Scena – kartais medus, kartais – laukinis obuolys

Rūta Kanopkaitė 2007 08 12 Kauno diena, 2007 08 10

Aktorė Nijolė Lepeškaitė nesigaili netapusi operos soliste

Misis Veb „Mūsų miestelyje”, 1982 m.
Talentingų ir puikią sceninę išvaizdą turinčių artistų Lietuvoje daug, gerų režisierių mažai. Todėl aktorių kūrybiniai likimai susiklosto labai skirtingai – ne visi gamtos dosniai apdovanotieji gauna vienodus šansus sužydėti scenoje. Kauno dramos teatre jau 40-ąjį sezoną pradėsianti Nijolė Lepeškaitė savo kūrybinio kelio nevadina žvaigždėtu, nors ne kiekvienai jaunai artistei nusišypso laimė suvaidinti Barborą Radvilaitę ar „Baltaragio malūno“ Jurgą, filmuotis kine.

Fortūna nešykštėjo iššūkių

„Vaidinau nuo vaikystės, bet dažniausiai ne tai, ką norėjau. Būdama trylikos, mokyklos spektaklyje gavau… mamos vaidmenį, nors troškau suvaidinti princesę. Aš Griškabūdžio vidurinėje ir šokau, ir solo dainavau. Kai mokiausi Konservatorijoje, vokalo dėstytoja man net pasiūlė pereiti į operinio dainavimo specialybę. Nesutikau ir turbūt teisingai padariau. Mano balsas buvo labai aukštas, lepus, jį reikėjo saugoti, o rūkyti pradėjau anksti – studijų metais“, – nesigaili atsisakiusi solistės karjeros Nijolė.

Būdama dvidešimt vienerių, ji – jau Kauno dramos teatro aktorė. Sėkmingai įsiliejusiai į trupę, sukūrusiai aštuonetą pirmųjų vaidmenų šiuolaikinėse lietuvių, rusų ir užsienio autorių pjesėse, 1972-aisiais likimas tuometinio teatro direktoriaus Romualdo Tumpos asmenyje pasiūlo laimingą bilietą: Barboros Radvilaitės vaidmenį Jono Jurašo režisuotoje Juozo Grušo dramoje. „Turėjau įšokti į jau važiuojantį traukinį. Po ryškiai sužibėjusios scenoje Barboros – Rūtos Staliliūnaitės man tai buvo tikras iššūkis.“

R.Staliliūnaitės įvaizdis ir intonacijos Nijolę persekiojo ilgai. Išėjus į sceną sukaustydavo publikos šiurenimas salėje: „Ne ta vaidina“.

„Reikėjo išsivaduoti iš kolegės apžavų, rasti savo prigimčiai artimų išraiškos priemonių. Kai po kruopelę sulipdžiau savo Barborą, ji man tapo labai brangi. Tas vaidmuo suteikė šansą „susitupėti“, vidinę laisvę. Išgirdau ir iš kritikų dosnių komplimentų“, – kalba N. Lepeškaitė.

„Patiko vaidinti tai, kas priklauso ne man. Tai – savotiškas adrenalinas. Panašiai buvo ir su Jurga „Baltaragio malūne“ – Rūta Staliliūnaitė jau nenorėjo to vaidmens, perėmiau aš.“

Nijolė Lepeškaitė tik atsidūsta, išgirdusi klausimą, ar nebuvo kviečiama bandyti Jurgos vaidmens filme „Velnio nuotaka“. „Kvietė. Aš netgi visas miuziklo arijas mokėjau. Labai išgyvenau negavusi to vaidmens… Ką darysi – fortūna nusišypsojo ne man, o Vaivai Mainelytei.“

Kazytę palaimino Baltušis

Buvusių „konkurenčių” Nijolės Lepeškaitės ir Rūtos Staliliūnaitės susitikimas Jalmaro Bergmano „Paskutiniame kavalieriuje” . Kotrynos Daujotaitės nuotrauka
Sukūrusi dešimt vaidmenų Lietuvos kino studijos ir „Talinfilmo“ filmuose, aktorė prasitaria, kad darbu kine nelabai žavisi. „Scenoje labiau gali susikoncentruoti į savo vaidmenį, jausti jo augimą. Tačiau vaidinti Kazytę filme „Virto ąžuolai“ man buvo įdomu.“

