Kreida apibrėžę ratą. Iš teatrologo užrašų

Skaitomiausi
2006 02 19 7 meno dienos, 2006 02 17

aA

„Pižama šešiems”. Bernardas - Rimantas Jovas,  Siuzana - Asta Preidytė

Dar prieš dešimtmetį toks – užrašų – būdas kalbėti apie matytus spektaklius buvo vienas populiariausių tarp teatro kritikų. Praėjus premjeriniam įkarščiui, kritikas čia galėjo prisiminti anksčiau matytus spektaklius, įvardyti anksčiau nepastebėtus dalykus ar užfiksuoti pačią spektaklio kaitą. Tiesa, manyti, kad anksčiau kritikai teatruose lankydavosi dažniau, būtų neteisinga. Tiesiog anksčiau jie dažniau lankydavosi kituose miestuose (o ir sostinę dažniau aplankydavo kitų miestų teatrai), ir kelionės bei spektaklio įspūdžiai bent jau nesostinės teatralams leisdavo nesijausti užmirštiems ar neįvertintiems. Be to, kritikų kelionėmis į kitus miestus (ir ne tik Lietuvos) rūpindavosi Teatro sąjunga – kažkada ir ji turėjo autoritetą ir savaip palaikė praktikų ir teoretikų iniciatyvas. Šiandien vargu ar patys teatralai žino, ką veikia ir kam reikalinga Teatro sąjunga, triuškinamai save diskreditavusi organizuodama vieną iš Teatro dienų ir kasmet žlugdanti jai nepriimtinus projektus. O kelionių rūpestį prisiėmusi Kultūros ministerija jas organizuoja tik tikslingai – artėjant Teatro dienai ir (dabar) Auksinių kryžių teikimui. Tad kritikai, kaip, beje, ir teatro praktikai, tiesiog priversti susitaikyti su mintimi, kad aplankyti kitas šalis ir pamatyti užsienio spektaklius jiems yra paprasčiau, nei nuvykti į kitą miestą.

Užrašų forma suteikia galimybę pasidalyti apie spektaklį savo pojūčiais, o ne jį recenzuoti. Ir jei dabar rašyčiau apie ką tik Panevėžyje matytus spektaklius, pradėčiau ne nuo jų, o nuo tuščių miesto gatvių savaitgalio dienomis ir pilnų teatro salių savaitgalio vakarais. Gal tai, kad čia – ar tai būtų spektaklis vaikams Lėlių vežimo teatre, ar suaugusiesiems J. Miltinio dramos teatre – gausu žiūrovų, tėra tik vienai parai stabtelėjusio keliauninko iliuzija. Tačiau ji graži ir bent tam kartui įtikina, kad teatrai gyvena savo gyvenimą, kad be jų miestui būtų nejauku ir kad jie savaip išpildo savo žiūrovų lūkesčius. Kaip ir spektakliai, kurie šių teatrų aktoriams nors ir yra kasdienis darbas, vis dar suteikia džiaugsmo. Kažin, ar visada tai, kas ir kaip vyksta, rodoma scenoje, įprasmina aktorių kūrybinę būtį, realizuoja svajones; svarbiau, kad net šį vieną, atsitiktinį kartą žiūrovų gausmas fojė netyla nei prieš spektaklį, nei po jo.

Du Dramos teatre matytus spektaklius pavadinčiau simptomiškais ir būdingais anaiptol ne vien Panevėžio scenai. Sakyčiau, dabar teatrai, sąmoningai dozuodami repertuarą rimtesniais ir lengvesniais veikalais, orientuojasi ne tik į trupės, bet gal labiau į publikos poreikius. Ir jei kelios teatrui atiduotos valandos žiūrovui prabėga kaip maloni akimirka, ką gi, juo geriau. Galbūt kitą kartą jis grįš pažiūrėti sudėtingesnio, ne tokio linksmo spektaklio. Ir tai, kad per Marco Camoletti „Pižamą šešiems“, kurią čia pastatė Rolandas Atkočiūnas, salė sausakimša ir netyla žiūrovų juokas, joks ne praradimas. Pažiūrėję spektaklį du, tris kartus (o tokių iš tikrųjų buvo), pagyrę jį kaimynams ar draugams kaip smagią pramogą, žiūrėk, panorės pamatyti ir kitus. Juolab kad vaidina pažįstami, ne kartą matyti aktoriai, o daugelio (ne tik iš televizinio „Balto katino“) pamėgti Rimantas Jovas ir Albinas Keleris, čia kuriantys savo moteris apgaudinėjančius ir apsigaunančius vyrus, išties žaižaruoja energija ir sceninės partnerystės spalvomis.

