2019 m. Edinburgo Fringe festivalis, regis, visiškai pamišęs dėl maisto - nuo komedijų apie maisto produktų pjaustymo meną iki tiradų „švariai mitybai“ (clean eating). Edinburgo Fringe festivalyje apsilankiusi „The Guardian“ restoranų kritikė Grace Dent pasidalijo įspūdžiais: „Sėdėdama gilias tradicijas turinčiame 1934 m. įkurtame „Valvona & Crolla“ restoranėlyje mėgaujuosi arančiniais* pusryčiams ir stengiuosi suvokti su maistu susijusių spektaklių gausą prabėgusiame festivalyje. Tris dienas valkiojausi lietaus permerktais skersgatviais, kimšdama į save valandų valandas dramos, komedijos ir kitų žanrų pasirodymus apie valgymą. Žiūrėjau kabaretus apie sotų maistą ir komediją apie „Toby Carvery“ restoranų tinklą, klausiausi tiradų apie „švarią mitybą“ ir kalorijų perteklių bei susitikau (kad ir perkeltine prasme) su jaunomis moterimis, kas vakarą ragavusiomis Hitlerio vakarienę ir tikrinusiomis, ar ji neužnuodyta."
Edinburgo festivalyje viešbučio „Novotel“ restorane žiūrovams buvo pristatytas dramos spektaklis apie kinų kilmės britų šeimą „Citizens of nowhere?“, taip pat buvo galima patirti ir „Folčio viešbučio“ restoranėlio atmosferą pasirodyme, kuriame vyras su priklijuotais ūsais ir dirbtiniu ispanišku akcentu praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio komiškų serialų gerbėjams siūlė Valdorfo salotų. O dramos pastatyme „Hold on let go“ scenoje, stebint žiūrovams, buvo kepama duona. „Nepaisant to, jog norėdama pamatyti visus šiuos spektaklius iki soties prisivaikščiojau pėsčiomis, festivalio metu priaugau svorio, nes teko valgyti šokolado putėsius, pagamintus australų aktorės, kuri juos plakdama dainavo Katy Perry hitą „Teenage dream“, taip pat - neįprastai gardžias Cezario salotas su vištiena, kurias cemento maišyklėje gamino kulinaras anarchistas George´as Eggas“, - pasakojo kulinarinės programos apžvalgininkė.
Anot jos, vienu ryškiausių akcentų tapo drėgnoje, pradvisusioje Edinburgo menų komplekso „Summerhall“ spektakliams skirtoje erdvėje vykęs pasirodymas „Feast“, kur dvidešimt žiūrovų stebėjo performansų atlikėją Sachą Plaige, tyliai skrodžiančią „pietavimo“ sąvoką. „Mikliuose Plaige judesiuose gali justi Riko Mayallo, Leigh´o Bowery´o ir Björk aidą, o kartu jie žavingai unikalūs. Tai bežodis, galvą susukantis, padrikas apmąstymas apie apetitą, nepriteklių, ištvirkavimą ir godumą. Plaige šmaikščiai pamėgdžioja kepamą viščiuką, pagardindama save petražolėmis, raukšlėdamasi, kol jos oda tampa apskrudusi kaip viščiuko, kuriam sunku atsispirti. Nors pasirodymo metu ji traiško pomidorus kelio linkyje tarp šlaunies ir blauzdos, ryja neapdorotus svogūnus ir voliojasi kukurūzų dribsniuose, dar ilgai po pasirodymo atminty išlieka scena, kurioje Plaige pamėgdžioja kaukes, kurias prisiimame gerdami vyną ir apie jį kalbėdami - nuo išdidaus someljė pasakojimo apie vyno rūšį iki apsimestinio kliento išmanymo apie vynininkystę“, - įspūdžiais dalijosi kritikė.
Spektaklio kūrėja Plaige yra pusiau prancūzė. Ji tvirtina, kad norėjo parodyti, jog vyno degustavimas - delikatus procesas, tačiau iš tiesų jis yra groteskiškas: gargaliavimas, uostymas, teliūskavimas taurėje, išspjovimas pro dantis... Pati Plaige „Feast“ apibūdina kaip „visceralinį“ spektaklį. Ji neperspėja žiūrovų, kad į juos gali pataikyti vaisiaus sėkla arba jiems gali tekti stebėti cukiniją, besimylinčią su melionu. Iš esmės „Feast“ nagrinėja mūsų santykį su maistu. Plaige nesiekė kurti politiško pasirodymo, tačiau maistas iš dalies parodo, kokiai visuomenės daliai mes priklausome. Alkanai? Pertekusiai? Ryjančiai ir persivalgančiai? Savidestruktyviai, kuri su savo kūnu elgiasi smurtingai, gąsdinančiai? Anot Plaige, kas kartą pasirodymo metu ji jaučiasi „lyg jai būtų nudiriama oda.“
Kitas festivalio pasirodymas, besigilinantis į žmogaus pamišimą dėl maisto - taip pat vienos moters, italų aktorės Lavinia´os Savignoni atliekamas „The perfect body“. Tai audringas, kone isteriškas 50-ties minučių monologas apie „sveiką gyvenseną“, dietas, žarnyno valymą ir praeities vaiduoklius, stebinčius kiekvieną mūsų suvalgomą kąsnį. Savignoni vaidina „švarios mitybos“ guru ir instagramo žvaigždę, savo klientėms, geidžiančioms būti tokiomis pačiomis laimingomis, įdegusiomis ir sąmoningomis kaip ji, be skrupulų siūlo sulčių dietas. Ant scenos Savignoni pasitelkia sulčiaspaudę, kuria spaudžia melionų ir gvajavų sultis. Ir, žinoma, ji vadovaujasi populiariais lozungais; juk vitaminai yra esmė! Mėsa yra blogis! Kviečiai sukelia uždegimus! Tačiau Savignoni susikurtas „fasadas“ subyrėjo jai ėmus klaidžioti alkio pasaulyje.
