„Kasyklą“ užpildo nauja energija

2017 06 05 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Kasykla“. Karalienė (Paulius Ignatavičius) ir Karalius (Aurimas Žvinys). Tado Povilonio nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kasykla“. Karalienė (Paulius Ignatavičius) ir Karalius (Aurimas Žvinys). Tado Povilonio nuotrauka

Valstybinio Šiaulių dramos teatro premjeroje „Kasykla“ lankėsi pjesės autorius, garsus lenkų dramaturgas Michalas Walczakas. Spektaklio režisierius Artūras Areima Walczako pjesę stato antrą kartą - 2008 m. šio autoriaus pjesę „Kelionė į kambario vidų“ jis buvo pasirinkęs režisūriniam debiutui. Areimai ypač artimas Walczako dramaturgijai būdingas tragikomiškas požiūris į žmonių santykius ir mus supantį pasaulį. Dabar Michalas Walczakas yra daugiau nei dvidešimties pjesių autorius, pelnęs daugybę reikšmingų apdovanojimų.

Walczako dramos nėra lengva medžiaga teatrui: jo pjesės pasižymi sudėtinga struktūra, skirtingų teatro tradicijų jungimu, jose žaidžiama įvairialypiais įvaizdžiais ir stereotipais, pinasi magiškojo realizmo, siurrealistinio, absurdo teatro elementai, savitai pratęsiantys lenkų meistrų Witoldo Gombrowicziaus, Sławomiro Mrožeko tradicijas. Ne išimtis ir pjesė „Kasykla“, kuri 2004 m. buvo pripažinta „Geriausia metų šiuolaikine lenkų pjese“. Prieš premjerą Šiauliuose surengtame susitikime su spektaklio kūrybine grupe Michalas Walczakas pasidalino mintimis apie pjesės sukūrimo aplinkybes, teatrinę kūrybą, išsakė požiūrį į dabartinę Lenkijos teatrų situaciją.

Jei valdžia nesuvoks, kad teatras yra miesto vizitinė kortelė

Michalas Walczakas tikino specialiai iš anksto nesidomėjęs šiuo pastatymu, tad į Šiaulius atvykęs be jokių išankstinių nusistatymų ir lūkesčių. Tačiau jį ypač intrigavo galimybė naujame kontekste pamatyti, kaip šis sudėtingos struktūros, fragmentiško, trūkinėjančio pasakojimo kūrinys bus interpretuojamas. Dramaturgas papasakojo, kad pjesė „Kasykla“ buvo parašyta pagal užsakymą nedidelio Valbžycho miesto teatrui:

„Tame mieste buvo neseniai uždaryta kasykla, ir žmonės staiga atsidūrė tarsi vakuume. Ir mieste, ir teatre jautėsi depresyvi atmosfera, o ir patys žmonės labai blogai atsiliepė apie miestą, kuriame gyveno. Rašydamas pjesę, siekiau užfiksuoti tai, kaip patys žmonės matė save, ką jie kalbėjo apie savo miestą. Galbūt man, žvelgiančiam iš šalies, miestas atrodė kiek kitaip, bet tai, ką parašiau, nustebino Valbžycho gyventojus - jie nenorėjo sutikti su tokiu niūriu savo paveikslu. Sutinku, kad „Kasykla“ yra paženklinta melancholijos, liūdesio ir desperacijos, bet pjesė buvo kurta kaip meniškas to meto miesto atmosferos atspindys. Ar tai atitinka dabartinę Šiaulių miesto situaciją, ar ši medžiaga bus jūsų žiūrovui priimtina?“, - klausė dramaturgas.

