Mąstymo ir emocijų dilema lietuvių identiteto paieškose

Aušra Martišiūtė 2007 05 24

aA

““
Julius Žalakevičius pristato lietuvio įvaizdį
„Lietuvos diena“ šiandienos teatrų repertuare išsiskiria aktyvia pilietine pozicija. Sveikintina „cezario grupės“ idėja iš teatro scenos prabilti apie dabarties Lietuvą ir jos žmonėms aktualias problemas. Prabilti savo pačių jėgomis, nelaukiant, kol dramaturgai parašys pjesių (pjesės idėja – „cezario grupės“, scenarijus, režisūra, scenografija – Cezario Graužinio), o visuomenė susivoks, ką jai reiškia sunkiai ištariamos sąvokos: tapatybės krizė, istorinė savimonė, šalies įvaizdis etc. Perfrazuojant Luigi Pirandello pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“, šiame spektaklyje į teatro sceną atėję keturi personažai ieško lietuviškumo esmės.

Pasak Cezario Graužinio, spektaklio kūrėjų tikslas – surasti gyvą santykį su dabartimi, jį išreikšti teisinga intonacija ir atitinkama forma. Kūrybinio proceso eiga persišviečia ir spektaklyje, – pirmoje dalyje keturi „labai įsitempę personažai“ ieško aktualijų, asmeninio santykio su jomis, antroje keturi „labai atsipalaidavę personažai“ susitelkia ties viena – savižudybės – problema. Pirmoje dalyje mintys sukasi ties lietuviškumo idėja ir kritišku požiūriu į egzistuojančius stereotipus. Personažai – du vyrai ir dvi moterys – savo išvaizda (vienodi vyriški kostiumai) primena respektabilius politikus. Jiems nejauku savo vietose, nepatogu sėdėti ant įtartinai nemaloniai kvepiančių kėdžių, nemalonu daryti tai, ką jie privalo daryti. Telefono skambutis leidžia suprasti, kad scenoje esantys personažai vykdo įsakymą „iš viršaus“, turi ne tik suprasti, bet ir pajausti lietuvio tapatybę, istorinę savimonę, sukurti Lietuvos įvaizdį pasaulyje ir pan.. Spektakliui kenkia mėginimas aprėpti kiek įmanoma daugiau dabarties problemų – apie jas kalbama tiek daug, kad aktoriai nepajėgia išlaikyti ironiškos distancijos su savo kuriamu personažu. Sumanę keturis skirtingus tipus, kūrėjai nepasinaudojo kalbėjimo stilių įvairove, kurią siūlo pasirinktas temas gvildenantys mokslininkai, visuomenės intelektualai, žiniasklaida, politikai, eiliniai piliečiai (stilistinę pagalbą suteiktų profesionaliai kalbą išmanantis ir jaučiantis žmogus, tokiame spektaklio kūrimo procese galintis atlikti dramaturgo funkciją).

Kalbėjimas skirtingomis temomis pirmąją spektaklio dalį suskaido į atsitiktinių epizodų virtinę, personažai bet kokia kaina mėgina pasinerti į pasąmonės gelmes ir patirti jose glūdinčią lietuviškumo esmę. Veiksmo variklis – personažų pastangos įveikti kalbos abstraktumą, sutapatinti sunkiai ištariamų ir dar sunkiau suvokiamų sąvokų reikšmes su asmenine patirtimi. Tapatumo paieškos vyksta nepaprastai sunkiai ne tik spektaklio personažams, bet ir patiems spektaklio kūrėjams, kalbėjimas pabosta publikai, sunkiai išsivysto į vaidinimo epizodus. Paveikiausiais pirmosios dalies epizodais tampa ne kalbančiųjų aktualiomis temomis parodija, kuriai skiriama daugiausia laiko, o trumpi tapatumo pajautos epizodai. Juose natūraliai dera priešybės, slypinčios žmoguje ir visuomenėje: agresyvumas ir naivumas, kai, pavyzdžiui, pajautus senovės lietuvio kovingumo energiją, scenoje tykšta tikri, nesuvaidinti prakaito lašai, o prisiminus vaikystę, pabyra ašaros. Nuoširdus personažo ir aktoriaus Juliaus Žalakevičiaus įsijautimas sužavi žiūrovus, nepaisant to, kad jis su beisbolo lazda pasišvaisto virš salėje pasirinktos aukos galvos. Pirmąją dalį baigiančiame susigraudinimo epizode („dabar visi tris minutes paverkime“) sugretinama asmeninė patirtis ir Lietuvos istorija. Trys personažai iš tiesų pravirksta prisiminę vaikystę, ketvirtasis stengiasi susigraudinti pasakodamas Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki pastarųjų metų įvykių. Faktų grandinė nesujaudina ne tik personažo, kuriam taip ir nepavyksta išspausti nei vienos ašaros, bet ir publikos. Pirmoji spektaklio dalis baigiama aiškiai pabrėžiant, kad lietuvio tapatybėje itin svarbus lyrinis graudumas kyla ne dėl tėvynės, o dėl intymių asmeninių patirčių.

