Vieniša inteligencijos sala skendi barbariškumo vandenyne

Valdas Vasiliauskas 2005 11 15 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas 2005 11 15

aA

F.Latėno ir dailėtyrininkės R.Rachlevičiūtės duktė tapo spektaklio centru, iš dalies nustelbdama Vaidos Būtytės Olgą ir net Valdos Bičkutės Mašą
Praėjusį penktadienį teatralizuotu koncertu, o šeštadienį – Antono Čechovo „Trijų seserų“ premjera atidarytas Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, atkurtos nepriklausomos Lietuvos bendraamžis. Tai vienintelis valstybinis teatras, pastatytas (rekonstruotas) atkurtos nepriklausomybės laikais. Reikėjo net 14 metų, kad Rimo Tumino teatras gautų savo namus.

Kai kiti Lietuvos teatrai, įsikūrę tviskančiuose rūmuose, kūrybiškai mirė, šis benamis kampininkas išliko ir tapo vienu pajėgiausių šalies teatrų.

Ir gavo sceną tada, kai geriausi spektakliai galbūt jau suvaidinti. Taip nutinka gyvenime. Ir A.Čechovo pjesėse, kuriose linksmybės, šventinė nuotaika – tik širma, pridengianti gyvenimo tragizmą.

Režisierius R.Tuminas jau pirmoje, pavasariškai šviesioje, jaunatviškai nerūpestingoje Irinos varduvių scenoje minorinėmis intonacijomis, kostiumų spalvomis (kostiumų dailininkė Vilma Masteikienė) ir muzikos leitmotyvu (kompozitorius Faustas Latėnas) anonsuoja tragišką finalą.

Pasirinkdamas išsvajoto teatro atidarymui A.Čechovo „Tris seseris“, R.Tuminas apibendrino ne tik savo 30 metų kūrybos kelią. Jis nusilenkė ir didžiajam XX a. antrosios pusės režisūriniam teatrui, kurio formavimuisi A.Čechovas ir talentingiausi „žiauraus realizmo“ dvasios jo pjesių pastatymai turėjo išskirtinę reikšmę.

Čia ir lietuvių režisieriai visuomet turėjo ką pasakyti – tai ir paties R.Tumino 1990 m. pastatytas ir iki šiol vaidinamas „Vyšnių sodas“, ir du Eimunto Nekrošiaus šedevrai – „Dėdė Vania“ (1985) bei „Trys seserys“ (1995). R.Tumino „Trijose seseryse“ surengtas Tuzenbacho „labdaros koncertas“ padegėliams atkartoja E.Nekrošiaus „Vergų chorą“ iš „Dėdės Vanios“ – lyg gyva jungtis su anuo teatro aukso amžiumi.

Vilniaus mažojo teatro fojė puošia marmurinė lenta, primenanti, kad 1909-1914 m. šiose patalpose (Gedimino pr. 22, anuomet – Jurgio pr. 22) veikė „Rūtos“ draugija. Mykolo Sleževičiaus įkurtas Vilniaus lietuvių susivienijimas „Rūta“ scenos mėgėjų spektakliais ir choro koncertais buvęs lietuviškos kultūros sala Vilniaus krašte.

Tačiau tokia sala yra Prozorovų namai spektaklyje. Režisierius R.Tuminas ir scenografas A.Jacovskis tai pavertė erdvinio „Trijų seserų“ sprendimo principu, sukonstravę sceną scenoje – pakylą, kuri ir yra trijų seserų namai, į kuriuos lyg plaštakės į šviesą veržiasi visi spektaklio herojai.

Kas čia juos traukia, kaip tuos padegėlius iš trečiojo pjesės veiksmo? Gal tai – paskutinis dvasingumo, didžiosios klasikinės kultūros, užsienio kalbų mokėjimo prieglobstis? Tik čia galima tikėtis, kad būsi išklausytas ir išgirstas. Čia ieškoma šilumos, meilės, čia bėgama nuo vienatvės, šalčio ir ugnies. Nuo tamsos ir barbariškumo.

Kita vertus, miesčionė Ilonos Kvietkutės Nataša ateina į Prozorovų namus tiesiai iš žiūrovų salės – iš minios, tačiau ant tos pakylos jaučiasi kaip nesava. Savimi ji pasijunta tik nulipusi žemėn.

