Kodėl naujametines taures keldavome skambant „Traviatai“

2020 11 20 menufaktura.lt
Scena iš profesionalaus Lietuvos operos teatro pradžią žyminčio 1920-ųjų „Traviatos“ pastatymo. Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo
Scena iš profesionalaus Lietuvos operos teatro pradžią žyminčio 1920-ųjų „Traviatos“ pastatymo. Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo

aA

Ar žinote, kokios kitos operos pretendavo ištisus dešimtmečius Naujųjų metų išvakarėse Lietuvoje būti atliekamos vietoje garsiosios „Traviatos“? Ir kodėl prieš šimtą metų pirmojoje operos premjeroje solistai dainavo apsirengę savo pačių išeiginiais drabužiais?

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras inicijavo virtualią diskusiją „Giuseppe´s Verdi „Traviata“ kaip Lietuvos operos tapatybė“. Joje mintimis dalijosi muzikologė, operos kritikė Jūratė Katinaitė ir dirigentas Julius Geniušas. Pokalbį moderavo žurnalistė, muzikos laidų vedėja Gerūta Griniūtė. Skaitytojams siūlome jų įdomaus pokalbio apžvalgą. 

G. Griniūtė: Siūlau sėsti į laiko mašiną ir keltis į 1920-uosius, kai Steigiamojo seimo Švietimo komisija paskyrė 110 tūkst. auksinų teatro steigimui. Tuomet nuspręsta Naujųjų metų išvakarėse pristatyti kompozitoriaus G. Verdi „Traviatą“: taip ši opera pradėjo rašyti Lietuvos valstybės profesionalaus operos teatro istoriją. Manoma, kad konkretus veikalas buvo pasirinktas dėl galimybės visą solistų sudėtį suformuoti iš savų atlikėjų. Bet ar tai - vienintelė priežastis?

J. Katinaitė: Ne vienintelė, bet labai svarbi. Buvo galvojama apie kelias operas: be „Traviatos“, svarstymuose minėti Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ ir Antono Rubinšteino „Demonas“. Visos trys operos atkreipė dėmesį tuo, kad joms nereikia daug atlikėjų ir jose nėra didžiulių masinių scenų, kurių jaunutė trupė nebūtų įveikusi. „Traviata“ šiuo požiūriu buvo optimaliausias pasirinkimas. Ir ačiū Dievui, nes jei būtų pasirinkta rusiška opera, tai vėliau, okupacijų laikotarpiu, turbūt nebūtume išlaikę naujametinės operos tradicijos. 1920 m. Kaune dar nebuvo alergijos rusų kultūrai, nes tuo metu iš Peterburgo bei Maskvos į Lietuvą parvyko daug nuo bolševikų valdžios besitraukiančių menininkų. Užtenka prisiminti Peterburgo Marijos teatro žvaigždę Kiprą Petrauską ir Maskvos filharmonijos operos kursuose studijavusią Adelę Galaunienę. Todėl svarstymai apie rusiškas operas tuo metu buvo natūralūs. Pirmaisiais metais užsimota statyti ir daugiau operų - pavyzdžiui, Ruggero Leoncavallo „Pajacus“, kurioje irgi mažai veikėjų, nėra masinių scenų ir galima apsieiti be komplikuotos scenografijos. Bet planai nebuvo įgyvendinti - 1920 m. sceną išvydo vienintelė opera „Traviata“.

G. Griniūtė: Gerbiamas Juliau, jūsų tėtis - dirigentas Rimas Geniušas, gimęs tais pačiais 1920-aisiais, vėliau net 50 metų dirigavo „Traviatos“ spektaklius. Jūs šią operą irgi diriguojate jau tris dešimtmečius. Kokius jausmus kelia šis kūrinys?

J. Geniušas: Ir tėčiui, ir man tai buvo pati brangiausia, istorinę tradiciją tęsianti opera. Mano tėvas R. Geniušas teatre kaip akompaniatorius pradėjo dirbti 1941 m., o „Traviatą“ pirmą kartą dirigavo 1946-aisiais. Tai viena iš tų operų, iš kurių neišimtum nė vienos gaidos, nė vienos frazės - taip dramaturgiškai logiškai joje viskas sudėliota. Be to, lietuviškam mentalitetui tai ideali opera su itin plačia emocijų skale: joje ir džiaugsmas, ir tragedija, ir liūdesys, ir mirtis. O lietuviai juk mėgsta užjausti. Todėl išlydint senuosius metus išgyventi visas šias emocijas jiems buvo priimtina. Grįžtant prie operų pasirinkimo, tai esu girdėjęs, kad buvo galvojama ir apie G. Verdi „Rigoletą“. Bet antruoju operos pastatymu po „Traviatos“ tapo Miko Petrausko „Birutė“, o trečiuoju - jau minėtasis A. Rubinšteino „Demonas“.

G. Griniūtė: Prisiminkime sąlygas, kuriomis pasirodė pirmoji operos premjera. Atlikėjai žengė į sceną vilkėdami savo išeiginiais drabužiais, yra liudijimų, kad Violetą dainavusi A. Galaunienė iš namų vežėsi net patalynę ir kitą rekvizitą, kad tik įvyktų operos stebuklas...