““
Kaip mirti iš laimės? Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Spektaklio kūrėjai siekia šokiruoti, papiktinti žiūrovą, pažadinti stereotipų nuslopintą mąstymą. Tai sveika ir sveikintina jaunos kūrybinės grupės pozicija. Natūralistiškai valgoma gimtoji žemė – būtinas lietuviškumo esmės ieškojimas rituale. Neskanios žemės žiaumojimą lydi patetiškas albėjimas, sukeliantis personažų ekstazę, kuri pasiekiama pašėlusiai trypiant, jojant įsivaizduojamais žirgais, ir primena tautinius šokius. Tačiau radikaliai kritiško požiūrio į stereotipus greitai išsigąstama ir aktoriai pradeda žiūrovus juokinti maloniai ir švelniai vaizduodami, koks ydingas yra lietuvių pasididžiavimas darbštumu. Dar didesnę juoko dozę sukelia epizodas, pateikiantis ekonomiškai naudingą verkiančios Lietuvos įvaizdį (siūloma įsivaizduoti užsienietį, kurį lėktuve pasitinka verkiančios stiuardesės, keleivius tikrina verkiantys pasieniečiai, veža pro ašaras kelio nematantys taksistai ir pan.). Pasakotojai taip įsijaučia į verkiančios Lietuvos įvaizdžio detales, kad publikai pradeda pabosti kikenti ir atsiranda distancija ne tarp aktorių ir jų kuriamų personažų, o tarp scenos ir publikos, kuriai nejučiomis kyla klausiamas, – ar taip jau ir malonu įsijausti į infantilumo būseną ir vaikišką vaidinimą? „Lietuvos dienos“ kūrėjai, užsiangažavę pažvelgti į aktualias problemas analitiškai, iš šalies, ilgainiui užsimiršta, užsižaidžia. Norėdami patikti publikai, patys pradeda mėgautis stereotipais, kaip antai įsitikinimu, kad lietuviui yra būdingas gerumas. Ilgai ir nuoširdžiai žaidžiamas linksmas skurdo panaikinimo žaidimas, kuriama graži idilė, kuria personažai mėgaujasi patys ir, mesdami obuolius nuo scenos, kviečia publiką patirti žaidimo malonumą.

Spektaklyje mėginama balansuoti tarp dviejų estetinių pozicijų: kai kuriuose epizoduose kuriama brechtiškai tradicijai būdinga kritiška distancija tarp aktoriaus ir jo vaidinamo personažo, kituose siekiama aktoriaus, personažo ir publikos emocinio susitapatinimo. Spektaklyje nusveria emocijas kelianti, įsijautimą ir susitapatinimą teigianti teatro estetika. Antroje dalyje mėginama sugrįžti prie brechtiškos distancijos tarp aktoriaus ir jo kuriamo personažo. Pabrėžiama, kad aktoriai vaidina aktorius, kurie vaidina personažus-savižudžius, tačiau kritiškas požiūris į tikrovę nuslopinamas, pasirinkus gėrio ir grožio vaizdavimą. Aktoriai mielai keletą kartų repetuoja iš laimės mirusios merginos istoriją, kuri visus sutelkia vienos dienos žygiui atgal į gyvųjų pasaulį. Savižudžių tautai leidžiama patirti pozityvaus požiūrio į pasaulį malonumą. Spektaklyje išnyksta riba tarp aktorių ir jų vaidinamų personažų, tarp personažų ir publikos patiriamų emocijų. Visi sujaudinti ir susigraudinę: gyvenimas iš tiesų yra gražus ir verta jį gyventi. Pastangos pajausti lietuvių tapatybę vainikuojamos gražia korekcija, – spektaklis atgaivina gyvenimo malonumo pajautą, kurią užgoždavo kasdieniai rūpesčiai, darbai, sofistiniai išvedžiojimai. Tačiau laiminga pabaiga kelia ne vieną klausimą, kurį norisi užduoti spektaklio kūrėjams, nusprendusiems lietuvių tautinės tapatybės klausimą svarstyti iš esmės. Ką norima pasakyti, spektaklyje demonstruojant, kaip išnyksta (ar konceptualiai panaikinama) kritiška distancija tarp aktoriaus ir personažo, tarp scenos veiksmo ir publikos? Kodėl panaikinama galimybė piktintis, sužadinti konfliktą, mąstymą? „Lietuvos diena“ kelia sudėtingus, aktualius visuomenės ir teatro klausimus, todėl šis projektas turėtų rasti vietos kuriame nors Lietuvos teatre, o spektaklio kūrėjai turėtų rasti galimybių spektakliui suteikti dinamišką, besikeičiančią formą.

Recenzijos