Pokalbyje atsiskleidė ir daugiau paralelių su Šiaulių miesto teatriniu gyvenimu. Walczakas priminė, kad tuo metu, kai rašė „Kasyklą“, Valbžycho teatrui buvo pradėjęs vadovauti naujas vadovas, vyko savotiškas miesto ir teatro prisijaukinimas, kilo nauja susidomėjimo teatru banga. Nedidelio miesto teatrui pavyko pasiekti aukštumų, tačiau dabar šis teatras atsidūręs ties krizės riba, skausmingai sumažintas jo biudžetas nebeleidžia toliau sėkmingai plėtoti kūrybinių sumanymų. „Valdžia nesuvokia, kad teatras yra miesto vizitinė kortelė. Bijau, kad Teatras netrukus gali turėti tokią pat ateitį, kaip kasykla“, - sakė Walczakas. Pasak jo, ne tik Lietuvoje ar Lenkijoje yra miestų ir miestelių, kurie galvoja, kad yra nuobodūs, liūdni ir atgrasūs. Dramaturgo įsitikinimu, teatras gali stipriai paveikti žmogaus mąstymą, sukrėsti vaizduotę, priversti keistis. Toks buvo ir šios pjesės tikslas - parodyti, kad „teatras turi padėti kurti ateitį, o ne per veidrodį žiūrėti į praeitį“. Pastaruosius penkerius metus Walczakas daugiau dirba kaip režisierius su savo teatrine grupe, kuri kas keletą mėnesių pristato po premjerą. Dabar repetuojamas spektaklis apie Lenkijos transformaciją 1989 m.

Ypač kritiškai Walczakas vertino dabartinę Lenkijos teatrų situaciją, kai visas progresyvus teatrinis gyvenimas koncentruojasi tik Varšuvoje, valdžia kišasi į teatrų veiklą, nepriima jaunų, perspektyvių teatro vadovų, o tokiems teatrams kaip Valbžycho katastrofiškai trūksta finansavimo, jie ima merdėti. Nežiūrint to, Lenkijoje žiūrovai labai pasitiki teatru, mėgsta eksperimentuojančius, drąsius spektaklius. Tačiau politiškai aktyvus teatras akivaizdžiai kelia nerimą valdžios atstovams. Dramaturgą liūdina, kad teatras Lenkijoje vis dažniau susilaukia įvairių sankcijų ir suvaržymų: „Politikai tebejaučia grėsmę iš teatro, kuris, nors ir netiesiogiai, meninėmis priemonėmis, bet labai aiškiai kalba apie realias problemas“.

Paprašytas pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais po spektaklio „Kasykla“ premjeros, Michalas Walczakas neslėpė susižavėjimo ir teigė esąs maloniai nustebintas režisieriaus ir trupės profesionalumo: „Manau, kad režisierius, aktoriai ir visa kūrybinė grupė yra tiesiog puikūs. Mane, ne tik kaip dramaturgą, bet ir kaip praktikuojantį režisierių, ypač nustebino spektaklio dinamikos pojūtis. Režisierius tobulai balansuoja tarp skirtingos energetikos scenų. Man didžiulį įspūdį paliko melancholiškų, energingų, provokatyvių, juokingų ir lėtų scenų kaita viso spektaklio metu. Nustebino ir tai, kad pati pjesė nebuvo drastiškai keista, trumpinta ar dekonstruota, bet kartu spektaklyje pasitelktos ir naujos, mano nuomone, šiandienai labai tinkamos idėjos, nors ir išeinančios už pjesės ribų, pavyzdžiui, tiesioginis filmavimas ir vaizdų transliavimas, komunikacija su žiūrovais. Tai jau atskiras spektaklio pasaulio konstravimas. Prisipažinsiu, šiek tiek bijojau, kad ši pjesė per tiek metų galėjo „pasenti“, prarasti aktualumą, bet tai, ką su ja padarė režisierius ir aktoriai, mane tiesiog įkvėpė. Jie sugebėjo suteikti šviežumo jausmą šiai liūdnai miesto ir šeimos istorijai. Šiauliečių „Kasykla“ - realistiškas ir kartu tarsi susapnuotas pasakojimas, impresija, juodai baltas prisiminimas, naktinis košmaras ir distopinis ateities paveikslas kartu sudėjus. Nuogąstavau, kad pjesė šiandien gali pasirodyti per daug depresyvi ir stereotipiška, bet spektaklis akivaizdžiai turi stiprų teigiamos energijos užtaisą, sveiko humoro dozę ir yra atliekamas tiksliai. Aš laimingas, kad galėjau pajausti, kaip mano tekstas užsipildė nauja energija. Nežinau, kaip šį spektaklį priims jūsų publika, tačiau man jis suteikė didžiulį energijos ir vilties pliūpsnį“.

