Justi, kad aktoriai scenoje greičiau yra „sustatyti“, kad jiems tiesiog parodyta, kur pasakyti tekstą. <…> Labiau deklamuodami negu vaidindami, atrodo lyg scenoje veiktų be veikėjų, yra atsiriboję, vienmačiai.
Spektaklyje „Gaja Mara“ visko yra taip saikingai, kad beveik ima trūkti. Tačiau trūkumas gali pasijusti tik jei esi suaugęs, o tikslinės kūrinio auditorijos dėmesys čia sąmoningai valdomas minutėmis.
„Kai mes būsim jauni“ – tai geraširdiškas, bet nesentimentalus, lengvai suprantamas, bet nepataikaujantis spektaklis, švelniai primenantis, kad mes visi – būsimi senatvės būstai.
Bernard’as Marie Koltèsas veikėjus užrakino dramaturginiame narve, o Adomas Juška, narpliodamas nelengvai perprantamą tekstą, izoliuojančios aplinkos vaizdinį perteikė scenoje.
„Avinų“ žiūrovai, tikiuosi, išsinešė priminimą, kad neprivalome eiti pramintais takais, gerti iš kažkieno jau pritryptų balučių: galime rinktis ir avinėliu nevirsti.
Spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ juokas kyla savyje atpažįstant įvairių apie santykius ir meilę pasisakančių balsų – nuo naivaus, idealistinio, banalaus iki racionalaus ir ciniško – aidą.
Žodžiai Vilmos Pitrinaitės spektakliuose – kaip žvėrys – slenka iš burnų ir ieško vieni kitų, tapdami dar vienu būdu judėti – judinant liežuvius, balso stygas, varinėjant plaučiuose orą.
Paulius Tamolė kviečia žiūrovus susidomėti istorija ir suteikia tam visą kolekciją pretekstų: efektingų, sukrečiančių, juokingų, liūdnų scenų, įtraukiančių, charizmatiškų ar šiurpinančių personažų.
Spektaklio kūrėjai nemeluoja. Nors scenoje kalba nepaprastai šviesiai, jie neneigia nei skausmingų patirčių, nei gyvenimo realybės. Publika regi ne tiek aukų tragediją, kiek stiprių žmonių gebėjimą išlikti.
