Jis asketiškas, vizualiai pabrėžtinai kuklus, bet spinduliuoja stiprų magišką poveikį.Uždangai užsivėrus iškart pajunti poreikį žiūrėti šį kūrinį ne vieną kartą.
Naujame spektaklyje Tomas Jašinskas atsiskleidė kaip krapštukas gerąja prasme, susikalbantis su ne savo teatro terpės aktoriais, turintis humoro jausmą. Tiesa, dramaturgijos vingiai ir gausios išraiškos priemonės truputį nustebino…
Tikiu spektaklio „Pamišėlė“ didele verte supažindinti su psichikos sutrikimais. Po spektaklių turbūt galimos diskusijos su publika, taip pat – ir su panašaus likimo jaunuoliais, jų gydytojais, mokytojais.
Mano manymu, tai etapiniai spektakliai, bylojantys apie itin aukštas S. Rubinovo kūrybines intencijas ir gebas. Retas kūrėjas apskritai išdrįstų imtis tokių sunkių, nevienareikšmiškai vertinamų temų, retas bandytų prisiliesti prie blogio ir žiaurumo esmės.
Šarkos pasirodymai turbūt nepalieka abejingos jaunos publikos, kuri mėgsta meną „stipriai kitokį“ ir domisi vizualiaisiais menais: tai reiškia laisvę nuo literatūrinio teksto, nuo pramoginio linksminimo, kasdienybės realijų ir tradicinių dramos personažų vaizdavimo.
Šuolis iš nykios „komunalkės” buities į šaltą ir sterilią Niujorko eleganciją trečiame veiksme atėmė žadą net didžiausiems skeptikams. Čaikovskio polonezas nuskambėjo tarsi sukurtas šį veiksmą pradėjusiam mados šou!
Šarkos kūrybai tinkamai įvertinti šiuolaikinio lietuvių teatro kontekstas per skystas. Vadinti jį „keistuoliu“ ar dar kuo nors – neteisinga, nes jis kuria teatro filosofijos pagrindus. Jis prisikelia iš pelenų: sukasi prieš žiūrovą lyg ledynmečio žmogus ir čia pat mūsų akyse vėl pavirsta į dulkę.
Pats Gorkis savo „Vasarotojus“ pavadino tik scenomis, matyt, suvokdamas, kad persistengė, nesuvaldė įvairialypės medžiagos, kad jam toli gražu iki tobulai sukonstruotų Čechovo „vasarotojų“ dramų.
Kai kam ši istorija primena net improvizuotą verslo vadovėlį vaikučiams… O režisierei Agnei Sunklodaitei labiausiai rūpi namai, gimtinė, tėvynė ir kiti sielos ramybę užtikrinantys dalykai.
