Naujieji teatro „mokslo“ metai Osle rugsėjo 1-ąją prasidėjo „nepatogaus“ kūrinio premjera - Sarah´os Kane „Apvalytuosius“ Norvegijos nacionaliniame dramos teatre pastatė Oskaras Koršunovas. Tai septintas lietuvių režisieriaus spektaklis šiame teatre ir devintas Norvegijos karalystėje (dar du buvo Stavangeryje ir Bergene). Kiekvieną kartą Koršunovas kviečiamas kaip režisierius novatorius ir kiekvieną kartą tai susiję su svarbia data. 2008-aisiais Stavangeris buvo Europos kultūros sostinė, o rugsėjo 1-oji - Norvegijos nacionalinio dramos teatro šventė, nes tądien 1899 m. čia suvaidintas pirmas spektaklis. Teatro vadovė Hanne Tømta, rugsėjo 23 dieną pristačiusi Antono Čechovo „Vyšnių sodo“ premjerą, rugsėjo 1-osios šventę patikėjo Lietuvos menininkui. Tai didžiulis įvertinimas.
Norvegijos nacionalinis dramos teatras, turintis keturias vaidybos aikšteles, įsikūręs tarp Karališkųjų rūmų ir parlamento, yra vadinamas „Ibseno spektaklių namais“, nes čia pirmąkart buvo pristatyti daugelis jo kūrinių. Įžvalgi teatro vadovė, režisūros mokslus krimtusi Sankt Peterburge, dairosi po pasaulį ir atsirenka „žvaigždes“. Jau kelintą kartą Didžiąją sceną (Hovedscen) ji patiki Oskarui Koršunovui. Po pirmųjų spektaklių sukelto atgarsio praėjus kiek daugiau nei trim savaitėms, savo akimis įsitikinau, kodėl Tømta būtent šiam režisieriui pasiūlė „Apvalytuosius“.
Norvegijoje lig šiol dominuoja „dramaturgo“ teatro tradicija, besitęsianti nuo XIX a. antrosios pusės, kai kultūrinio pakilimo laikais pasirodė Ludvigo Holbergo, Henriko Ibseno, Bjørnstjerne´o Bjørnsono, Knuto Hamsuno, kitų rašytojų kūriniai. Nacionalinis dramos teatras garsėja ir klasikiniais, ir novatoriškais spektakliais, jo afišą puošia žymiausių atlikėjų vardai, jis yra karščiausių teatrinių ginčų objektas... Kodėl norvegai taip myli Koršunovą, kad kviečia statyti tiek „patikrintus“ autorius - Strindbergą, Ibseną, - tiek šiuolaikinį norvegų genijų Joną Fosse? Koršunovas juos domina kaip plataus diapazono interpretatorius. Todėl buvo pasirinkti oberiutai (pirmasis jo spektaklis Osle „Mes ne pyragai“ pagal Daniilą Charmsą ir Aleksandrą Vvedenskį, 2001), Maksimas Gorkis, Tadeuszas Słobodzianekas, o šiandien - Sarah Kane.
Nacionalinio dramos teatro Didžiajai scenai tai didelis iššūkis. Norvegai iš pažiūros rami, lėta, tyli tauta, tačiau tiek politinis, tiek socialinis šalies gyvenimas labai dinamiškas, o kultūros reiškiniai pirmieji reaguoja į universalias problemas, jas apmąsto, dėl jų įspėja... Teatrą, įsikūrusį tarp valstybinės svarbos įstaigų, greta universiteto, supa kavinės, klubai. Eidama į spektaklį „Apvalytieji“, prasidedantį devintą valandą vakaro, matau, kaip linksminasi klube Hard Rock įkaitęs jaunimas, universiteto pašonėje šlaistosi smarkiai „apsinešusių“ asmenų grupelės... Gal net ir todėl teatro vadovė Didžiojoje scenoje šiandien pristato ne Ibseną, o Kane. Nors „Apvalytieji“ parašyti beveik prieš dvidešimt metų (1998), norvegams svarbi šios pjesės tema. Tarp fjordų gyvenanti tauta, kurią gamtos grožis tarytum apsaugo nuo išsigimėliškų „fantazijų“, vis tiek negali pabėgti nuo pasaulio, draskomo konfliktų, apimto frustracijos, jau nebeturinčio ne tik „slaptų“ temų, vietų, bet ir privačios erdvės...