„Kasyklos“ kūrybinė komanda: duobių bijo tik šliaužiantys paviršiumi

Artūras Areima, režisierius, scenografas: Šį spektaklį statau žmonėms, kurie nemėgsta teatro, kuriems jis atrodo beviltiškai nuobodus. Aš pats neretai nusiviliu vadinamuoju tradiciniu teatru, kuris linkęs viską mistifikuoti, „sudievinti“, bet nekalba apie tai, kas iš tikrųjų su žmonėmis vyksta šiandien. „Kasykla“ Šiauliuose atsirado dėl keleto motyvų: pirma, norėjosi Šiaulių publikai parodyti kitokios raiškos teatrą, ir antra, šiame spektaklyje labai ryškus tapatumas su šiandiena, jame aiškiai atskiriama praeitis ir dabartis. Pjesėje dažnai kalbama apie praeitį, kai dar veikė kasykla, kai žmonės buvo „užsikasę“ darbais, bet neturėjo asmeninio gyvenimo. Dabartis, uždarius kasyklą, jiems taip pat neatneša nieko gero, nes jie nebemoka naudotis laisve. „Kasykla“ kalba apie tai, kas glūdi paviršiuje ir kas slypi giliau. Mes tobulai išmokome gyventi paviršiuje, o pasitaikančias duobes stengiamės apeiti, bijome „įkristi“. O gal reikia įkristi ir po to išlipti, kad suprastume, kas yra duobė? Gal tada pamatytume, jog toje duobėje esama dar gilesnių duobių? Keista, kad žmonės šiandien tapo tokie paviršutiniški ir inertiški. Visi veržiasi į niujorkus, kur ir taip pilna žmonių, o kažkur lieka plytėti tarsi niekam nebeįdomi, nereikalinga ir nepatraukli erdvė. Kodėl taip elgiamės ir dar kaltinam kitus, kad mums maža vietos? Sunku prisipažinti, bet dėl daugelio dalykų esame patys kalti.

Paulius Ignatavičius, teatro meno vadovas, aktorius (spektaklyje - Karalienė): Man visada patiko Artūro Areimos drąsa, jo teatrinės provokacijos, kurios išveda žiūrovą iš komforto zonos ir priverčia jį mąstyti savarankiškai, pačiam susigaudyti, ką gi norima spektakliu pasakyti. Šis režisierius nepadeda visko ant lėkštutės. Šiaulių dramos teatre, sakyčiau, toks šiuolaikiškas pastatymas kaip „Kasykla“ buvo gyvybiškai būtinas. Man, kaip meno vadovui, atrodo, kad jaunas žmogus šiame teatre buvo primirštas, tad norėjosi sugrąžinti jauną, šiuolaikiškai mąstantį žmogų į teatrą. Toks ir yra spektaklio „Kasykla“ tikslas.

Aurimas Žvinys, teatro vadovas, aktorius (spektaklyje - Karalius): „Kasykla“ visų pirma bus išbandymas publikai ir pačiam teatrui. Sunku nuspėti, kaip spektaklį priims mūsų miesto teatro publika, ar jis nepasirodys jiems per drastiškas. Nebijau, jei publika Šiauliuose ir nesiverš į šį spektaklį, juk - neslėpkime - ta produkcija, kuri patinka šiauliečiams, toli gražu ne visada domina sostinės ar užsienio žiūrovus. Vis tik, tikimės ir mūsų teatro salėje matyti jaunimą, drąsiai reaguojantį, atvirai išsakantį savo nuomonę. Šiuolaikiniai dramos kūriniai reikalauja tam pasiruošusio, išprususio žiūrovo. Ar tikrai jaunas žiūrovas su šiuo spektakliu sugrįš į mūsų teatrą? Vargu, ar tam užteks vieno spektaklio. Problema yra kur kas gilesnė: ar toks žiūrovas apskritai kada nors buvo šiame teatre? Turime kažkaip laviruoti tarp skirtingų žanrų ir formų pasiūlos, bet, kita vertus, tikrai nenorime apsiriboti tik komerciškai patraukliais projektais, juk kaip valstybinis teatras esame įsipareigoję kurti novatoriškus šiuolaikiškus spektaklius.

