Transcendentinės Edwardo Albee erekcijos metamorfozės

Valdas Gedgaudas 2005 10 22 Šiaurės Atėnai, 2005 10 01

aA

Dalia Storyk ir Kostas Smoriginas

Šeimos galva – penkiasdešimtmetį švenčiantis, plačiai pripažintas ir gerbiamas architektas Martinas Grėjus, pasaulio miesto kūrėjas, prieš pusmetį įklimpęs į zoofilijos liūną, pradėjęs reguliariai susitikinėti (su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis) su užmiestyje laikoma tikrų tikriausia ožka...

Pasak Martino, ožka (vardu Silvija) kartą užmiestyje gražiai rudenėjant pažvelgia į jį tokiomis akimis, kad Martinas pajunta tai, ko niekada gyvenime nebuvo jautęs... Martinas tiesiog ištirpsta nuo tokios tyros, pasitikinčios, nekaltos, atviraširdiškos būtybės artumo ir jaučia palaimą, tyrumą, neįsivaizduojamą meilę, kurios negalima su niekuo palyginti. Atsitinka tai, ko būti negali. Bet atsitinka.

Tarp Martino ir ožkos užsimezga nepaaiškinamas ryšys, bendrumas, tikras supratimas, tarytum koks praregėjimas, kai jau nebėra kelio atgal ir sustoti – nebeįmanoma. Martinas akimirksniu suvokia, kad permiegos su Silvija, ir tam tikru atžvilgiu supranta esąs gyvulys... Palaimintas ožkakrušys.

Apie šį neįtikėtiną ir sunkiai paaiškinamą neišnarpliojamų Martino bei ožkos dvasinių ir kūniškų santykių mazgą sukasi 2003 metais legendinio amerikiečių dramaturgo Edwardo Albee parašytos pjesės „Ožka, arba Kas ta Silvija“ veiksmas. Šios net keturis prestižinius apdovanojimus (tarp jų ir dramaturgijos „Oskaru“ vadinamą „Tony“ premiją) pelniusios pjesės pastatymu naują sezoną pradėjo Valstybinis jaunimo teatras.

Spektaklio režisierė Dalia Tamulevičiūtė prisipažino skeptiškai vertinusi galimybes šį veikalą realizuoti teatro scenoje, bet perskaičiusi puikų Nijolės Reginos Chijenienės vertimą nuomonę pakeitė ir su aktoriais Kostu Smoriginu (Martinas Grėjus), Dalia Storyk (Stivi, Martino žmona), Sergejumi Ivanovu (Bilis, Martino sūnus) ir Vidu Petkevičiumi (Rosas Tatlis, Martino draugas) kibo į darbą.

E. Albee „Ožka, arba Kas ta Silvija“ siūlo daugybę žanrinių šio veikalo sprendimo galimybių teatro scenoje. Šią pjesę įmanoma „atrakinti“ juodosios komedijos, farso, tragifarso, absurdo dramos ar fantasmagorinio grotesko rakursu, zoofiliniam teksto fundamentui suteikiant galybę atspalvių, tikrovę nuspalvinant fikcijos atšvaitais.
Ir vis dėlto apie ką ši aštuntą dešimtį bebaigiančio E. Albee pjesė?.. Nejaugi vien tik apie sodomijos apsėstą, vidutinio amžiaus krizės kamuojamą, nebežinantį, ko nusitverti ir kaip gyvenimui bei kūrybai suteikti naujų spalvų, suklupusį vyriškį, jau pusmetis besikrapštantį apie ožkos pasturgalį?.. Vargu.

Galbūt šiuosyk E. Albee prabilo apie tai, kad iš esmės žmonės negali suprasti vienas kito. Netgi labai darniame ir dailiai sušukuotame gyvenime, kuriame, regis, nieko nestinga. Jiems tik atrodo, kad jie vienas kitą pažįsta lyg nuluptus, jie tik įsivaizduoja žiną, ką kitas jaučia ir ko iš jo tikėtis, tačiau tarp jų visada žergiasi koks nors Gyvulys – ožka, ožys, šuva, kiaulė, katinėlis, žąsis...

