Nors ir prasideda nuo keiksmų, šis spektaklis, kaip jau sufleruoja pavadinimas [„SoDra, Mon Amour“], nėra pagiežingas pykčio laiškas kiekvienam institucijos kampeliui.
„Detoksikacija“ nepretenduoja į režisūrines naujoves, įspūdingas formas ar teatro kontekste išskirtinį kūrinį. Jis leidžia patirti asmeninę detoksikaciją ir teigia atnaujinto artumo galimybę.
Oskaro Koršunovo „Otelas“: norint šią klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, pirmiausia reikėtų į ją pažvelgti iš kokios nors kitos, nei vidurinės kartos baltojo europiečio, pozicijos.
Kalbų apie dulkinimąsi daug, slidi riba nuklysti į bespalvę vulgarybę, bet visa apimanti, akis ir ausis užliejanti desperacija, veikėjų noras pasijusti gyvais, mylimais ar bent geidžiamais, išlygina svarstykles.
Po trijų spektaklio peržiūrų liko įspūdis, kad jį reikia prisijaukinti, stengtis ne tiek suprasti, kiek pajausti viduriniosios Lietuvos teatro ir baleto menininkų kartos suformuotą ir išsakytą poziciją.
Viena vertus, Gintarui Varnui pavyksta sukurti naują teatrą, su daug spalvotų ir blizgių vaizdų. Kita vertus, pats režisierius labai akivaizdžiai stoja senojo pusėn ir pasmerkia šią naują kultūrą, laikydamas ją menkesne.
Nemaža dalis humoro laviruoja ties paviršine riba, ir tai užgožia tikrai smagiai sukurptą ir atpažįstamą paties vesterno žanro parodiją, turinčią gero ir kokybiško komedinio potencialo.
Neįvyksta katarsio akimirka, kai pyktį keičia švelnumas ir bent akimirką praregi, koks būtų santykis su kitu, jei jame būtų mažiau savininkiškumo, noro, kad kitas atitiktų tavo poreikius.
Kai sunyksta žmonės, pasakojimus pratęsia likę kiemai, namai – kad ir sukrypę, apaugę žole. O kas tęs pasakojimus, kai nebeliks net jų?