J. Katinaitė: Tas stebuklas susijęs ir su valstybingumu, kuriam buvo būtinas ne tik tautinis pinigas ir ekonominės struktūros, bet ir operos teatras, kaip tautos meninio pajėgumo įrodymas. Nes būta tam tikro žeminimo iš senųjų demokratijų pusės naujai besikuriančių valstybių atžvilgiu. Todėl skubėta įrodyti, kad esame pajėgūs sukurti operos teatrą, kuris yra stiprios, patikimos valstybės atributas. Bet teko labai pasistengti, kad pirmoji opera neatrodytų vargdieniškai ir skirtųsi nuo anksčiau rodytų klojimo gadynės spektaklių. Daugiau prabangos teatras galėjo sau leisti tik antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kai prakutusi valstybė išgalėjo jį deramai remti. Žinomas faktas, kad 1931 m. Valstybės teatro asignavimai buvo didesni nei Užsienio reikalų ministerijos, kuri tuo metu jau turėjo išplėtotą užsienio diplomatų korpusą. Pirmojoje premjeroje dainavo užsienyje subrandinti lietuvių solistai: K. Petrauskas sugrįžo iš Peterbugo, A. Galaunienė - iš Maskvos, Žermoną dainavęs Antanas Sodeika - iš Bostono. Netrukus jaunus perspektyvius dainininkus Švietimo ministerija pradėjo siųsti į žymiausius Europos muzikos centrus, kad jie įgytų gerą išsilavinimą. Štai Florą pirmojoje „Traviatoje“ dainavusi Veronika Podėnaitė buvo išsiųsta į akademiją Romoje ir tapo pirmąja lietuvių operos soliste, debiutavusia Milano „La Scalos“ teatre. Gaila, kad netrukus ji mirė nuo kraujo užkrėtimo nesėkmingos operacijos metu: išlikę įrašai liudija, kad tai buvo įspūdinga dainininkė.

J. Geniušas: Norėčiau pridurti keletą žodžių apie pirmuosius mūsų operos dirigentus. „Traviatos“ premjerą dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, gavęs išsilavinimą Peterburge ir Berlyne. Nors jis buvo chorinio dirigavimo specialistas, per pirmąjį teatro veiklos dešimtmetį sugebėjo pastatyti net dvidešimt operų. J. Tallat-Kelpša dirbo vienas, kol neprisijungė kiti dirigentai - Stasys Šimkus, Juozas Gruodis. Visgi esminis lūžis įvyko 1927 m., iš Rusijos atvykus dirigentui Mykolui Bukšai. Ne veltui ir Kauno valstybinio muzikinio teatro, ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentų kambariuose iki šiol kabo dideli M. Bukšos portretai: šis žmogus buvo lietuvių dirigavimo mokyklos patriarchas. Pas jį dirigavimą studijavo ir mano tėvas R. Geniušas, o pats M. Bukša studijavo Peterburge pas Nikolajų Rimskį-Korsakovą ir kitus garsius to meto profesorius. Tai buvo be galo reiklus, temperamentingas, išsilavinęs žmogus, mokėjęs nemažai užsienio kalbų ir susipažinęs su itališkosios vokalo mokyklos pagrindais. Mėgo keliauti po Europos operos teatrus, lyginti jų orkestrus bei pastatymus. Tačiau Kaune darbo sąlygos nebuvo lengvos. Kadangi teatro orkestrui trūko muzikantų ir instrumentų, iš pradžių J. Tallat-Kelpšai, o vėliau ir M. Bukšai teko patiems rengti operų partitūrų transkripcijas, trūkstamų instrumentų partijas perskirstant kitiems muzikantams.

G. Griniūtė: Kaip žinome, pirmojoje „Traviatoje“ buvo dainuojama lietuviškai. Operų atlikimo kalba iki šiol Lietuvoje sulaukia daug diskusijų. Ką apie tai manote?

J. Geniušas: Lietuviškieji atlikimai turi ir privalumų, ir minusų. Akivaizdžiausias privalumas - kad žiūrovai supranta operos tekstą, nors turbūt retas žmogus, ateinantis į „Traviatą“, nežino, kuo ši opera baigsis. Dabar visi lietuvių operos dainininkai pramokę italų kalbos, ruošdami partijas dirba su jų tartį koreguojančiais pedagogais. Bet prieš šimtą metų dainuoti itališkai būtų buvę tas pats, kas kinų kalba. Ir vėliau, kai Lietuvoje buvo pradėta dainuoti itališkai, nutikdavo visokių kuriozų: užmiršę tekstą dainininkai kartais vaistų pavadinimus pyškindavo... Dabar dainininkai jau baidosi lietuviškai dainuoti, nes vokaliai mūsų kalba operai nėra labai patogi. Bet, tarkim, Anglijos nacionalinė opera iki šiol rodo operas (taip pat ir „Traviatą“) anglų kalba. Netgi esu girdėjęs Justiną Gringytę, angliškai dainuojančią Karmen.

