Anšlagas ir euforija: Venecijos bienalėje Lietuvos paviljonas apdovanotas „Auksiniu liūtu“

Monika Gimbutaitė 2019 05 11 15min.lt, menufaktura.lt
Auksinis liūtas. Andrej Vasilenko nuotrauka
Auksinis liūtas. Andrej Vasilenko nuotrauka

aA

Svarbiausias vieno prestižiškiausių šiuolaikinio meno renginių apdovanojimas - Venecijos meno bienalės „Auksinis liūtas“ - pirmą kartą istorijoje keliauja į Lietuvą. Šeštadienį vykusioje apdovanojimų ceremonijoje paskelbta, kad Lietuvai atstovaujančioms menininkėms Rugilei Barzdžiukaitei, Vaivai Grainytei, Linai Lapelytei ir jų apie klimato kaitą svarstančiam operai-performansui „Saulė ir jūra (Marina)“ šių metų bienalėje lygių nėra.

Žiuri, kuriai vadovavo Stephanie Rosenthal, „Auksinį liūtą“ Lietuvos paviljonui skyrė už eksperimentinę dvasią, netikėtą nacionalinio prisistatymo interpretaciją, inovatyvų lokacijos išnaudojimą, tuo pat metu kuriant jungtį su Venecijos miestu ir jo gyventojais.

Atsiimdama apdovanojimą režisierė Rugilė Barzdžiukaitė teigė, jog šiuo kūriniu kalbama apie žmogaus ir Žemės kūnų trapumą: „Esame labai laimingos, kad ir šis labai trapus kūrinys buvo taip pastebėtas.“

„Šis kūrinys yra apie meilę, impulsą, kurį siunčiame, impulsą, kurį priimame ir kurį, tikimės, gauna auditorija. Būti čia yra neįtikėtina, ačiū visiems“, - Venecijoje sakė kompozitorė Lina Lapelytė.

Libreto autorė Vaiva Grainytė, dėkodama atlikėjams, kuratorei ir visiems, prisidėjusiems prie šio projekto, teigė: „Mes nebeturime Žemės resursų, koralai nyksta. Bet šiame pasaulyje mes vis dar turime meilę ir draugystę. Tai yra visa ko esmė.“

Apie klimato kaitą, antropoceno eros grimasas ir žmogaus bei Žemės nuovargį kviečiantis susimąstyti kūrinys išsiskiria ne tik bienalei nebūdinga raiška, bet ir netradiciniu režisūriniu sprendimu - į dirbtinį paplūdimį ir savo patirtis apdainuojančius vasarotojus žiūrovai gali pažvelgti iš viršaus.

Lietuvos paviljonas šiemet įsikūrė Karinio jūrų laivyno teritorijoje esančiame pastate. Tam, kad jis virstų dainuojančiu paplūdimiu, prireikė 35 tonų smėlio ir daugiau nei 20 atlikėjų iš Lietuvos bei Italijos.

15min „Auksiniu liūtu“ apdovanotos menininkės sakė, kad apie klimato kaitą kalbanti „Saulė ir jūra“, pristatoma Venecijoje - mieste, kuris dėl kylančio vandens lygio gali visiškai paskęsti - įgauna naujų prasmių.

Dar prieš Venecijos bienalės atidarymą apie Lietuvos paviljoną žiniasklaidoje buvo kalbėta daug, pasirodę pirmieji atsiliepimai buvo ypatingai palankūs. Ar nujautėte, kad apdovanojimas gali atitekti jums?

L. Lapelytė: Tikrai nenujautėm, nes galvojom apie visiškai kitus dalykus. Turime krūvą dainininkų, turime rūpintis tokiais dalykais kaip maistas, šiluma, atlikėjų gyvenimo sąlygos. Girdėti gerus atsiliepimus labai džiugina. Po kelių pozityvių atsiliepimų supratom, kad kūrinys veikia, viskas gerai, bet po to tiesiog įsijungėm į darbo režimą.

V. Grainytė: Tiesiog nebuvo mentalinės erdvės galvoti apie apdovanojimus, nes viskas sukasi pašėlusiu ritmu.

Kai kalbėjome prieš pusmetį, jums besiruošiant Venecijos bienalei, sakėte, kad tuo metu vienas didžiausių iššūkių buvo atrasti kūriniui tinkamą erdvę. Su kokiais iššūkiais dar teko susidurti, tinkamą lokaciją jau atradus?

