O kaip vystytųsi visas mūsų aukštasis teatro menas, jeigu Jonas Jurašas anuomet būtų turėjęs galimybę ir toliau plėtoti savąją epinio teatro meninę kryptį? Kurlink būtų nuėjęs mūsų teatras, jo meninė kalba, režisūros meno atradimai?
Jurašo „Baltoji drobulė“ patvirtino, kad režisierius vis dėlto yra praėjusio laiko liudytojas, atstovaujantis tai vyresniųjų teatralų kartai, kuriai artimesnis tradicinis teatras su visais privalomais santūrios vaidybos elementais
Ar galiu spjauti ant savo Tėvynės vėliavos, jei esu patriotas? Ar galiu dainuoti dainą, kuri atliekama tėvynės išdavikais traktuojamų asmenų? Bet ar galiu atsisakyti vaidinti spektaklyje, jei esu aktorė?
2001 m. režisierius paprastomis priemonėmis ir puikiu aktorių ansambliu sugebėjo sujaudinti tomis pačiomis temomis, kaip ir šiandieninėje „Tiksinčioje bomboje“, kur jos yra pateikiamos visiškai tiesmukai, o naudojami įvaizdžiai – visiškai pasenę.
Garšva, egzistencinis, faustiškas, lietuviškas Garšva, visų pirma jis – Dainiaus Svobono. Aktoriui teko didžiulės įtampos reikalaujantis vaidmuo, ir akivaizdu, kad jo herojus – bene įspūdingiausias iš pastarųjų metų matytų.
Negalima sakyti, kad nebuvo konceptualumo ir transformacijų, tačiau žiūrint spektaklio visumą atrodo, lyg matytum autoriaus remarkų išpildymą, o ne savitą kuriamą pasaulį, kuris čia ir dabar paliestų žiūrovo sąmonę.
Kodėl homoseksualus žmogus čia vaizduojamas taip stereotipiškai? Ar jis yra „kitoks”, ar vis dėlto toks pat kaip kiti žmonės? Ar paryškinant kitoniškumą nekyla pavojaus, kad į jį ir bus žiūrima kaip į „kitokį”?
Kai eini į „Julijų Cezarį“, šiek tiek tikiesi ir Šekspyro. Bent eiliuoto teksto. Jau būni skaitęs ar matęs spaudoje, kad pjesė suaktualinta. Ir vis tiek tikiesi, kad bus bent kiek originalios pjesės. Bet Šekspyro – tik pavadinimas ir kelios eilutės.
Į spektaklį einantis tautietis bus pamalonintas preciziško Antano Garšvos pasaulio perteikimo tekstu, – jo gyvenimo epizodai ir mintys iš knygos į sceną perkelti be nuostolių.
