K.Glušajevas: „Spektaklis „Julija“ paneigia stereotipus apie Žemaitę“

2020 01 28 menufaktura.lt
Režisierius Kirilas Glušajevas. Vytauto Dranginio nuotrauka
Režisierius Kirilas Glušajevas. Vytauto Dranginio nuotrauka

aA

Vasario 21 dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pakvies į premjerą pagal naują Sigito Parulskio pjesę „Julija“. Šiuo spektakliu LNDT kaip režisierius debiutuoja Kirilas Glušajevas. Likus trims savaitėms iki premjeros, kuri dėl LNDT rekonstrukcijos įvyks Trakų kultūros rūmuose, K. Glušajevas pasakoja apie „Juliją“ Daivai Šabasevičienei.

Statyti „Juliją“ Tau pasiūlė teatras. Manau, kad tik suvokus, kad medžiaga įdomi ir įmanoma ją perkąsti, galima ryžtis šiam žingsniui. Kokios aplinkybės lėmė, kad Tu ėmeisi naujosios Sigito Parulskio pjesės „Julija“?

Kūrinio atsiradimą sąlygoja tiek dėsningumas, tiek atsitiktinumas. Tame yra ir planavimo, ir improvizacijos. Tai, kad pagrindinė šio kūrinio veikėja yra moteris - pakankamai dėsninga, nes visų mano statytų spektaklių epicentre - moteris. Jie kalba apie moterį pilietę, moterį asmenybę, moterį kūrėją. Šia prasme „Julijos“ atsiradimas manęs nenustebino. O netikėta tai, kad ši pjesė kalba apie šiuolaikinę moterį, gyvenančią Lietuvoje, nes tokių medžiagų tiesiog nėra. Apskritai vengiama kalbėti apie savo bendraamžius, apie savo amžininkus, apie mūsų laiką. Ir trečias dalykas, kuris buvo svarbus ir kurį priskirčiau prie stebinančių, buvo pasakyta, kad pjesė apie Žemaitę, nors iš tikrųjų pjesė ne apie Žemaitę, tai pjesė - galimybė Žemaitę turėti kaip foną arba kaip tam tikrą atspirties tašką teatrinei kelionei. Ta kelionė analizuoja šiuolaikinės moters, moters-kūrėjos klausimus Lietuvoje. Kitas dalykas, „Julija“ paneigia tam tikrus iki šiol dominavusius stereotipus, susijusius su Žemaite.

Dalis mano augimo ir formavimosi vyko lietuviškoje aplinkoje, o dalis - rusakalbėje. Jau tada pastebėjau, kad lietuviakalbėje aplinkoje nuolat pasigirsdavo tam tikras skepsis, pašaipa, ironija Žemaitės atžvilgiu, ko aš visiškai negirdėjau rusakalbėje aplinkoje. Man toks lietuviškasis savos kultūros genocidas visą laiką atrodė keistas. Tai sakydamas turiu omenyje ir Maironį, ir Vaižgantą, ir kitus autorius. Visą laiką girdėjau iš lietuvių draugų, vyresnių ir bendraamžių, kad jie - „kaimiečiai, kunigai arba nepilnaverčiai rašytojai“.

Kitas kraštutinumas, kurį aš girdėdavau, tai tie visiems gerai žinomi stereotipai apie Žemaitės išvaizdą ir būdą, bet jų net nenoriu kartoti, kad nebūtų dar kartą užrašyti. O trečias dalykas - tai idealistinis požiūris į šią rašytoją kaip į tam tikrą fantomą, kuris kažką parašė, o ką parašė, tai niekas ir nežino. O pjesė „Julija“, viena vertus, apie moterį, o tai visada yra nauja ir įdomu, kita vertus, su rašytojo Sigito Parulskio pagalba atsirado galimybė nusivalyti akmenis nuo dantų, kurie per ilgą laiką buvo susiformavę, ir naujai daug ką permąstyti.

Pjesė labai įdomi.

Taip. Statome ir pirmą variantą, naudodami pjesės struktūrą ir esminius jos dalykus, bet jį papildome ir vėlesniuoju pjesės variantu. Pati pjesės struktūra labai įdomi, labai netikėta. Man atrodo, kad tik labai gerai išmanantis, žinantis temą žmogus gali sau leisti su ta tema „žaisti“. Ir „žaisti“ ne vaikų žaidimus, o labai rimtus „žaidimus“, ką iš esmės ir daro Sigitas.