Kane dramos manęs asmeniškai niekada per daug nejaudino. Pernai mačiau Koršunovo „Apvalytuosius“ OKT, Ašmenos gatvėje. Spektaklis visais atžvilgiais netilpo į mažą teatro erdvę. Be to, režisierius užleido pozicijas savo mokiniams, pats pasitraukdamas į antrą planą, todėl sceną tiesiog sprogdino karštligiška jaunųjų aktorių energija. Norvegijoje aplinkybės buvo palankios atsirasti kitokiam spektakliui. Didžiojoje scenoje režisierius leido maksimaliai atsiskleisti poetiniam dramaturgės talentui. Tarytum pakluso net ir norvegiškajai vaidybos manierai, vengdamas suardyti tai, kas gyvybiškai svarbu šio teatro tradicijai.
Koršunovas kaip tikras klasikas pristatė Kane, jau vadinamą XXI a. dramaturgijos klasike. Užuot stulbinęs interpretavimo kraštutinumais, maksimaliai įsiklausė į autorę. Atsižvelgė į dramaturgės „paliepimus“ - įstrižus brūkšnius, rodančius vietą, kur dialogą pertraukia kitas kalbėtojas, į remarkas, atstojančias žodžius, į laisvą intonaciją be skyrybos ženklų... Kaip niekad anksčiau nusilenkė tekstui. Tai rodo režisieriaus brandą ir apskritai teatrinę kultūrą. Suprasdamas, kodėl yra pakviestas statyti būtent šią dramą, jos neužmaskavo, nesudarkė, išskleidė kiek įmanoma adekvačiau.
Norvegams visada bus artimesnė bergeniečio Jono Fosse´s dramaturginė kalba, autoriaus mažakalbystė ir „tuštuma“, kai žiūrovas pats užpildo pauzes, o ne Sarah´os Kane žodžių šūviai, šmirinėjančios žiurkės, leidžiami narkotikai, pjaustomos galūnės... Kad kinematografišką dramaturgės sprendimą tinkamai perkeltum į sceną, reikia ne tik begalinio atidumo, bet ir gilaus išmanymo. Šiame teatre XX a. atskaitos taškas buvo Ibsenas, šiandien - Fosse, beje, asmeniškai pažinojęs Kane. Norvegams svarbu atskleisti kontrastą, nulemtą autorių prigimties ir mentaliteto. Temos gali kartotis, tačiau tekstas pateikiamas labai skirtingai. Mes tokių dramaturginių „tyrimų“ savo teatre neatliekame, nes visas dėmesys sutelktas į teatrinės formos išraišką.
Kane atnaujino britų teatrą ir pakeitė jį visiems laikams. Šis indėlis nenuneigiamas. Koršunovas, prie Kane dramaturgijos prisiliesdamas jau kelintą kartą, jos kūrinio temų gausą pavertė universalia istorija apie žmones ir jų meilės išbandymus. Režisieriaus kūryboje meilės tema visada užėmė išskirtinę vietą, o statydamas smurto pritvinkusius „Apvalytuosius“, jis pabrėžia, kad meilė yra vienintelis harmonijos šaltinis. Bet ar įmanoma išsaugoti meilę, jeigu atimama žmogaus gyvybė, ketvirčiuojant jo kūną ir sielą?
Spektaklyje dominuoja raiškus grynumas, nors narpliojama sunki psichologinė pjesė. Šiandienos teatre tai reta ir ypač brangintina savybė. Pjaustydamas kūnus, vykdydamas dramaturgės „paliepimus“, režisierius paradoksaliai artėja prie gelbstinčios tylos. Spektaklyje labai ryškus ir prasmingas garsinis laukas, glaudžiai susijęs su vaizdu. Pradžioje matydami ramiai krintantį sniegą, nė nepajuntame, kaip jis perauga į „elektros šoko“ raibuliavimą. Papildomi garsiniai efektai lyg ir nenaudojami, tačiau sklinda šaižūs, kurtinantys garsai. Veikėjams patekus į tylos zoną, ji kur kas veiksmingesnė už riksmus, bet garsiniai kontrastai šįkart išgrynino dramaturginį spektaklio audinį.
