis Juozo Glinskio „Grasos namai". Teko šia tema pasidalinti įspūdžiais ir su režisieriumi Jonu Vaitkumi, ir drauge buvo pastebėta, kad spektaklių „Balta drobulė" ir „Grasos namai" sceninis archetipas yra praktiškai tas pats. Tik gaila, kad galbūt režisieriui nepakako laiko, o gal ir tiesiog jėgų įgyvendinti visa, kas liko pateikta tik užuominomis.

Tuo pat metu iškyla vienas svarbus pastebėjimas. Antai po Jurašo pasišalinimo iš mūsų teatro istorijos į Kauno dramos teatrą atėjo Jonas Vaitkus, ir čia sukūrė savąjį „hiperteatrinio siurrealizmo" teatrą. Po to į visų mūsų (ne tik Kauno) teatrą atėjo Eimuntas Nekrošius su savuoju „metaforinio siurrealizmo" teatru, Rimas Tuminas su savuoju teatriniu „žaidybiniu siurrealizmu"... Jų dėka mūsų dabartinis teatras, teatrinis procesas, visuomeninė teatrinė sąmonė ir publikos santykis su teatrais yra toks, koks yra. Ir, atrodytų, kad kitaip ir būti negalėjo.

Bet čia norėčiau išdrįsti pasamprotauti, kaip vystytųsi visas mūsų aukštasis teatro menas, jeigu Jonas Jurašas anuomet būtų turėjęs galimybę ir toliau plėtoti savąją epinio teatro meninę kryptį? Kurlink būtų nuėjęs mūsų teatras, jo meninė kalba, aktorinė mokykla, režisūros meno atradimai? Dabar gi mūsų teatro tradicija, drįstu teigti, yra stipriai deformuota, nes iš jos vystymosi prievartiniu būdu yra pašalinta, amputuota epinio teatro kryptis, kurią anuomet efektingai formavo ir galėjo sėkmingai toliau vystyti Jonas Jurašas - jeigu nebūtų įvykę to, kas įvyko: politika brutaliai įsikišo į meninę kūrybą. Per spektaklį „Baltoji drobulė" tą tragiškai žiojinčią mūsų visos teatrinės patirties spragą galima buvo užčiuopti labai realiai.

Su „Baltąja drobule" Jurašas gavo galimybę (ir pasistengė šimtu procentu ja pasinaudoti) vėl būti savimi kaip režisieriumi, kuriančiu epinio teatro pasaulį su savais išrastais dėsniais ir kūrybos metodu. Gintaro Makarevičiaus scenografijos dėka šis sumanymas labai sėkmingai susijungė su Kauno dramos teatro renovuotos scenos iškilmėmis, ir visa tai optimaliai pasiekė trokšto efekto.

Bet, skirtingai nuo teatro ir jo scenos, Jono Jurašo režisūros renovuoti neįmanoma, ir ji liks tokia, kokia yra. Menininko kūrybos ir gyvenimo tarpsnio, brutaliai amputuoto iš jo ir mūsų visų bendros patirties, prisiūti  jau nebepavyks. Jis jau papuošė mūsų teatro meno patirtį keliais ryškiais klasikiniais šedevrais. Bet tam, kad jis išties taptų didžiuoju mūsų teatro Klasiku - klasikine aukščiausia šio termino prasme, - likimas vis tik pašykštėjo talentingam menininkui ypatingo prielankumo.

O kad taptų klasikiniu kūrėjo ištikimybės pačiam sau ir savo kūrybai atveju ir pavyzdžiu, karališkai žilagalvis, savo aštuntą dešimtį metų jau beįveikiąs Jonas Jurašas yra pasitarnavęs daugiau nei kas nors kitas. Spektaklis „Baltoji drobulė" - puikus viso to įrodymas, iliustracija ir pavyzdys.

Recenzijos