„Turandot“ pastatymo kūrėjai pasirengę susitikti su publika

Renata Baltrušaitytė 2019 02 25 menufaktura.lt
Robertas Wilsonas „Turandot“ spaudos konferencijoje. Martyno Aleksos nuotrauka
Robertas Wilsonas „Turandot“ spaudos konferencijoje. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Jau šį savaitgalį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pristatoma Roberto Wilsono režisuota Giacomo Puccini  opera „Turandot“. Apmaudi spektaklio kostiumų vagystė, kaip ir buvo žadėta, nesutrukdė premjerai pasirodyti laiku.

„Šio „Turandot“ pastatymo istoriją galėčiau pavadinti odisėja. Sutartis dėl Roberto Wilsono režisuojamos operos buvo sudaryta dar 2012 m., ją pasirašė trijų pasaulio teatrų vadovai: Madrido „Teatro Real“, Toronto „Canadian Opera Company“ ir LNOBT. Tad sumanymas buvo vystomas ilgai ir kruopščiai, o sausį patirta vagystė jau sudėliotus planus gerokai išmušė iš vėžių. Tačiau siuvėjos dirbo neskaičiuodamos valandų, ir galime pasidžiaugti, kad vyksta paskutinieji naujai siūtų kostiumų primatavimai. Todėl drąsiai kviečiame operos gerbėjus į premjerą“, - spaudos konferencijos pradžioje pabrėžė LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Jau savaitę Vilniuje dirbantis režisierius Robertas Wilsonas akcentavo, kad „Turandot“ libreto pagrindas yra pasaka: „O pasakose kitaip stovima, kitaip sėdima, kitaip vaikštoma - personažų judesiai jose yra kitokie. Aš nekenčiu natūralumo - tiesiog negaliu jo pakęsti scenoje. Tai, kas scenoje natūralu, žiūrovui atrodo kaip ištisinis melas, nes pati scenos prigimtis nėra natūrali. Ir vienintelis būdas tokio melo išvengti - visiškas dirbtinumas. Sunkiausia užduotis bet kurio teatro artistui - išmokti stovėti scenoje. Vakarietiškos teatro akademijos to nemoko, nors Kinijoje arba Japonijoje tai sugeba net vaikai. Tik išmokęs stovėti scenoje gali pradėti mokytis joje judėti. O didžiausio meistriškumo pareikalauja menas stovėti scenoje taip, kad žiūrovas jaustų tavyje siaučiantį laukinį žvėrį“, - kalbėjo Robertas Wilsonas.

„Turandot“ pastatymo režisūros bendraautorė Nicola Panzer teigė, kad statytojų komandos darbas su šiuo spektakliu prasidėjo pernai vasarą  „Watermill“ centre Niujorko Long Ailende - ten bendraminčių apsuptyje buvo generuojamos pirmosios idėjos. „Jas išmėginti padėjo jauni menininkai - „Watermill“ centro studentai, kasmet į Long Ailendą suvažiuojantys iš viso pasaulio. „Turandot“ pastatymas žiūrovams gali pasirodyti ganėtinai paprastas, tačiau iš tiesų taip nėra, nes jame itin svarbi šviesų schema: kone kiekvieną judesį scenoje lydi šviesos pokyčiai. Nebūtinai jie ryškūs ir visų pastebimi, tačiau žmogaus pasąmonė pajėgi sugauti netgi palyginti menkus šviesos pasikeitimus“, - tvirtina Nicola Panzer.

Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas pabrėžė, kad paskutinioji Giacomo Puccini rašyta ir nespėta užbaigti „Turandot“ - plačių užmojų opera, reikalaujanti didelės sudėties orkestro, didingo choro ir nemažai solistų. „Ji - tarsi kompozitoriaus testamentas. Pastaruoju metu teko diriguoti daug panašių „testamentų“ - Franzo Schuberto Nebaigtąją simfoniją, Gustavo Mahlerio Nebaigtąją simfoniją... Man patinka tokių kūrinių paslaptingumas. Juos tyrinėdamas, jaučiuosi kaip savo senelių namo palėpėje kaime: apžiūrinėdamas daiktus, bandau įspėti praeities gyvenimus. O Giacomo Puccini gyvenime daug mįslių, ir mėginti jas įminti buvo didelis malonumas“, - neslepia Modestas Pitrėnas.

„Turandot“ spektakliai LNOBT bus rodomi kovo 1, 2, 8, 9 ir balandžio 6 dienomis. Negailestingos princesės Turandot partiją juose atliks teatro solistės Sandra Janušaitė ir Viktorija Miškūnaitė, o jos širdį atšildžiusio princo Kalafo - Kristian Benedikt ir Mikheil Sheshaberidze.

Naujienos