Būtinai perskaitykite pjesę ir nusipirkite spektaklio programėlę. Kad vėliau nenuobodžiautumėt. Užteks to, kad nuobodžiausite dėl nelabai žinoma kryptimi „išplaukusios“ idėjos.
Žaidžiama visuotinai priimtinu moralės suvokimu, normomis, herojiškumu, teatru ir jo veikimo būdais, romantizmu ir klasicizmu, Schillerio tekstu, Tarantino filmų įvaizdžiais ir muzika.
Ko mažiausiai galima buvo tikėtis? Kad Gintaras Varnas, rikiuodamas scenoje Julijos Skuratovos sukurtas lėles, ims politikuoti.
Spektaklis netyčia išduoda režisieriaus norą, kaip papasakoti istoriją, kad jos nesuprastum. Kaip visą veiksmą prifarširuoti judesių, riksmo, bėgiojimo – kad tik neišgirstume dramos.
Tai ne paprastas kūrybinis pamėgtos tematikos tęsimas. Tai visiškai nauja kokybė, netikėtai ir originaliai rodanti personažų dvasinę kelionę, kelionę, balansuojančią ant gyvenimo ir mirties ribos.
Spektaklio kūrėjų ir žiūrovų kolektyvinės pasąmonės požiūriu, katarsis pagrįstas džiaugsmu, kad turime „va tokį Vilnių, va tokią mūsų kaip nacijos istoriją“.
Šiek tiek klibantis dramaturginis pamatas kėlė papildomų klausimų, tačiau ir savotiškai tapo schematizuoto, nors punktyrinio, tarsi padriko, tačiau griežtai sustyguoto Mačiūno gyvenimo analogu.
Po „Schemų“ – Fluxus reiškinio pristatymo tarsi kokioje teatrališkoje konferencijoje, „Jausmus“ suvoki kaip „No theatre“ atsaką: težiūri įkvėpėjas į tai, ką įkvėpė.
Šiaurės Lietuvos teatras: Švarco „Šešėlis“ kaip noras revizuoti senas formas, Gogolio „Vedybos“ su žaismingu sarkazmu. Bandymai eiti pirmyn.