Ta pakyla – lyg sakralinė vieta, į kurią nevalia įžengti barbarui. Todėl šioje scenoje gali diriguoti chorui kilnusis Jokūbo Bareikio Tuzenbachas, tačiau ji neprieinama Manto Vaitiekūno Solionui, kurio rankos trenkia lavonu. Jų mirtina dvikova – tai kova ne tik dėl Irinos širdies, bet ir dėl scenos.

Kiekvienam „Trijų seserų“ statytojui iš naujo reikia atsakyti į klausimą: kas yra ta Maskva, į kurią veržiasi trys seserys ir jų brolis? Tai gubernijos nuobodulio, provincijos rutinos ir skurdo priešingybė, niekada nepriartėjantis ateities horizontas, svajonės apie gyvenimą, kuris bus po „dviejų trijų šimtų“ metų?

Didžiausia R.Tumino „Trijų seserų“ naujovė – radikali laiko inversija, „Maskvą“ iš ateities perkėlusi į nesulaikomai tolstančią praeitį. Arūno Sakalausko Veršinino filosofavimas, koks bus gyvenimas po dviejų trijų šimtų metų – tik pageidavimų koncertas, skirtas laikui užimti.

Mat R.Tumino „Trijų seserų“ herojai nesijaudina dėl to, kaip žmonės gyvens po dviejų trijų šimtų metų. Būta ko jaudintis. Ir jie gyvenimo grumtynes pralaimi ne todėl, kad ateitis – Maskva, Andrejaus profesoriavimas ir kiti gyvenimo planai – niekaip neateina.

Visas R.Tumino spektaklio tragizmas – dabartyje, kuri nesustabdomai virsta praeitimi. Tik susipažinai su žmogumi, pamilai jį, atrodo, visam gyvenimui, o jau reikia su juo atsisveikinti visiems laikams. Štai kas R.Tumino „Maskva“ – tai, kas brangiausia, tačiau neįmanoma išsaugoti.

Tuzenbacho elegija - kaip vergų choras. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos.

„Trijų seserų“ pakyla kiekviename veiksme, keičiantis metų laikams, įgauna vis kitą prasmę. Pirmajame veiksme – pavasarį – uždengta kilimais, ji tampa Irinos, savotiško šiuolaikinio topmodelio, podiumu. Puikus R.Tumino II kurso studentės Elžbietos Latėnaitės debiutas. Kompozitoriaus F.Latėno ir dailėtyrininkės R.Rachlevičiūtės duktė tapo spektaklio centru, iš dalies nustelbdama Vaidos Būtytės Olgą ir net Valdos Bičkutės Mašą.

Gal tai tik šeštadienio premjeros įspūdis, tačiau A.Čechovo „Trijų seserų“ pagrindiniai herojai buvo kiek praradę mastą. Užtat svorį įgijo antraeiliai. Žinoma, skirstyti šito klasiko pjesėse herojus į pagrindinius ir antraeilius rizikinga: kiekvieną jų lydi šlovingos scenos tradicijos ir garsiausios atlikėjų pavardės, kūrusios čechovišką polifoniją.

R.Tumino polifoniją kuria kiekvienas aktorius, kurio personažas, išvestas į sceną scenoje, tarsi pateikiamas stambiu planu. Tokie režisieriaus „sustambinti“ yra Ilonos Kvietkutės Nataša su jos nepamirštamu plaukų kuodu, Audriaus Bružo Andrejus Prozorovas, puikus Leonardo Pobedonoscevo Fedotiko ir Mindaugo Capo Rodė duetas, Gedimino Girdvainio Čebutykinas, Aldonos Janušauskaitės Anfisa – ši 80 metų senolė vienintelė yra laiminga.

Finale trys seserys lieka vienos tuščioje pakyloje, uždengtoje juodu audeklu. Šios karsto pakylos papėdėje sėdi Anfisa ir Čebutykinas – seniai laidoja jaunimą, nes jauni žmonės nemėgsta budynių.

Vilniaus mažajame teatre uždanga iš tikrųjų nusileidžia – ši pamiršta tradicija atrodo kaip dar viena režisieriaus naujovė.

Recenzijos