Pirmas įspūdis, kad tai tekstas, kurį sunku įsimylėti. Bet tai - tik pirmas įspūdis, nes skaitant toliau pamatai, kad pirmosiose scenose yra žiūrima pagal tuos pasiūlytus lekalus: kokia yra namų šeimininkė, kokia yra rašytoja, ką mes apie ją žinome ir t. t. Po truputį fokusas ima keistis, ir mes už to paviršiaus, į kurį pratę atsainiai žiūrėti ir kabinti įvairias etiketes, pradedame maišyti visas kortas, pradedame įvairius sugretinimus, sudūrimus. Bet tai nepatenkina noro gauti atpažįstamumą ir užkabinti etiketę. Pradedi jausti, kad kūrinys yra ne tik apie norą vaidinti, norą kurti, bet tai daug rimtesni dalykai, susiję su pagrindinės veikėjos vidiniu virsmu. Ir kuo toliau analizuojame, repetuojame, tuo labiau suprantame, kaip įvyksta pagrindinės veikėjos branda per labai trumpą laikotarpį, kuris skiriamas pjesėje. Lygiai tokią pat brandą „praėjo“ Žemaitė, lygiai per tokią pat brandą „ėjo“ ir iki šiol „eina“ visa lietuvių kultūra, iš esmės, ir pati valstybė. Ne veltui ji atsirado Nepriklausomybės trisdešimtmečio, Lietuvos tūkstantmečio fone. Tai bus spektaklis apie brandą.

Iš gyvenimo realybės prisiminsiu gražią metaforą: tam, kad drugelio sparnai, kurie yra trapūs ir gražūs, susiformuotų pakankamai lankstūs ir tvirti, pats išsilukštenimas iš kokono vyksta per labai labai mažą skylutę ir per labai didelį pasipriešinimą. Tad ši kultūra, kuri formuojasi, kaip formuojasi ir pagrindinė pjesės veikėja, visą laiką sulaukia tam tikro pasipriešinimo. Įdomu tai, kad tą pasipriešinimą sukuria patys artimiausi žmonės. Dėl to pagrindinės veikėjos Doros drama ir vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje. Jos išgyvenimų laukas, jausminė kelionė, siužetiškai, trumpalaikė meilės istorija jai parodo, kas ją iš tikrųjų spaudžia, traukia žemyn.

Sigitas Parulskis meistriškai visa tai sukūrė: mes nematome, kas yra „blogiečiai“, „geriečiai“, „juodi“, „balti“. Tai vienas retų atvejų, kada neaiškinama, koks yra veikėjas, kokios jo charakteristikos. Išvadas gali darytis pats, o kartais apskritai jo neteisti, nes supranti, kad jis yra visoks: vienoks vakar, kitoks šiandien, vieną vakarą miršta, kitą prisikelia.

Nors Sigitą Parulskį visi pripažįsta, iki šiol niekas jo nėra išsamiau analizavęs. Ar Tu galėtum apibūdinti, koks jis yra Tau?

Su jo dramaturgija susiduriu pirmą kartą. Bet mano pirma pažintis su juo įvyko labai seniai, kada namie bevartant rusų kalba išleistą žurnalą užtikau Sigito tekstą apie kariuomenę. Tuomet, dar būdamas paaugliu, perskaičiau tekstą, atrodo, kad apie parašiutininką, ir įsidėmėjau, kad tai labai tikroviška ir ritminga. Vėliau, aišku, buvo Oskaro Koršunovo statytas spektaklis „P. S. Byla O. K.“, kurio dramaturgiją rašė Sigitas, vėliau - jo rašyta Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ inscenizacija. Tą spektaklį mačiau milijoną kartų. O dabar analizuojant, pirmas dalykas, kritęs į akis - dovanokite, jei klystu, bet vadinu jį pirmuoju genetiniu postmodernistu: kontekstų montažas, demontažas... Teatrine prasme kalbant, nuo pat pjesės pradžios stebime tam tikrą pirandelizmą (sulyginimas su Luigi Pirandello teatru - D. Š.). Humoras, ironija, kaukės, - jų panaudojimas įmanomas tik tada, jei viską esi perpratęs. Juoktis galì tik iš to, ką puikiai žinai, arba ką arti savęs prisileidi. O Parulskis puikiai žino ir Žemaitės temą, ir šalį, kurioje gyvena. Vien dėl to jis yra pirandeliškas.

Tai yra ir psichologinė drama, nes visi įvykiai, kurie vyksta pjesėje, prasideda nuo tam tikro vidinio taško, kurį yra priėjusi pagrindinė veikėja. Ir visi drastiški veiksmai, kurių ji imasi, iš pažiūros atrodo destruktyvūs, vis dėlto yra nukreipti į brandą, į išsilaisvinimą bet kokia kaina. O tai yra labai bergmaniška. Juk Ingmaras Bergmanas buvo ypatingas moters sielos žinovas. Doros istorija su tuo labai glaudžiai susijusi: tai moteris, perkopusi į šeštą dešimtmetį, tai jos vėlyvos brandos, savarankiškėjimo ir stiprėjimo istorija. Išoriška, paviršutiniška, nesigilinančia akimi jos elgesys gali ir šokiruoti, ir stebinti, ir netgi papiktinti, ypač jei kalbėtume apie konservatyvius, tradicinius dalykus, kurie pjesėje apverčiami aukštyn kojomis.