Aktoriams pasiūlyta visiška kūrybos laisvė, leidžiama „maudytis situacijoje“. Visi aktoriai šias žaidimo taisykles priėmė. Areimos idėjos apie teatrą dažnai prieštarauja priimtoms dogmoms ir nusistovėjusiai tradicijai. Tai tiesiog jo darbo metodika. Pavyzdžiui, aš, būdamas teatro vadovu, ir Paulius Ignatavičius, meno vadovas, „Kasykloje“ vaidiname Karalių ir Karalienę, tarsi parodijuojame save, visą teatrinę aplinką ir susireikšminimą. Mūsų pasirodymas įneša papildomų prasmių. Žiūrovui tikrai kils klausimas, ar mes šaipomės iš savęs, ar iš žiūrovų, ar iš kitų aktorių. Šie vaidmenys provokuoja mus pačius ir publiką. Pašiepiamas ir amžinas lietuvių noras laukti mesijų, karalių, kurie ateis ir neva visus išgelbės. Tokiame vaidmenų paskirstyme jaučiu ir užslėptą asmeninį režisieriaus santykį su teatrų vadovais, su dabarties teatrų situacija apskritai. Bet turiu pakankamai sveikos saviironijos. Tikiuosi, jos nepritrūks ir „Kasyklos“ žiūrovams.

Dominykas Morkūnas, kompozitorius, videomenininkas: Tai antras mano darbas su Artūru Areima, kūriau garso dizainą ir jo spektakliui „Klamo karas“. „Kasykloje“ esu ne tik kompozitorius, bet ir videoprojekcijų autorius. Turiu galimybę kurti video ir muzikos sintezę. Režisieriui aš neatnešiau paruošto garso takelio, o pats dalyvavau repeticijose, kartu fiksuojame vienos ar kitos scenos emociją, kurią vėliau bandžiau perteikti vaizdo ir muzikos pagalba. Man svarbu dermė ir balansas. „Kasyklos“ veiksmas „užduoda“ nostalgišką, melancholišką toną, tačiau tai netrukdo naudoti labai skirtingo stiliaus muziką - nuo melancholiškos elektronikos iki klasikos, roko ir „tūso“ gabalų. Noriu sujungti tuos skirtingus žanrus į vieną bendrą emociją. Videoprojekcijoms ieškojome industrinių miesto lokacijų, filmavome apylinkes, kelionių epizodus. Vaizdai yra surežisuoti, bet dėl to ir labai iškalbingi, tokia atskira, juodai balta istorija.

Valerijus Kazlauskas, aktorius (Nepažįstamasis /Adzikas): Mano kuriamas personažas atspindi tai, kuo šiandien gyvena jaunimas. Jis pasimetęs, ieškantis būdų, kaip išsivaduoti iš sistemos, kaip išvengti tėvų spaudimo, bandantis pabėgti nuo daugybės dalykų, kurie jį beviltiškai stumia į kampą. Dabartinė situacija jaunam žmogui yra išties desperatiška, jam darosi vis sunkiau atrasti save, bet esminis klausimas visais laikais išlieka tas pats: kas aš esu ir kaip man išgyventi pasaulyje, kai viskas, rodos, eina prieš tave, prieš tavo įsitikinimus.

Jūratė Budriūnaitė, aktorė (Moteris, motina): Kurdama Moters vaidmenį, jaučiausi tarsi „įmesta“ į spektaklį. Pjesėje neužsimenama, kokia buvo jos priešistorė, neanalizuojama, kaip ji atsidūrė toje situacijoje. Tiesiog svarbu priimti faktą, kad visi tie skirtingi, įvairių kartų personažai kažkokiu būdu pateko į vieną duobę ir tai yra viskas, nuo ko mes turime atsispirti. Ir mano tikslas yra ne galvoti, kaip tą situaciją išspręsti, o kaip ją išgyventi. Žiūrovui nepateikiam vientisos istorijos, siužetinės linijos, bet aš galvoju, kad tai, kas vyksta scenoje, turėtų priversti jį pagalvoti: stop, aš nenorėčiau, kad mano gyvenimas atsidurtų panašioje duobėje. Taigi žinutė, kurią šiuo spektakliu siunčiame, galėtų skambėti maždaug taip: nenoriu šitokio gyvenimo, kad ir kaip nepalankiai viskas klostytųsi, nuo šiandien turiu pradėti gyventi kitaip. Duobės - normali psichologinė būsena, kasdien jų išgyvenam daugybę. Kiekvienas žinom, kas tai yra: eini eini ir staiga - bumt į duobę.