Koršunovui, kaip ir Kane, cenzūra neegzistuoja, nėra nieko, prieš ką jis sustotų, ką nutylėtų. Visos scenos trumpai nupasakojamos. Gotikinio šrifto titrai ir, atrodytų, blaivūs aprašymai spektaklio kontekste tik sustiprina klinikinę išraišką. Naudodamas Kane įrankius, režisierius preparuoja ne tik kūną, bet ir sąmonę. Viskas atliekama švariai, tiksliai. Siaubo elementai daugiausia susiję su Tinkeriu - kanibalo, žagintojo, smurtautojo vaidmuo patikėtas Øysteinui Røgeriui, aktoriui, nuolat lydinčiam Koršunovą Norvegijoje. Tinkerį užvaldžiusi klaiki psichozė, o rafinuotas jo sadizmas blokuoja jusles. Gimsta naujas padaras - impotentas, kuriam nelemta patirti jokių, net fiziologinių jausmų. Tinkerio sadomazochizmas virsta žmonijai gresiančio išsigimimo simboliu. XXI amžiui būdingas tyliojo žudiko tipažas. Atkeliavęs iš kitų šimtmečių, mutuodamas jis įgijo pačią siaubingiausią išraišką - tai „perfekcionistiškai“ atrodantis šiuolaikinis žmogus su demono siela. Røgeris šį vaidmenį atlieka su tokia ramybe, kad jo sadizmas atrodo dar kraupesnis, o mazochizmas dar labiau iškrypėliškas...
Nors Kane pjeses nepakeliamai sunku ištverti, jos tekstų svarbą atskleidžia būtent tvirtai sukonstruotas režisūrinis sprendimas (prisiminkime kad ir Krzysztofo Warlikowskio spektaklį „Apvalytieji“, 2001). Norvegijos nacionaliniame dramos teatre pastatyto spektaklio mechanizmas labai tikslus. Koršunovas sugebėjo svariai argumentuoti Kane rūpimas temas, papildydamas jų polifoniją. Režisūrinis braižas griežtas, raiškus. Pavyko suderinti net visiškai tarpusavyje nesusijusias scenas, todėl matome vientisą sceninį audinį. Atsiskleidžia pačios jautriausios personažų būsenos, tiksli mintis. Smurtas, agresija nėra tiesmukai transliuojami, jie perteikiami, pasitelkiant minčių visumą ir paradoksaliai prieštaringas estetinės raiškos priemones.
Norvegijoje greta Koršunovo ir anksčiau dirbo lietuvių scenografai - šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė, apdovanota prizu „Hedda“ už scenografiją spektakliui „Kelionė į Damaską“ (2006), Vytautas Narbutas, o šįkart - Gintaras Makarevičius. Naujai interpretuoti šią „nepatogią“ autorę režisieriui padėjo jauni norvegų menininkai - kostiumų dailininkė Katja Ebbel Frederiksen, šviesų dailininkas Tobias Leira, garso dizaineris Erikas Hedinas, vaizdo projekcijų autorius Åsmundas Bøe, kaukių ir specialiųjų efektų autorius Wibke Schuleris, - nuteikę naujiems apmąstymams ir sprendimams. Nustebino šių menininkų konceptualumas, atlikimo kultūra. Paprastumo estetika, darnus savo profesiją išmanančių žmonių darbas padėjo sukurti skoningą technologinį spektaklį. Sunku net nustatyti, koks kieno nuopelnas. Antai garso dizaineris nevadinamas spektaklio kompozitoriumi, nes garsų partitūra sukurta, paisant režisieriaus pageidavimų. Spektaklis sklidinas garsų, bet pagrindines Kane mintis perteikia vargonų polifonija.
Sunku atskirti, kur scenografo Gintaro Makarevičiaus, o kur kitų vaizdą kūrusių autorių įnašas. Stulbina tikslumas ir transliavimo kultūra. Vaizdinis fonas, sukurtas naudojant šiuolaikines technologijas, paverčia spektaklį ypatingu reginiu. „Apvalytieji“ išsiskiria savo estetika netgi Koršunovo kūryboje, kai jis dirbo su pačiais įdomiausiais lietuvių menininkais. Beje, suderinti teatro ir kino principus Makarevičiui pasisekė ir jo paties režisuotame spektaklyje „Katinas Temzėje“ (2008). Būdamas išskirtinis scenos meno architektas, jis niekada erdvės neperkrauna nereikalingomis detalėmis, ramiai užleisdamas vietą kitiems scenos komponentams. Todėl „Apvalytųjų“ pagrindą didžiąja dalimi sudaro vizualinė estetika, sukurianti tinkamą erdvę intensyviai režisieriaus minčiai.