„Pižama šešiems“ skoniu gerokai lenkia panašias situacijų komedijas, rodomas sostinėje. Ir jos sėkmė nemažai priklauso nuo „susivaidinusių“, beveik vienu ritmu kvėpuojančių partnerių. Minėti Jovas ir Keleris, pamačius juos kituose Panevėžio dramos teatro spektakliuose, galbūt ir priverstų nusiminti – sunku paslėpti vienodų vaidmenų įdirbį, vieną vaidybos intonaciją. Tačiau neįvertinti aktorių entuziazmo varijuojant vieno amplua galimybes negali. Rimantas Jovas ir Albinas Keleris, kad ir kokie išoriškai skirtingi būtų, šiandien teatre, berods, yra ir ryškiausi komikai, ir tragikai – tereikia pamatyti, kaip vienas ir kitas beveik skrajoja scenos grindimis, išraito sudėtingiausias plastines figūras, iškraipo juokingiausias grimasas ir vienas kitą pratęsia, papildo – mezga intrigą iš pusės sakinio, žvilgsnio, judesio. Iš paprastutės, vien pasitelkus žodžių žaismą pjese paverstos anekdotinės situacijos jie sutveria improvizacijų spektaklį ir jam suteikia žanrinio lengvumo bei ritmingumo. Ir neatsitiktinai tampa svarbiausiais – istorija apie sutuoktinius, kurie turi meilužius ir vieną vakarą yra priversti susitikti bei slėpti vienas kito santykius, įsivaizduoju, negali apsunkti – ilgesnė dvejonė, nesuveikęs triukas ar užtrukusi „repryza“ tik lėtintų veiksmą. Tad palyginti su moterimis – Lolita Martinonyte, Ligita Kondrotaite ir Eleonora Koriznaite, kurioms, regis, norisi savo vaidmenis „išvaidinti“ iki galo ir ne vien paviršiukais, šįkart spektaklio dinamiką ir jo komiškąjį sluoksnį kuria vyrai. Ir jų neapkaltinsi nei vaidybos šiurkštumu, nei skonio stoka ar stačiokiškumu.

„Pižama šešiems”. Džordžas - Vidmantas Fijalkauskas, Siuzeta - Ligita Kondrotaitė, Bernardas - Rimantas Jovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Žinoma, kiekvienas spektaklis geriausiai atrodo ir geriausiai suprantamas kitų to paties teatro spektaklių kontekste. Tam ir reikalingos kritikų kelionės, kad išmokytų juos į spektaklius žiūrėti ne iš susikurtų standartų, o iš vieno ar kito teatro pasirinktos, su savo tradicijomis, nusistovėjusiais sceniniais ir gyvenimo santykiais tęsiamos krypties pozicijų. Juk neatsitiktinai vienas ar kitas režisierius ne visada gali pritapti prie savo pasaulėlį susikūrusios trupės, kuriai norint suteikti kitą alsavimą tenka ieškoti tik jai tinkamų priemonių. „Pižama šešiems“ anaiptol nepretenduoja į naujoves ar teatrinį netikėtumą. Tačiau statytojų komanda – režisierius Rolandas Atkočiūnas, scenografas Gintaras Makarevičius ir kostiumų dailininkė Liene Bartkeviča (Latvija) – pasistengė, kad spektaklis nudžiugintų ir aktorius, ir žiūrovus. Panevėžio dramos teatro aktorius ir žiūrovus, nes pastarųjų plojimai ir juokas turbūt ir yra geriausias nuveikto darbo įvertinimas.

Na štai – galiu suprasti, kodėl Atkočiūnas „parinko“ šiam teatrui Camoletti komediją. Ir visiškai nesuprantu, kaip ir kodėl režisieriaus Raimundo Banionio mintis užvaldė Bertolto Brechto „Kaukazo kreidos ratas“. Ypatingo sceninio likimo bent jau buvusioje Sovietų Sąjungoje pjesė, 8-ąjį dešimtmetį tapusi vienu reikšmingiausių naujo (ir metaforinio, ir teatrališko) teatro pavyzdžių, kurio vien pavadinimas primena legendinį 1975 m. Roberto Sturua spektaklį su neužmirštamu Ramazu Čchikvadze ir jo sukurtu teisėju Azdaku. Šis darbas net šiandien nėra seniena – spektaklis Tbilisio Rustavelio teatre rodomas trisdešimt metų ir vis dar gausiai lankomas, senukui Čchikvadzei Azdakas ir dabar yra benefisinis vaidmuo, prie kurio jis grįžta nepaisydamas sveikatos. Nes Sturua sugebėjo abstrakčiai Brechto baladei suteikti ne tik aktualumo – statydamas kaip vodevilį, režisierius pridėjo jam tragiško skambesio, kurdamas brechtiškai atviros ir aštrios vaidybos spektaklį, pavertė jį beveik šekspyriškų intonacijų drama su savo piktadariais, aistromis, karalysčių dalybomis ir mūšiais, kurie vyksta čia ir dabar, grojant gyvam orkestrui ir vaidinant šio krašto, šios žemės, šios tautybės atlikėjams.