1976-aisiais į ekranus išėjusį filmą pagal Juozo Baltušio romaną statė jaunas režisierius Gytis Lukšas. Kazytės vaidmeniui jau buvo patvirtinta rusė aktorė. Pasakojama, kad tam esą paprieštaravęs pats Baltušis. Tada kino studija pakvietė šviesiaplaukę mėlynakę, išlakią kaip liepaitę lietuvę – Nijolę Lepeškaitę, lig tol jau vaidinusią šešiuose filmuose.

„Prieš patvirtinant Kazytės vaidmeniui, mane panoro pamatyti Baltušis. Sutarėm susitikti „Neringos“ kavinėje. Labai jaudinausi, tačiau žvalgytuvės praėjo neskausmingai – pajuokavom, išgėrėm kavos. Paskui gavau žinią: Baltušis palaimino“, – prisimena aktorė.

„Filmavo sodyboje prie Utenos. Ten prisodino didelių obelų, užsėjo daržus, karvių atvežė. Viskas buvo padaryta kaip dideliame turtingame Smetonos laikų ūkyje. Paskui rodant Rusijoje filmo pavadinimą pakeitė – „Virto ąžuolai“ tapo „Ąžuolo lapų vainiku“, nes buožės negalėjo būti vadinami ąžuolais… Rusų publika filmą priėmė gerai, moterys man po seansų nuoširdžiai sakydavo, kad supranta mano Kazytę. Man ji irgi neatrodo kažkokia šalta ir žiauri pabaisa. Iš meilės Klemensui Kazytė taip darė“, – kalba Nijolė Lepeškaitė. Ir po trisdešimties metų ji labai šiltai prisimena abu savo herojės gyvenimo vyrus – Antanėlį ir Klemensą suvaidinusius kolegas Vladą Bagdoną ir anksti mirusį charizmatiškąjį Juozą Kisielių.

Dovanoja teatrą vaikams

Keitė Keler „Visi mano sūnūs”, 2007 m. Nuotraukos iš www.kamane.lt
Ryškūs kūrybinės sėkmės metai aktorės biografijoje kaitaliojosi su pauzėmis. 1982-aisiais pastatytame „Mūsų miestelyje“ Nijolė pasiekė vieną savo kūrybos viršukalnių – suvaidino misis Veb. Po to ėjo ilga eilinių personažų virtinė – motinos, žmonos, močiutės – ir kankinanti nežinia.

„1993-1998 metai buvo visiška prastova. Jokių naujų vaidmenų – negaudavau scenoje nė šluotos palaikyti. Nesinori eiti į premjeras, žiūrėti kitų darbus. Išsigelbėjimu tapo pasiūlymas pabandyti suvaidinti Erną spektaklyje „Prezidentės“. Ėmiausi ir visa galva pasinėriau į tą juodosios dramaturgijos stichiją“, – kalba N. Lepeškaitė.

Už Erną 1999 metais ji gavo „Fortūnos“ prizą. „Fortūnos“ diplomu įvertintas jos naujausias sceninis darbas – šiemet sukurtas Keitės Keler vaidmuo Jono Vaitkaus spektaklyje „Visi mano sūnūs“.

„Keitė – ne pirma mano suvaidinta motina. Tačiau ji yra tarsi mano pačios dalis“, – sako Nijolė.

Aktorei visada patiko dirbti su vaikais. Ji išaugino mėgėjišką būrelį iki vaikų liaudies teatro „Buratinas“, vedė teatro pamokas Kalniečių vidurinėje. Savo ilgametę patirtį N. Lepeškaitė perkėlė į prieš aštuonetą metų prie Dramos teatro įsteigtą vaikų mokyklėlę „Mano teatras“.

Naujienos