Miuzikle ašara sužvilgo žmogaus likimo drama

2009 08 27 Kauno diena, 2009 08 25

aA

Rita Bočiulytė

Klaipėdos muzikinis teatras savo XII festivalį „Muzikinis pajūris“ papuošė nacionaline premjera - Giedriaus Kuprevičiaus miuziklu „Veronika“.

Apie mus visus

Scenoje atgaivinta šimtametė lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio apsakymo „Paskenduolė“ istorija. Naujoji jos interpretacija, kaip ir visas šiemetis klaipėdiečių operos ir simfoninės muzikos festivalis, įsiliejo į per visą šalį nuvilnijusius renginius, dedikuotus Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Tačiau šis proginis pastatymas - ne vienadienis reiškinys. Po premjeros tapo aišku, kad G.Kuprevičiaus „Veronika“ taps teatro repertuaro pasididžiavimu.

Spektaklio aktualumas nekelia abejonių. Lietuvoje dar labai daug esama prietarų ir mažai savikritikos, krikščioniškos atjautos, o emigracijos, teisingumo ir išdavystės temos mums rūpi kaip ir prieš 100 metų. Spektaklio siužete subėgo, susipynė skaistumo, pasmerkimo, tikėjimo, atsakomybės, meilės ir savižudybės linijos. Scenoje A.Vienuolio Veronikos likimas skamba kaip moralinis paniekintos skaistybės priekaištas, ragina suklusti, pastebėti jautrų, nekaltai kenčiantį, nepelnytai baudžiamą žmogų, atsigręžti į mūsų dvasinės kultūros šaknis.

Iš tikrųjų „Veronika“ - miuziklas apie mus visus, tautą ir žmones iš kaimo, kurių kultūroje susipynė baltiška, krikščioniška ir tiesiog valstietiška pasaulėjauta, dūstanti globalizacijos niveliuojamoje miesto kultūroje.

Istoriją supoetino

Dviejų veiksmų miuziklui libretą parašė vilnietė aktorė, režisierė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė. Ji A.Vienuolio „Paskenduolės” istoriją supoetizavo, iškėlė dvasinius dalykus, nenuėjo tiesmuku socialiniu keliu. Nuostabi įvaizdžių poetika, savitas kūrinio tyrumas ir Veronikos personažas šiandien suskambo kaip ilgesys kažko, kas negrįžtamai prarasta...

Anot B.Marcinkevičiūtės, „visais laikais gimsta Veronikos - visados atsiranda pernelyg jautrių žmonių, tarsi ne šio pasaulio... Nesikeičia ir tai, kad žmonės iš meilės alkio visais laikais kankinasi, žudosi, skandinasi ir fizine, ir perkeltine prasme. Kai meilės nėra aplink nei širdyje - gyvenimas nebetenka prasmės”.

A.Vienuolio parašyta istorija miuzikle pateikta per Veronikos prisiminimus, išgyvenimus ir vizijas. Spektaklio veikėjai - tarsi žmonės iš jau praėjusio laiko, savotiški šimtametės istorijos įvykių liudininkai, iš realių personažų jie lyg pasakoje gali virsti gamtos dvasiomis, skenduoliais, kenčiančių iškeliavusių sielų balsais, o ežeras - tai gražiausių jausmų vandenynu, tai sielvarto bedugne, tai amžinos ramybės oaze. Taip „Veronikoje” susiliejo poezija ir gyvenimo proza, praeitis ir dabartis, tikrovė ir mistika.

Su kokybės garantija

Spektaklį režisavo Jonas Vaitkus. Jo dalyvavimas pastatyme jau iš anksto buvo savotiška meninės kokybės garantija teatrui ir juo besidominčiai publikai. Rezultatas pateisino lūkesčius.

Tiksliai sudėlioti muzikiniai ir režisūriniai akcentai, išryškinta artistų plastika, vaidyba apvalyta nuo buities, inkrustuota sarkazmu, ironija, potekstėmis, ideogramomis, rasta puikių apšvietimo sprendimų. Spektaklyje ir atlikėjai kalba esmę, skundžiasi iš vidaus, ne tik dainuoja.

Per premjerą orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus, dažnai forsavo, nešykštėjo garso, matyt, apeliuodamas į miuziklo žanrą. Tačiau lyrinėse scenose nei muzikai, nei jos atlikimui nestigo meninio subtilumo.

Persmelkia skausmu

Gal jo šiek tiek pritrūko režisūrai, kuri šiame pastatyme atrodo minimali, tačiau gana drastiška, apeliuojanti į visapusišką atlikėjų atsivėrimą, vidinį apsinuoginimą ir ekspresiją, sukoncentruota į atpažinimo efektą ir įtaigą. Kad pasiektų žiūrovų protus ir širdis, anot režisieriaus, kad „tai, kas girdima, taptų matoma, ir kas matoma, būtų girdima”. Kai kurios spektaklio vietos persmelktos kone fiziologiniu skausmu. J.Vaitkus veržiasi prie pačios esmės, jautrią, trapią asmenybę priešpastatydamas negailestingai, inertiškai miniai, su širdgėla klausdamas savęs ir žiūrovo, kaip gyventi pasaulyje, kuriame nėra meilės...