Parulskis labai drąsiai parodo realią situaciją, susijusią su lyčių vaidmenimis.

Ar statydamas skaitei literatūrologų tyrimus apie Žemaitę?

Šį darbą atliko Jolanta Dapkūnaitė. Aš pirmą kartą sutikau žmogų, kuris apie Žemaitę kalbėjo kaip apie gerą savo pažįstamą. Ir būtent iš jos išgirdau ne tuos pačius nuvalkiotus faktus (garderobą ar moterų judėjimą), o apie bendražmogiškus dalykus, kurie atpažįstami šiandieniniame kontekste. Moteris, apie kurią ji kalbėjo, buvo labai gyvybinga. Taip galima kalbėti tik apie mamą, seserį, dukrą, bendrakursę ir t. t. Tai yra labai įdomu. Jolantos dėka aš pamačiau, kad tokios universalios moters šiandien tikrai nerastume. O kai pagalvoji, kiek Žemaitė keliavo, kai keliauti buvo beveik neįmanoma, kiek reikėjo turėti organizacinių sugebėjimų, valios... Kaip sugebėjo visa tai organizuoti, suburti diplomatinį korpusą... Šiandien tokio atitikmens nėra. Grubiai tariant, dominuoja požiūris: „Pradėjusi nuo kiaulidės ji daug pasiekė“, bet ir be kiaulidės ji daug pasiekė. Neturint kelių, gero susisiekimo, šiuolaikinių technologijų, tai, kiek padarė ir daro Žemaitė, - fenomenaliausiais atvejis. Na, pabandykit nueiti ir knygą išleisti.     

O štai mano sutapimai: su teatru „Kitas kampas“ nuvažiavome į Islandiją ir man vis ženklai įdomūs pasirodydavo. Pavyzdžiui, Žemaitė - daugiavaikė mama (septyni vaikai), o aš einu po Reikjaviką ir matau memorialinę lentą, skirtą islandų poetei, o ji - taip pat daugiavaikė rašytoja (trylika vaikų). Užeinu į knygyną, kuriame daug nedidelio formato knygučių, o tarp Marko Twaino, Guy de Maupassant´o, Gustave´o Flaubert´o, Shakespeare´o - Žemaitė guli. Viskas yra! O mūsuose dominuoja „priežastingumo diktatas“: labai greitai surandamos priežastys ir tada viskas tampa „labai“ jau aišku: „Dėl to garsi, kad...“ Arba: „Na, gerai, parašė, o kokia iš to buvo nauda?“

Spektaklyje skamba dokumentinis tekstas: „Tenka duoną kepti, tešlą išminkyti sunku, užkuriu pečių, nežinau karščio: duona tai sudegusi, tai pusžalė...“ Kai pagalvoju, kaip aš gyvenu: „mikrobangė“, kažkoks kaitstalis, o Žemaitei reikėjo ir kepti, ir ugnį prižiūrėti. O kur dar paršeliai ir gagenančios žąsys... Mes šiandien visko turime, bet tikrai už Žemaitę daugiau neskaitome. Man ji yra labai gyvas žmogus. Daug ką per ją galiu pasitikrinti.

Pjesės pradžioje ir pabaigoje ji rūpinasi tuo, kad į Lietuvą džinsai atplauktų, ji ūkininkus kaip aukso ieškotojus nori aprengti, „kad pasijustų kaip žmonės kitame pasaulio gale“. Tai iš esmės ji ir buvo ta aukso ieškotoja, nors atrodė kaip valstietė. O šiais laikais mes atrodom kaip aukso ieškotojai, bet aukso neieškom. Duok Dieve gerais valstiečiais tapti.

Kaip dirbi su aktoriais? Didesni dėmesį kreipi į jų personalijas ar gludini veikėjų charakteristikas ir jas pritaikai aktoriams?

Teatre man visą laiką svarbiausia yra dirbančios asmenybės. Šiame darbe labai įvairi kompanija: visų skirtinga amžių „paletė“, skirtingos patirtys, išgyvenę skirtingus teatrinius procesus. Dėl to labai įdomu.