J. Katinaitė: Suprantama, kad prieš šimtą metų naujai susikūrusios valstybės, pabrėždamos savo tautiškumą, stengėsi kurti nacionalinius veikalus, o klasikines operas pristatyti lietuvių kalba. Ir niekas negali garantuoti, kad tokia praktika negrįš. Prie originalo kalbos teatruose buvo pereita ne tiek meniniais, kiek praktiniais sumetimais: susiformavus tarptautinei operos rinkai, po pasaulį gastroliuojančios operos žvaigždės nebenorėjo Niujorke tos pačios partijos dainuoti angliškai, Paryžiuje - prancūziškai, o Milane - itališkai.

J. Geniušas: Kauno valstybinis muzikinis teatras tik prieš keletą metų perėjo prie operų pastatymų originalo kalba. O iki tol buvo daug atvejų, kad Violeta dainuodavo lietuviškai, o iš svetur atvykęs Alfredas - itališkai, arba atvirkščiai. Tai skambėdavo truputį juokingai.

G. Griniūtė: Naujametinės „Traviatos“ tradicija, gyvavusi daugiau nei aštuonis dešimtmečius, buvo nutraukta 2002 m. Kokį ženklą tai paliko lietuvių operos metraštyje?

J. Katinaitė: Man asmeniškai gaila, kad tradicija, kuri sugebėjo išlikti vokietmečiu ir pergyventi visus sovietmečio generalinius partijos sekretorius, krito lygioje vietoje nepriklausomybės metais. Galbūt žmonėms jau buvo pabodęs tuometinis operos pastatymas, bet juk buvo galima pasitelkti rinkodaros sprendimus: paskelbti Vilnių „Traviatos“ sostine arba naujametiniam vakarui pakviesti ypatingą Violetą. Aš nebūčiau drįsusi nutraukti reikšmingos istorinės tradicijos.

J. Geniušas: Ši tradicija man ypatingai brangi, nes su nostalgija prisimenu laikus, kai aš Kaune diriguodavau naujametinę „Traviatą“, o tėtė tuo pačiu metu diriguodavo spektaklį Vilniuje. Pertraukos metu laidiniu telefonu susiskambindavome pasidalinti įspūdžiais, ar darniai dainavo choras ir ar Violeta paėmė mi bemol.

G. Griniūtė: Dažnai girdime argumentą, kad „Traviata“ savo turiniu anaiptol nėra šventinė opera...

J. Katinaitė: Į teatrą vaikštantiems žmonėms Violetos mirtis operos pabaigoje tikriausiai nebūdavo didelė staigmena. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad po gero spektaklio, net jei jame vaizduojama tragedija, lieka didžiulis energijos antplūdis ir pakilumo jausmas. O po prasto spektaklio, tebūnie tai operetė „Linksmoji našlė“, išeini iš teatro tarsi nugenėtas.

G. Griniūtė: Kuriuos „Traviatos“ pastatymus pavadintumėte ryškiausiais?

J. Geniušas: Man labiausiai įsiminė spektaklis, kuriame „Traviatą“ dirigavau pirmąkart: tai buvo 1984 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre režisierės Aurelijos Ragauskaitės sukurtas pastatymas su itin estetiškomis, muzikaliomis dailininko Liudo Truikio dekoracijomis.  1992 m. LNOBT išleistas režisieriaus Nerijaus Petroko „Traviatos“ pastatymas buvo vienintelis, kuriame dirbome kartu su tėčiu, todėl irgi paliko šviesius prisiminimus. Režisierius buvo puikiai išanalizavęs visus operos personažus. Nepalyginsi su neseniai Paryžiuje pristatyta „Traviata“, kurioje Violeta savo ariją dainuoja prie turkiškos kebabinės, fone mirkčiojant „Facebook“ reklamoms ir širdelėms... Dabar jau džiaugiamės, kai „Traviatos“ veiksmas neatsiduria povandeniniame laive arba batų fabrike. Būtų nonsensas, jei Lietuvos operos 100-mečiui išvystume panašaus stiliaus pastatymą.

G. Griniūtė: Ar galėtumėte plačiau atskleisti, kokia gi bus toji Lietuvos operos 100-mečio „Traviata“?

J. Geniušas: LNOBT pastatymas bus klasikinis, bet šiuolaikinės manieros. Jis tikrai nedvelks praeitu šimtmečiu ir nebus atgyvena. Iš ankstesnių operos dirigentų estafetę perims LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila ir LNOBT Operos meno vadovas Sesto Quatrini. Galėtume pabrėžti ir solistų mokyklos perdavimo tradiciją: 1920 m. premjeros Alfredo partijos atlikėjas K. Petrauskas buvo vėliau šią partiją dainavusio Virgilijaus Noreikos mokytojas, o V. Noreika - būsimojoje premjeroje Alfredą dainuosiančio Edgaro Montvido mokytojas. Tai akivaizdus tradicijos tęstinumo įrodymas.

LNOBT informacija

Naujienos