„The Guardian“ restoranų kritikė pastebi, kad tiek „The perfect body“, tiek „Feast“ esama akimirkų, kuomet jaunos aktorės pritūpia scenoje, kad ištuštintų savo vidurius ir kanalizacijos vamzdžiais nuleistų visą „blogumą“. Abiejuose pasirodymuose į maistą žvelgiama ir kaip į draugą, ir kaip į priešą. „Pasižiūrėjusi „The perfect body“, suvalgiau bandelę su cinamonu, kurią pasvėriau, lygiai taip, kaip tai būtų dariusi Savignoni, skaičiuodama bandelės kalorijų vertę tą dieną savo nueitų septynių mylių atžvilgiu“, - teigia ji.
Tarp labiausiai sugluminusių spektaklių festivalio kulinarinėje programoje išskiriamas „Hitler´s tasters“, į kurio rodymus bilietai buvo tiesiog iššluoti. Pastatymas sukurtas remiantis tikrais įvykiais, jis pasakoja apie jaunas Trečiojo Reicho moteris, sėdinčias kambaryje, liežuvaujančias, laukiančias privalomų paragauti patiekalų, kurie jas gali nužudyti. Spektaklio tema gali intriguoti ir joje esama tragizmo akimirkų, tačiau esminė šio sumanymo atrama - nenutrūkstamai besiselfinančios merginos, kažkuriuo metu net užsižaidžiančios besimatuodamos liemenes su svastikos simboliu. Valandą trunkantis spektaklis gali būti kiek keistokas pasirinkimas praleisti laiką, ypač dėl jo finalo, kuomet aktorės ima prekiauti „Hitler´s tasters“ atributika.
Edinburgo festivalyje rodyta ir daugiau kulinarinių spektaklių: „Java Dance Theatre“ pastatymas „Chocolate“ žadėjo sodrią, tamsią istoriją, kakava persismelkusį orą ir atlikėją, išsitepusį lydytu šokoladu. Taip pat „The only thing a great actress needs is a great play & the desire to succeed“, kurio metu dvi meksikietės tarnaitės gamina pusryčius. Grace Dent pastebi, kad apskritai Edinburgo festivalis - lyg didžiulis švediškas stalas su pavydėtinu pasirinkimu niekada neragautų patiekalų, todėl gali prisikrauti pilną lėkštę ir tikėtis, kad pasimėgausi tuo, ką nusigriebei, - tačiau kai kas gali ir užstrigti gerklėje, o tuomet, deja, prarandama galimybė paragauti kažko išties vertingo.
„Todėl džiaugiuosi, kad tarp mano pasirinktų spektaklių buvo George´o Eggo „Movable feast“, kurio metu anarchistas šefas mėgėjas elektriniais įrankiais, nešiojamaisiais kompiuteriais ir cemento maišykle gamina trijų patiekalų vakarienę, o tuomet pasidalija ja su publika. Eggo humoras nestokoja tam tikro velnioniškumo, ir tai labai patrauklu. Spektaklyje „Movable feast“ jis vaidina vyrą, einantį prieš sistemą, vengiantį nuobodaus degalinių maisto, vietoj sumuštinių užeigoje siūlomo meniu pasigaminantį lašišos kepsnį, kepantį baklažaną greitajame elektriniame traukinyje, gaminantį Cezario salotas statybų aikštelėje ir juodadėmę menkę ant savo automobilio variklio, važiuodamas greitkeliu“, - dalijasi įspūdžiais restoranų kritikė.
„Šis pastatymas - apie anarchiją, išteklių gausą ir gebėjimą spręsti gyvenimo situacijas“, - tvirtina pats spektaklio autorius. Eggo pasirodymai suburia žiūrovus ilgesnėms diskusijoms; jie pasilieka po spektaklio tam, kad pabendrautų apie jo metu gamintus patiekalus. „Kartą į pasirodymą atėjo neregys. Ir jam labai patiko. Jis pirmiau už kitus žiūrovus užuodė kepamo baklažano kvapą“, - prisimena George´as Eggas.
Edinburgo festivalio kulinarinės programos apžvalgininkė atkreipia dėmesį į paradoksą, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kur mums peršama, kad turime atsisakyti vis daugiau maisto produktų ar jų grupių yra keista matyti eiles žmonių, bendraujančių tarpusavyje po pasirodymo, besidalijančių šakutėmis, maniakiškai nesidominčių maisto sudėtimi ir neteigiančių, kad jie kažko nevalgo.
Pagal užsienio spaudą parengė Diana Gancevskaitė
___
* It. arancini - sicilietiški gruzdinti ryžių kamuoliukai su mocarelos ir/ar kumpio įdaru.