Kostas Smoriginas - Martinas
Kaip K. Smorigino Martinas ištirpo ožkoje, taip aktorinio teatro išpažinėja režisierė D. Tamulevičiūtė stengiasi ištirpti artistuose. Artistai – geri. Jie tirpte tirpsta savo kuriamuose personažuose. Nors dailininko Artūro Šimonio sukurtame moderniai melsvuojančiame „sniego“ kambaryje svetainėje – vėsoka.

K. Smorigino Martinas pirmame veiksme – sutrikęs, sunkiai besiorientuojantis erdvėje ir laike, kamuojamas Alcheimerio ligos simptomų, gerai prižiūrimas, apskalbtas ir pavalgydintas respektabilios šeimos tėtušis (tiesa, jo sūnus Bilis – pederastas, švelniau tariant, gėjus, bet kas čia ypatingo – juk veiksmas vyksta XXI amžiuje), ką tik pelnęs svarbiausią savo gyvenimo premiją. Puiki pirmo veiksmo K. Smorigino Martino ir jo seno bičiulio V. Petkevičiaus Roso Tatlio scena, kurioje nelauktai paaiškėja nelemti zoofiliniai Martino polinkiai.

Pirmas veiksmas – tik lyrinė įžanga, pagrindinių temų ekspozicija, nuspalvinta švelniu humoru. Tai tarsi viltingas ir nepretenzingas pažadas, kad antrajame sulauksime įdomaus Martino Grėjaus šeimos istorijos tęsinio. Spektaklio ir pjesės likimas sprendžiamas būtent antrame veiksme, kuriame pagrindinę partiją į savo rankas perima Martino žmona Stivi, vaidinama D. Storyk. Kaip ji pati ne kartą pabrėžia – „suaugusi, ištekėjusi moteris“.

Ir ką gi?.. Stivi juokiasi ir verkia, šaiposi ir veriančiai klykia, su įkarščiu daužo lėkšteles ir paveikslėlius („keičia“ buto interjerą) bandydama suprasti savo vyro atvirai deklaruojamą meilę jai, bet tuo pat metu ir ožkai.

Atrodytų, D. Storyk Stivi elgiasi būtent taip, kaip ir derėtų panašioje situacijoje, viską atlieka nepriekaištingai (nebūtų puiki aktorė!), tačiau spektaklis ima riedėti nuzulintais buitinio realistinio teatro bėgiais. Nelieka erdvės potekstei. Netikėtumui. Tik kada ne kada švysteli blankūs neišsipildžiusios juodosios komedijos atspindžiai. O progos būta... Ne bet kokios.

Nežinia, ko šiuosyk pristigo režisierei, tačiau transcendentinė E. Albee erekcija scenoje virto buitinėmis rietenomis. Metafizinis ožkos žvilgsnis rudens laukuos neišprovokavo antrame veiksme kiek atkutusio K. Smorigino Martino įtikinamų atsivėrimų, pagrindžiančių egzistencinį zoofilo ilgesį. Ir liūdesį. Ir viltį, kad besilankant anoniminių zoofilų grupės susirinkimuose ir besidalijant bendra patirtimi pavyks pažaboti aistrą numylėtam gyvuliui.

Spektaklio pabaigoje V. Petkevičiaus Rosas, nugirdęs keistą K. Smorigino Martino ir S. Ivanovo Bilio pokalbį, paklausia jųdviejų: „Ar yra, vyrukai, kas nors, nuo ko jums nesistoja?“ Sunkus ir atviras klausimas.

Kažkodėl dingteli, kad atsakymas – scenos viduryje užrištame maiše tysanti ožka. Perpjauta gerkle. Bevaisė. Niekuo dėta. Paniekinta. Kad ir sukurti neblogi aktoriniai darbai, vis dėlto lieka neišteisinta ir neapginta paslaptingoji keturkojė E. Albee balerina. Kartais beveik visą valdžią atiduoti aktoriams – pavojinga.
Tebus Tau minkšti rampos pistoletai, Silvija... Sezonas tik prasideda.


 

Recenzijos