Ir per visą „Transverse Orientation“ spektaklį taip. Sukuriama iliuzija, manaisi, kad jau pagavai, o ta iliuzija jau išvaikyta. Spektaklio eiga nuolat pasišaipys iš lūkesčių.
Plačios ir neįpareigojančios metaforos, kompozicijų, šokėjų kūnų grožis ir atlikimo precizika bei lengvumas – matyt, tai yra pagrindinės Dimitrio Papaioannou fenomeno priežastys.
Aktorių – pagrindinių spektaklio boksininkų – įdirbis įspūdingas, reikalaujantis atsidavimo ir ištvermės. Ši kovinio sporto šaka skleidžiasi kaip įnirtingas šokis, nuo kurio sunku atplėšti žvilgsnį.
Klaipėdos dramos teatro „Robotų pasakos“ yra gana niūrus spektaklis, pabrėžiantis įvairiausius žmonijos trūkumus ir abejojantis gebėjimu sukurti geresnę ateitį.
„Bokso“ kūrėjai puikiai pristato Lietuvoje populiarius kovos menų stereotipus. Visi jie pagrįsti; problemiška tai, kad spektaklyje vien jais ir apsiribojama.
Uršulės Bartoševičiūtės „Kaip jums patinka“: kiekvienas Shakespeare‘o personažas visuomet žino, kur link juda; o čia jie visi išlaipinti iš savo karietų ir paklaidinti šaltoje šiuolaikybėje.
Pjesės „Dramblys“ pavertimas monospektakliu neabejotinai padaro žalos puikiems Dovilės Zavedskaitės dialogams, atšipina komiškas scenas, apmaldo jų absurdiškumą, kuriuo žaidžiama pjesėje.
Globalių pervartų, karo kontekste iškyla kultūros darbo, meno kūrybos prasmės klausimas. Būtent į šį klausimą atsakymų ieškoma spektaklyje „Pirmeiviai“.
Dokumentinis spektaklis „Kauno asamblėja“ kalba mums aktualiomis temomis, bet jų išsamiau neplėtoja ir verčia suabejoti, ar tikrai mūsų mintyse išjudina ką nors naujo.
