Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga” jau pradėta skaityti Lietuvoje: personažai bando įlipti į mus ir įlipa. Remigijus Vilkaitis, „skaitydamas” Jobo knygą, šią intervenciją į mus atlieka nesunkiai. Analizuoti naująjį Eimunto Nekrošiaus pastatymą yra įdomu ir naudinga, nes jis moko mus būti žmonėmis.
Stebina neišsenkama Jacovskio vaizduotė. Ne savo braižą jis demonstruoja, o kaskart pasineria į autoriaus vaizdų pasaulį, kondensuoja juos, atmesdamas smulkmenas. Scenografas išmintingai koduoja režisieriaus koncepciją.
„Hamlete“ pelėkautais buvo tikrinama tiesa, o „Žuvėdroje“ Kostios pjesė tampa spąstais ją žiūrintiesiems. Bet statant pjesę pasirinkimas išlieka toks pat: tarp Čechovo ir šios dienos. Nes tai – gerokai išsiskyrusios erdvės.
Baltos juostos, priklijuotos ir nupieštos ant odos, tapo savitu barjeru, atskiriančiu materialų šokėjos kūną nuo personažo įvaizdžio. Todėl nuogas torsas prarado lytiškumą, palikdamas personažui tik fizinę formą.
Draminė, veiksminė spektaklio dalis anaiptol nebuvo stipriausia: būsimi aktoriai blaškėsi scenoje be tikslo, kol galiausiai susmuko ant žemės pagal geriausias lietuvių šiuolaikinio šokio tradicijas.
Abu spektakliai – Jérôme‘o Meyerio „W(o)men“ ir Airos Naginevičiūtės „Chimeros karoliai“ – nėra premjeros tikrąja to žodžio prasme, jie išaugo iš eskizų. Ir juos vienija ne tik požiūris į moterį, bet ir …
Kam labai jau nemielas spektakliui pačios dramos primetamas „sentimentalumas“ (gal tai prasta, nes atsiduoda lietuvišku kaimu), apsižiūrėkite: tai iš tiesų dostojevskiškas jausmingumas.
LNDT repertuaro voratinklyje „Atžalynas” galėjo tematiškai įsiterpti tarp „Katedros”, „Visuomenės priešo” ir „Mūsų klasės”. Deja, po premjeros šį spektaklį būčiau linkęs statyti į vieną gretą su garsiąja „Žaldokyne”.
Neįsivaizdavau, kad spektaklio autoriaus sprendimai gali būti tokie svetimi literatūrai, pagal kurią jis imasi vaidinti. Tai buvo anekdotų apie girtuoklius šiupinys. Jurgio Kunčino kūrybą aktorius susitvarkė savaip.