Kadangi mes iš karto pradėjome skaityti, žiūrėti, domėtis ir panašiai, tai aš atėjau be išankstinio nusistatymo. Man įdomu analizuoti, kokie yra aktoriai, ką jie pasiūlo, kaip laukia repeticijų, kaip į jas įeina. Iš viso to jau galima daug ką daryti. Kuo toliau, tuo labiau ta „neaktorinė“ aktorių pusė tampa įdomesnė. Apskritai, stebint jaunus aktorius, akivaizdu, kad daugelis visiškai skirtingi, tačiau savitai arba nepakartojamai vaidina itin nedaug.

Atsirado kalbėtojų, kurie vertindami individualias aktorių savybės ėmė neteisingai, tiksliau, ne nuo to galo kalbėti apie „dokumentinį aktorių“.

Dokumentiniame teatre aktoriaus buvimo scenoje technika yra visai kita. Apie tai niekas nekalba. Ir dėl to ilgainiui susiformavo tokia tendencija, kad bet koks neartikuliuotas, netechniškas žmogus scenoje jau yra dokumentika. Dokumentikoje vis dėlto svarbiausia istorija, kaip ir geroje meninėje literatūroje. Taip jau veikia mūsų smegenys. Ar tu imsi postmodernią estetiką, ar tą pačią modernią, ar metamodernią, postironišką, vis tiek visą laiką svarbiausia istorija dėl vieno paprasčiausio dalyko - dėl to, kad taip veikia smegenys. Muzikai jau tai žino tūkstančius metų. Dėl to, kad yra struktūros. Jos gali būti simetriškos, asimetriškos, ritmiškos, aritmiškos. Istorija - tai yra struktūra. Dokumentiniame teatre jau pats aktorius gali būti istorija, bet ta „istorija“ turi būti verta, kad kiti sužinotų ką nors naujo.

„Julija“ - tarytum tradicinio teatro pastatymas, tačiau nemažą reikšmę užima ir aktorių asmenybės. Pradedant nuo Jolantos Dapkūnaitės, nes ji atnešė šiltą ir gyvą požiūrį į Žemaitę. Taip pat Sigito Parulskio gyvas santykis su Jolanta ir su Žemaite. Tada mano santykis su tuo, kaip ta pjesė atkeliavo iki manęs...

Kiek ir kaip visa tai integruojama į spektaklį?

Man atrodo, kad dabar vyksta tiesiog įsiklausymas į save.   

Kiek Tau svarbus Gintaro Makarevičiaus pasiūlyto scenovaizdžio sprendimas?

Mano santykis su juo yra kaip su filosofu. Jis man kaip Leonardo da Vinci; Makarevičius - ir filosofas, ir inžinierius, ir tapytojas, ir freskos meistras. Dėl to ši mano pažintis, darbas su juo yra kaip su vyresniu kūrybiniu broliu. Kuriant „Juliją“ su Gintaru kalbamės apie konceptualų, šiuolaikinį meną, meno istoriją. Ir tai man labai svarbu. Nors teatras išgyvena įvairius laikotarpius, tačiau tai, kad jis apjungtų įvairias meno formas, labai retai pasitaiko. Nebent Heinerio Goebbelso pavyzdys, kurio spektakliuose yra ir skulptūra, ir savarankiškai veikianti muzika. Man darbas su Makarevičiumi yra į tai panašus. Pavyzdžiui, stalas, ant kurio vyksta įvairūs veiksmai, pradžioje turėtų atrodyti kaip dadaistinė skulptūra. Erdvėje turėsime liaudies meno pavyzdžius, kurie bus eksponuojami lyg šiuolaikinio meno galerijoje. Pati erdvė primins Šiuolaikinio meno galerijos ar Nacionalinės dailės galerijos patalpas. Tiek Žemaitė atgis visiškai netikėtu rakursu, tiek ją pačią turėsime kaip tikrą eksponatą. Šiuolaikinis lietuviškas gyvenimas kaip performatyvi praktika, o gal kaip teatras. Kuriant spektaklį kol kas rūpinamės tokiais dalykais.

Bendradarbiauji su daugeliu teatrų. Kuo šiame kontekste išsiskiria Lietuvos nacionalinis dramos teatras?

Šis teatras yra atviras, žingeidus toms teatrinėms formoms, praktikoms, kurių anksčiau mes neturėjome. Šia prasme man šis teatras primena šiuolaikinę Lietuvos padėtį: Lietuvos nacionalinis dramos teatras kaip tautinis teatras atitinka šiuolaikinę lietuvių tautą.

Dėkui ir linkiu geros premjeros!

Daiva Šabasevičienė

Spektaklio „Julija“ premjera vasario 21 d. įvyks Trakų kultūros rūmuose, į kuriuos Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia atvykti ir visus Vilniaus žiūrovus. Vasario 23 d. spektaklis bus rodomas Ignalinos kultūros rūmuose, kovo 24, balandžio 25, gegužės 26 dienomis - Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.

Naujienos