R. Barzdžiukaitė: Atvykus į tą apleistą sandėlio erdvę buvo labai šalta. Tikėjomės, kad bus karšta, atidarysime vartus į kanalą, prieis karšto oro ir visi jausis kaip pliaže, bet iš tiesų buvo drėgna ir gėlė šaltis. Galvojome, kad gali tekti pakeisti koncepciją ir kurti pabėgėlių pliažą, kur visi būtų susisukę į miegmaišius. Bet mus pamatę kariškiai davė kabelį iš gretimo sandėlio ir viską išsisprendėme su daug šildytuvų.

L. Lapelytė: Kai atvyko dainininkai iš Lietuvos, buvo siaubinga diena. Buvo didžiausia audra, lijo lietus, pūtė šiaurinis vėjas ir lėktuvai bandydavo leistis po penkis kartus. Nežinau, ką dainininkai, atvykę į paviljoną, apie mus pagalvojo. Manau, kad manė, jog įsivėlė į visišką beprotybę (juokiasi).

R. Barzdžiukaitė: Bet dabar labai šilta ir jau turim saugoti dainininkus nuo perkaitimo.

Iš anksto užsiregistravę lankytojai, atsinešę savo maudymosi kostiumus ir rankšluosčius, patys gali tapti kūrinio dalimi. Ar daug tokių savanorių sulaukėt?

R. Barzdžiukaitė: Ne tiek daug, kiek galėtų būti, bet pliažas kol kas visai pilnas.

V. Grainytė: Šiandien, pavyzdžiui, Italijos atašė ateis su šuniu ir vyru.

R. Barzdžiukaitė: Daug kas gundosi galimybe išvengti eilės - jei ateini kaip savanoris, neturi stovėti eilėje, kad pamatytum operą. Nes eilės iš tiesų milžiniškos. Ir tai, tikriausiai, vienas didžiausių netikėtumų. Mums prieš tai sakė, kad niekas neras paviljono ir jis liks tuščias. Net pasiruošėm scenarijų, kaip dainininkai gali ilsėtis, kai paviljone nėra lankytojų.

V. Grainytė: Kai pirmąją preview dieną lankytojų buvo gal tik keturiasdešimt ir jie ateidavo kas valandą, atlikėjai šoko zumbą, kad sušiltų. Bet dabar, kai žmonių srautas nesibaigia, performansas sukasi visas devynias valandas be pertraukos.

„Saulė ir jūra (Marina)“ buvo pristatyta Vilniuje, rodyta Dresdene, dabar - Venecijoje. Kaip kūrinys pasikeičia, pakeitus jo lokaciją, ypač turint omenyje, kad jis kelia klausimus apie klimato kaitą?

R. Barzdžiukaitė: Daug kalbama apie tai, kad Venecija bus pirmas miestas, kuris bus užlietas.

V. Grainytė: Ir šis kūrinys, atsidūręs Venecijoje, tikrai įgyja kitas, papildomas konotacijas, turint omenyje, kad Venecija yra sąraše tų miestų, kurie gali nuskęsti. Turbūt taip ta apokalipsės scena dar sustiprėja.

Ar jau sulaukėte pasiūlymų „Saulę ir jūrą“ rodyti užsienyje?

V. Grainytė: Panašu, kad sulauksim daug pasiūlymų, bet kol kas sunku konkrečiai įvardinti.

L. Lapelytė: Daug muziejų nori turėti šitą darbą. Bet apie tą buitį mes dar daug negalvojom. Kai turi vieną tikslą - atidaryti paviljoną, kuriame gerai jaustųsi visi dainininkai - apie visa kita nėra laiko svarstyti. Tikriausiai turim sulaukti pirmadienio, kai paviljone bus laisvadienis, kad suprastume, kas apskritai čia įvyko.

Ar operą-performansą dar bus galima pamatyti Lietuvoje?

R. Barzdžiukaitė: Būtinai. Bet viskas labai remiasi į logistiką, organizacizacinius reikalus, nes „Saulė ir jūra“ nėra niekieno repertuare, esam nepriklausomi.

L. Lapelytė: Nors vis tik paradoksalu tai, kad atsiimame „Auksinį liūtą“, o sąskaitoje vis dar turim minus 30 000 eurų (juokiasi).