Scenos erdvė padalyta į du lygius. Pirmame atliekami pagrindiniai veiksmai, keičiantis vietoms ir aplinkybėms, įterpiant vaizdo projekcijas. Antrame aukšte įrengta gydytojo Tinkerio biblioteka-laboratorija. Iš sterilaus savo kabineto Tinkeris laiptukais nusileidžia į pirmą aukštą, kur verda pragaras. Tarp keturių raudonų „stulpų“ žybsi trys ekranai, kuriuose pateikiama vaizdų kakofonija išryškina šiurpų žmonių vienišumą.
Noras išvengti vienatvės išreiškiamas savo tapatybės atsisakymu. Vyksta lyčių transformacija. Koršunovui šią temą pavyksta atskleisti, atsisakant išankstinių klišių. Režisierius sutapatina meilę su vandens, glamonėjančio kūnus, švelnumu.
Spektaklis nėra žiaurus, nors per pirmuosius rodymus norvegai dėl visa ko pasikvietė psichologus. Pavyzdžiui, sesuo Grace lieja ne kraują, o skausmingas savo mintis - taip „Apvalytuosius“ konstruoja Koršunovas. Net pati žiauriausia scena, kai vaizdo projekcijoje matome, kaip Tinkeris suleidžia narkotikus pacientui į akį (tai pakartojama kelis kartus), gali būti perskaityta kaip nuodėmė be atpirkimo, išsigimimo klonas. Kane, gyvenusios amžių sandūroje, dramoms XXI a. teatras, apsiginklavęs technologijomis, gali suteikti naują poetinę išraišką. Video - technologinė akis - į žmogaus sielą ir kūną prasismelkia per fizinę žmogaus akį. Švirkštu nuolat duriama į tą pačią vietą, jauti skausmą, bet kūnas atsikrato įtampos.
Norvegų aktorinė mokykla skiriasi nuo lietuviškosios. Jie pirmiausia „iškelia“ teksto prasmes, vėliau pasitelkia kūną, o lietuviai pirmiausia kalba kūnu, prisijaukindami tekstą. Abejoju, ar norvegai sutiktų „ardytis“ scenoje. Spektaklis labai asketiškas, švarus, nežalojantis nei klausos, nei regos. Žiūrovai sėdi sustingę, pagerbdami naujosios dramos kūrėją, kuri, kaip ir Ibsenas, gyveno amžių (tiesa, visai kitų) sandūroje.
Pirmos žiūrovų eilės šone sėdi sufleris. Bilietų į šį (jau ne premjerinį) spektaklį kaina - 600 kronų (apie 60 Eur), studentams ir pensininkams - 400 kronų (apie 40 Eur).
Spektaklio programa - išsami studija, skirta dramaturgei. Galima tik pavydėti tokios leidybinės kultūros.
***
XIX-XX a. sandūroje gyvenęs garsus norvegų dailininkas Edvardas Munchas šiandien toks populiarus, kad jo muziejuje šalia suvenyrų parduodami ir šliaužtinukai vaikams, ant kurių pavaizduotas bene garsiausias genijaus paveikslas „Šauksmas“. Nepanašu, kad ši idėja būtų kilusi dėl išlavinto humoro jausmo.
Operos teatre rodoma atnaujinta Wolfgango Amadeus Mozarto opera „Užburtoji fleita“ - operinė „Žvaigždžių karų“ parafrazė. Pagrindinį Papageno vaidmenį atlieka dramos teatro aktorius Atle Antonsenas, matyt, todėl, kad turi puikų humoro jausmą. Žiūrovams linksma, salė pilna, bilietai brangūs.
Šiame kontekste ypač džiugina nauja Norvegijos nacionalinio dramos teatro repertuarinė politika, puoselėjanti aukštąją kultūrą. Oskaro Koršunovo „Apvalytieji“ - tvirtas žingsnis šia kryptimi.