Juozas Bindokas, aktorius (Valekas, senelis): Prisipažinsiu, pjesė man nepatiko ir dabar nepatinka, bet užtai, kaip man patinka su ja „dirbti“! Buvau sumanęs, kad jei manęs nepaims vaidinti, tai aš eisiu savarankiškai stebėti, kaip vyksta tokio spektaklio repeticijos, kaip statomos šiuolaikinės pjesės. Supraskite, aš save vadinu senuoju „vaišiuku“ (profesorė Irena Vaišytė buvo daugelio aktorių mokytoja - Red.), o mes įpratę dirbti visai kitokia metodika, bet aš be galo laimingas ir dėkingas likimui, kad esu čia. Man nuo pirmos repeticijos buvo be galo įdomu. Tai visiškai nauja patirtis. Normalu, kad tos jauno žmogaus problemos man atrodo truputėlį svetimos, truputėlį dirbtinokos. Kita vertus, sutinku, kad jaunam žmogui dabar labai sudėtingas laikas - viskas pašliję, nėra aiškių kriterijų, informacijos srautas didžiulis. Aš žaviuosi jaunimo gebėjimu su visu tuo kažkaip susitvarkyti. Žinau, kartais jiems gal ir atrodau „stabdis“, bet aš vejuosi juos iš visų jėgų.

Giedrė Žaliauskaitė, aktorė (Julija, pana): Džiaugiuosi galimybe dirbti Šiauliuose. Keista, bet nė akimirką nesijaučiau, kad esu čia „svetima“ - kviestinė aktorė. Manau, dabar jaunieji aktoriai nejaučia jokio diskomforto dirbti su vis kitu kolektyvu. Nebūti nuolatinės trupės nariu yra dar įdomiau, nes tu dirbti su įvairesniais žmonėmis, turinčiais labai skirtingos teatro patirties. Manau, svarbiau yra ne trupės pastovumas, o noras išmokti kažko naujo.

Anicetas Gendvilas, aktorius (Žaliasis): Man, kaip ne taip seniai šiame teatre pradėjusiam dirbti, šis spektaklis yra išskirtinė patirtis. Pirmą kartą turėjau atsiriboti nuo įprasto psichologinio vaidmens kūrimo. Repeticijų pradžioje buvo tik fizinės užduotys, kurios atpalaidavo kūną ir protą, atitraukė nuo psichologijos, leido „išeiti“ iš savęs. Ir tik vėliau ėmėmės teksto. Tai neįprasta, bet labai įdomu. Dabar aš tuo mėgaujuosi, man patinka tai, ką mes veikiame per repeticijas. Visada turėjau svajonę suvaidinti valkatą - žmogų, kuris kažkada turėjo viską ir tą viską prarado. Tokį vaidmenį ir gavau.

Aurimas Pintulis, aktorius (Direktorius, Julijos tėvas): Aktoriams šiame spektaklyje palikta labai daug laisvės, galime nemažai improvizuoti. Dėl to kiekviena repeticija yra vis kitokia. Direktoriaus vaidmuo man asmeniškai nėra kažkas netikėto ar naujo. Be to, ir režisierius norėjo, kad tai būtų tiesiog tipiškas, griežtas, visiems vadovauti mėgstantis direktorius. Spektaklio metu didžiąją laiko dalį esu scenoje ir stebiu veiksmą tarsi iš šalies. Tai, ką matau, man atrodo tikrai drąsu - erotinės scenos, nuogas kūnas ir kiti dalykai mūsų gana konservatyviai publikai gali pasirodyti „už padorumo ribos“. Žinau, vieni tai priims, kiti - atmes.

Aidas Matutis, aktorius (Ministrantas, kunigas): „Kasykla“ yra kažkas visai kito, nei aš esu įpratęs matyti Šiaulių teatro scenoje. Medžiaga gal šiek tiek primena prieš keletą metų statytas Adamo Rappo „Inertiškas dujas“, tačiau režisierius Areima pasiūlė visai kitokį „priėjimą“ prie medžiagos. Spektaklio stilių aš pavadinčiau teatriniu absurdu. Dabar tokio teatro laikas, ir aš kaip aktorius turiu su tuo susitaikyti, nors kažkur viduje jaučiu pasipriešinimą. Buvau mokomas vienaip, turiu išmokti dirbti ir kitaip.

Inga Jarkova, aktorė (Ramunė): Mano jausmai kontroversiški, nėra lengva priimti tai, prie ko nesi pratęs. Bet tai, kad šis spektaklis pastatytas mūsų teatre, manau, yra labai gerai. Tai tarsi skiepai.

Naujienos