Kreidos ratas, kuriuo Sturua žemėlapyje apibrėžė Užkaukazę, šiam režisieriui buvo ir yra ne tik ratas, iš kurio berniuką, kad įrodytų motinystę, stengiasi išplėšti dvi moterys – tikroji motina ir jį užauginusi Grušė. Tai ir šalis, plėšiama į dvi dalis nepaisant jos istorijos, nesvarbu, kad pats Brechtas pjesės įžangai pasirinko dviejų kolūkių ginčą dėl žemės panaudojimo, kurį išspręsti kviečiama komisija, bet kurį iš tikrųjų išsprendžia dainius Čcheidzė su savo pagalbininkais aktoriais – suvaidina legendą apie „Kreidos ratą“.

Neslėpsiu – mačiusi gruzinų spektaklį, slapta vyliausi, kad dabar galbūt turėsime savo „Kaukazo kreidos ratą“ – spektaklį apie šiandien mūsų ir kasdienybėje, ir valdžioje vykstančias dalybas bei mūšius, neteisybę, nemeilę. Deja. Režisierius pasuko tradiciniu, „abstrakčiai“ surežisuoto ir abstrakčiai publikai skirto spektaklio keliu – su inertiškais sprendimais ir vaidybos klišėmis, skatinamais paviršutiniško entuziazmo ir parodomosios dinamikos.

Pasitelkęs Alvydą Šlepiką (kaip draminių korekcijų autorių), Banionis pabandė sulieti Brechto istoriją ir kolūkio aktorių vaidinamą spektaklį – sumanė Režisieriaus vaidmenį, papildė Grušės ir Simono liniją Grušės mylimojo „iš realybės“ intarpais, padarė Simoną Režisieriaus sūnumi ir t.t. Spektaklis įgavo mėgėjiško vaidinimo atspalvį, rodomą komisijai, kuriame svarbiausia tapo ne „Kreidos rato“, o paties spektaklio kūrimosi prie ir kartu su žiūrovais istorija – „paspaudžiant“ dramatinius išgyvenimus (pvz., Eleonoros Koriznaitės vaidinamos Grušės) ir tipizuojant bei šaržuojant paskirus veikėjus (pvz., Mero ir jo žmonos paveikslus, kareivius, kaimiečius). Ir kaip tik šis parodomasis mėgėjiško spektaklio kūrimasis privertė apsidairyti aplinkui – pastebėti salės gremėzdiškumą, scenos nepatogumą, pajausti stingdantį šaltį, kuris persekiojo fojė ir kuris dabar, sėdint, persmelkia kiekvieną kaulą, versdamas klotis paltais ir suktis šalikais. Štai toks jis dabar – nejaukus, perpučiamas skersvėjų, laukiantis ir nesulaukiantis rekonstrukcijos Panevėžio teatras, visais savo trūkumais badantis akis tada, kai scenoje vaidinamas eilinis iš eilinių spektaklis. Tiesa, apčiuopiamesnį pavidalą „Kaukazo kreidos ratas“ įgauna tik prasidėjus Azdako teisėjavimo daliai, kurią užbaigia garsioji berniuko dalijimo akimirka. Teisėją Azdaką, kaip ir mėgėjiško spektaklio Režisierių, vaidina Albinas Keleris. Aktoriui energijos galėtum pavydėti – jo Režisierius skrieja iš salės į sceną, plačias mostais ir grėsmingu balsu organizuoja vaidinimą, pasirodo pačiame vaidinimo įkarštyje ir nesiliauja muštravęs aktorių, jo Azdakas pasimėgaudamas sprendžia kaimiečių bylas, žongliruoja liudijimais ir tyčiojasi iš ieškovų, tačiau visuma nesidėlioja. Be vidinio užtaiso, be bendros spektaklio nuostatos, minties, kurią visu „Kaukazo kreidos ratu“ norėtų suformuluoti režisierius Banionis, ši kulminacinė scena tėra padaužiška kyšininko teisėjo parodija, susmulkinta į komiškus triukus ir nesurinkta į „kreidos rato“ pamoką. Sukrečiančią pamoką ir spektaklio veikėjams, ir žiūrovams...

Ir tada pamanai – galbūt Brechtas šiandien nebeaktualus, galbūt jo teatro modelis, jungiantis balaganinę ir „racionalią“ vaidybą, vaizduojantis ir čia pat apnuoginantis gyvenimo inertiškumą, mistifikuojantis ir demistifikuojantis teatro klišes, personažų tipus ir kažkada stebuklingai tapęs sukrečiančio, mąstančio teatro sinonimu, šiandien yra pasenęs dėl paties teatro pasikeitusių tikslų, dėl kitokio gyvenimo, siūlančio scenai kitus personažus ir kitus sukrėtimus. Ir pagauni save – kaltas juk ne Brechto modelis, ne šio dramaturgo pavardė, kuri kaip slaptažodis turėtų pasufleruoti režisieriui ir aktoriams scenines paieškas, o teatro inertiškumas, menininko kurtumas ir neatsakingumas, jo tikslų susmulkėjimas ir supaprastėjimas. Visa tai spektaklis užfiksuoja ir išdidina. Belieka teisti tik save. O tai ir būtų pirmas žingsnis Brechto teatro link.

Recenzijos