15min.lt

***

„Saulė ir jūra“ yra antrasis jos kūrėjų - režisierės Rugilės Barzdžiukaitės, kompozitorės Linos Lapelytės ir libreto autorės Vaivos Grainytės - darbas kartu. Po 2013 m. pasirodžiusios, „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotos ir tarptautinį pripažinimą pelniusios operos „Geros dienos!“, 2017 m. pristatyta „Saulė ir jūra“ buvo apdovanota „Boriso Dauguviečio auskaru“ už novatoriškus ir originalius sprendimus.

Lietuva Venecijos meno bienalėje dalyvauja nuo 1999 m. Lig šiol ji buvo įvertinta keturis kartus: specialieji paminėjimai įteikti 2005 m., kai paviljone buvo eksponuota Jono Meko kūrybos retrospektyva, 2007 m., pristatant Gedimino ir Nomedos Urbonų projektą „Villa Lituania“, 2011 m., kai Lietuvai atstovavo Dariaus Mikšio projektas „Už baltos užuolaidos“ bei 2013 m., kai Lietuva bienalėje prisistatė drauge su Kipru (kuratorius Raimundas Malašauskas).

58-oji Venecijos meno bienalė vyksta gegužės 11 - lapkričio 24 d. Kuruotoje parodoje, pavadintoje „Kad tu gyventum įdomiais laikais“ („May You Live in Interesting Times“), du savo kūrinius pristato ir lietuvis Augustas Serapinas.

***

Iš lūpų į lūpas po Veneciją sklindanti legenda apie Lietuvos paviljoną penktadienio vakarą į karinio jūrų laivyno teritoriją sutraukė minią lankytojų. Dar prieš oficialų atidarymą šalies paviljonas imtas liaupsinti Italijos ir pasaulio žiniasklaidoje. Jam siūloma skirti pagrindinį Venecijos bienalės apdovanojimą - „Auksinį liūtą“.

Vienas įtakingiausių Italijos meno žiniasklaidos kanalų „Artribune“ drąsiai žarsto pagyras Lietuvai atstovaujančioms menininkėms Rugilei Barzdžiukaitei, Vaivai Grainytei, Linai Lapelytei ir jų operai-performansui „Saulė ir jūra (Marina)“. Žinomas italų žurnalistas ir rašytojas Gianluigi´is Ricuperati´is savo straipsnyje, pavadintame „Kodėl Lietuvos paviljonas nusipelno Auksinio liūto“, teigia, kad „būtų tiesiog skandalinga, jei jis nesulauktų jokio paminėjimo, arba negautų apdovanojimo“.

Venecijos karinio jūrų laivyno bazę „Marina Militare“ autorius pavadino mažyčiu lobiu - atvingiavus siauromis, klaidžiomis Venecijos kanalų gatvelėmis, galima rasti paprastai civiliams neprieinamą smaragdinio vandens uosto teritoriją. Čia vos girdimai, net hipnotizuojančiai skamba dainininkų balsai ir kviečia užeiti į apleistą pastatą. Publikacijoje išvardinta gausybė priežasčių, kodėl šis paviljonas yra „tikra staigmena, kelianti susižavėjimą, kurianti distancijos nuo realybės įspūdį“.

Performanso atmosfera G. Ricuperati´ui primena vasarą prie jūros, kaip ir sufleruoja kūrinio pavadinimas. Iš viršaus stebėdami pasirodymą, žiūrovai tampa gyvenimo „nuo atostogų iki atostogų“ liudininkai. Autoriui patiko viskas: „tiek genialus paprastumas, tiek dėmesys fantastiškai išlaisvintiems kūnams, tiek ir stiprus nostalgijos jausmas“. Žurnalistas teigia pasijutęs lyg seklys, iš viršaus slaptai nagrinėjantis kiekvieną nerūpestingos idilės veikėjo judesį - atlikėjai nemato savo žiūrovų, yra panirę tarsi į atskirą pasaulį. „Tokie performansai kaip šis - deimantai, trapiausia meno forma“, - rašo autorius.

Lietuvos paviljoną į rekomenduojamų pamatyti sąrašą dar prieš bienalės atidarymą įtraukė tokie prestižiniai meno leidiniai kaip „Frieze“ ir „The Art Newspaper“. O po specialios kūrinio peržiūros žiniasklaidai, „The New York Times“ Europos kultūros temų redaktorius Matthew Andersonas socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė, kad Lietuvos paviljonas yra jo favoritas.

Lietuvos paviljoną Venecijoje pristato Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Paviljono mecenatai „JCDecaux Lietuva“, „Lewben Art Foundation“, meno centras „The Momentary“ (JAV).

Naujienos