Režisūrinė spektaklio kompozicija logiška ir konceptuali – tai labiau apoloniškas, o ne dionisiškas kūrinys, pirmiausiai veikiantis protą, skatinantis ne pajusti, bet suvokti spektaklio žaidimo taisykles.

Jeigu reikėtų šį režisierių apibūdinti potencialiems darbdaviams (Lietuvos valstybinių teatrų vadovams), galima būtų teigti maždaug: „Režisierius Agnius Jankevičius yra ambicingas, ant pasaulio pykstantis gabus intravertas“.

Nulenkęs galvą prieš literatūrą, Valius Tertelis apsiėmė scenoje paskleisti ne eksperimentinius ieškojimus, o gerai išmoktą psichologinio realizmo mokyklą. Tačiau spektaklis – tarsi lengvas užkandis prieš pietus.

Jaunoji, Manio ir Dani atstovaujama karta čia – daug labiau miruolė nei menama devyniasdešimt penkerių močiutaitė „tunelio žvilgsniu“. Jaunoji karta nebeturi tunelių – ji plokščia, be matmens „į ilgį“.

Pauliaus Ignatavičiaus spektakliai „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ ir „Dostojevskis vaikams“: kas suaugusiems neleistina ir vaikams galima?

Visi, kas žiūri spektaklį ar girdi apie jį kalbant, greit suvokia, „apie ką čia”. Garliava mums tapo teatru, į kurio užsitęsusį spektaklį mojame ranka – et, nusibodo!

Panašu, kad už ekrano aktoriai jaučiasi kur kas jaukiau nei išlindę į matomą scenos dalį. Dažnai scenos primena pirmųjų kursų vaidybos studentų etiudus aš duotose aplinkybėse.

Spektaklis prasideda tarsi vodevilis. Tačiau skambant kiek nervingai muzikai (paties Matišićiaus grojimo gitara įrašui) išlaikoma ir vis didinama „mirties lauko“ įtampa.