Žodžiui, jo prasmei ir muzikai režisierius labai jautrus. Jis iš visumos iškristalizuoja asmenybę. Scenos, kuriose gimsta jausmas, persmelkia protą. Tai aktyvios, atakuojančios minties teatras. Logiškas, racionalus, griežtos diktatoriškos formos, visas sutelktas ties žmogaus likimo drama ir sugestija. J.Vaitkus atkakliai, visomis priemonėmis braunasi prie ribos, kur atsiskleidžia mylintis ir kenčiantis žmogus.

„Veronika” skatina permąstyti savo krikščioniškus jausmus, dar kartą pasverti vertybes, paieškoti širdyje tiesos ir meilės, atjautos, atlaidumo pasiklydusiam, pasimetusiam, silpnam.

Painiava dėl žanro

Jaudina ir jausminga istorija, ir muzika. G.Kuprevičiaus veikalas - daugiaplanis, autorius panaudojo įvairios muzikos citatas. Žanro požiūriu jis neatitinka holivudinio miuziklo standartų, daug arčiau muzikinės dramos. Pirmapradiškas dramatizmas užkoduotas literatūrinėje jo medžiagoje, anaiptol ne pramoginiame siužete. Gal todėl „Veronika” kartais skamba kaip opera, kai kurios scenos primena oratoriją, plastiško lengvumo jai suteikia gausūs miuzikliniai elementai.

Iš viso to sukonstruota visuma, sklidina tiesiog labai gražios muzikos, švaraus vidinio, imanentinio pulsavimo. Kaip po premjeros pastebėjo vilnietė teatrologė Daiva Šabasevičienė, „svarbiausia, kad muzikinis audinys kuria dramaturgiją, kuri labai svarbi sceninei kalbai”.

Nustebino vizualumu

„Veronika“ nepaprastai vizuali. Scenografas Artūras Šimonis spektakliui sukūrė išraiškingas, skaidrias ir tikslias dekoracijas, o kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė - rafinuotai stilingus kostiumus, kurie padėjo išryškinti pastatymo idėją.

A.Šimonio scenografija perša mintį, kad autorius liko ištikimas savo stilistikai - jokio buitiškumo, eita arčiau filosofijos, metafizikos, sąlygiškumo ir stilizacijos keliu, vaizdui suteikiant perspektyvą, vengiant iliustratyvumo. Mėlyje skendinti jo scenografija - funkcionali, kintanti, lakoniška, dvelkia delikačiu minimalizmu, persmelkta alegorija, simboliais ir vaizdo švara.

Nustebino teatro scena. Iš ankštos, modernia technika negalinčios pasigirti erdvės ji tarsi virto ištisa vaizdinių jūra - gyva, pulsuojančia, nuolat kintančia. Talentingas scenografas sakytumei išplėtė menkas technines Klaipėdos muzikinio teatro scenos galimybes.

Scenovaizdyje A.Šimonis sąmoningai atsižvelgė į XX a. pradžios stilizaciją. Todėl nevengė plokščio, tarsi iškirpto vaizdo. Kiek leidžia teatro techninės galimybės, padaryta maksimaliai daug, kad scenografija būtų funkcionali, kintanti ir alegoriška.

Pagrindinį scenovaizdžio elementą - A.Vienuolio „Paskenduolės” ežerą scenografas tarsi padalijo į tris planus - vidinį (tai, kas vyksta pagrindinio personažo sąmonėje), socialinį (kas dedasi tarp žmonių, visuomenėje) ir filosofinį (bendras imanentinis laukas, jungiantis pagrindinį personažą, jo prisiminimus, vizijas, pereinančias per pirmapradžius archetipus, mitologiją). Tas simbolizmas ir alegorija labai subtiliai matyti ir kostiumuose, ir scenovaizdžio akcentuose (saulė, mėnulis, verpstė, koplytstulpis, vėtrungė etc). Taip miuziklo scenovaizdyje A.Vienuolio „Paskenduolės” ežeras virto dvasiniu, mistiniu ežeru, scenoje esančiu visąlaik, neatsiejamu kaip likimas.

Bendromis pastangomis

Pagrindinės miuziklo veikėjos Veronikos vaidmenį premjeriniame spektaklyje atliko jauna vilnietė solistė Ona Kolobovaitė. Jos sukurtas personažas gilus ir jausmingas, nepaprastai organiškas ir įtaigus, visais aspektais sunku būtų įsivaizduoti geresnę Veroniką.

Klaipėdietė Agnija Šeiko-Sarulienė ne tik sugalvojo visą spektaklio choreografiją, bet ir pati jame šoka, kurdama mistinę jo atmosferą. Jos bežodis personažas, nuolat lydintis Veroniką, iškalbingas kaip pati lemtis.

Naujajame spektaklyje pasirodė visas būrys Klaipėdos muzikinio teatro artistų - įdomius vaidmenis sukūrė Mindaugas Rojus, Dalia Kužmarskytė, Svetlana Konstantinova, Jadvyga Grikšienė, Rita Petrauskaitė, Valdas Kazlauskas, Artūras Kozlovskis, Stasys Rezgevičius, Vytautas Bytautas ir kiti. Sunku būtų ką nors išskirti, nes kiekvienas pagal savo jėgas ir galimybes nuoširdžiai pasitarnavo, kad spektaklis būtų vadinamas geru. Ir jis to tikrai nusipelno.

Bendromis spektaklio autorių, kūrėjų ir atlikėjų pastangomis „Veronika” tapo dinamišku, plastišku sceniniu kūriniu, pakylėtu iki egzistencinio, metaforinio-filosofinio lygmens. Jis unikalus idėjų brandumu, gilus ir doras.

KANO DIENA

 

Recenzijos